2021 06 12

Kun. Vladimiras Solovej

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 2, 41–51 „Ji laikė visus įvykius savo širdyje“

Bernardinai.lt

Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.
Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.
Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

Kitą dieną po pamaldžios Švč. Jėzaus Širdies iškilmės pamaldžiai minime Nekaltąją Švč. Mergelės Marijos Širdį. Marijos širdis yra visų pirma motinos širdis, kuri myli savo sūnų taip, kaip kiekviena motina, paklusdama giliausiai savo gyvybės davėjos ir ateities nešėjos prigimčiai. Tačiau Marijos širdis priima savo Sūnaus valią netgi tuomet, kai nesupranta viso Jo gyvenimo dramatiškumo gelmės.

Evangelijos pagal Luką ištrauka, sugrąžindama mus į Marijos tikėjimo kelionės pradžią, slepia savyje kančios pranašystę. Tai kančia, kurią vienaip ar kitaip patiria visi tėvai, išgyvendami su savo vaikais savotišką simbiozę. Bet visų pirma tai kančia, kuri kyla iš pritarimo savo Sūnaus pasirengimui dovanoti savo gyvenimą tam, kad apreikštų tikrąjį Tėvo veidą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Marija myli savo Sūnų, bet Jo nesisavina, nešantažuoja, nedaro Jam jokio spaudimo. Tik motina žino, kaip sunku yra nupjauti bambagyslę, aišku, ne tą kūnišką, bet aną, kur kas gilesnę, glūdinčią sieloje.

Marija Kanos vestuvėse nutraukia šį ryšį ir dovanoja Jėzų pasauliui. Išties Jėzus niekada nepriklausė Marijai, bet, kai pradėjo savo viešąją veiklą, tapo dar mažiau jos.

Mokykimės iš šios moters brandžios meilės, kuri nesisavina, nešantažuoja, nesuvaržo emociškai. Teišmoko Marija mus tikros laisvės, kuri yra brandžios meilės dukra.