Lk 2, 41–51 „Ji laikė visus įvykius savo širdyje“

Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.

Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.

Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“

O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.

Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – dr. Aurimas M. Juozaitis

Švč. Mergelės Marijos širdis

Šiandien minime Nekaltąją Švč. Mergelės Marijos širdį. Kaip jau minėjau prieš porą dienų, ji šiemet užbaigia susidariusį tridienį, skirtą žmonių, Jėzaus ir Marijos širdims. Apie širdies vietą ir reikšmę jau kalbėjome ankstesnėmis dienomis, šiandien prisimename tai, ką Marija laiko savo širdyje.

Šios dienos ištrauką pavadinčiau pedagogine, t. y. ji apie tai, kaip reikia auklėti vaikus. Juozapas su Marija pasimetusio dvylikamečio Jėzaus ieškojo tris dienas.  Įsivaizduokime, kaip mes, šiuolaikiniai tėvai, būtume sukėlę visus ir viską, kad būtų atrastas dingęs paauglys! Tačiau atradę savo paauglį neįprasčiausioje vietoje (Jeruzalės šventykloje) ramiai besikalbantį su iškiliais to meto žmonėmis, Marija Jėzaus tik paklausia: „Vaikeli, kam mums taip padarei?“ (Lk 2 ,48). Klausime nesigirdi jokio priekaišto, o vien susirūpinimas ir noras išgirsti bei suprasti.

O toliau pokalbis krypsta dar įdomesne linkme. Jėzus jiems gana atžagariai atrėžia: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49).  Čia toks atsakymas, kuomet jis, neperspėjęs savo tėvų, tris dienas kažkur buvo! Kažin ar net psichologiškai „pasikaustę“ šiuolaikiniai tėvai būtų susilaikę nuo bent žodinės „pylos“ už tokius žodžius. Ir tuo labiau kad jie nesuprato Jėzaus žodžių (Lk 2, 50)!

Bet toliau istorija rutuliojasi nė kiek ne mažiau įspūdingai. Tėvai nesupyksta, o Jėzus nesipriešina, neužsidaro, jie visi grįžta į Nazaretą. Net smalsu, kiek jie apie tai kalbėjosi kelyje? Bet, žinant anų laikų žmonių įpročius, galima spėti, kad ne itin daug, jei apskritai jie palietė tą temą. Tuo labiau kad ir Evangelijos ištrauka baigiasi tokiu sakiniu: „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51). Taigi laikė ir saugojo.

Ko moko tokia Marijos laikysena (juk apie Juozapą nieko nekalbama, o jis juk neištaria nė žodžio nei čia, nei visose kitose Evangelijų vietose)? Manau, tokia laikysena moko vieno svarbaus dalyko: tai, kas skaudina ir kas yra nesuprantama, turi išgulėti širdyje kaip klausimas, į kurį reikia įsiklausyti. Ir tokia įsiklausanti širdis nerimą keis į nuolankų laukimą. Lauks momento, kuomet subręs atsakymas. Teisus buvo Raineris Maria Rilke sakydamas: „Turėkite kantrybės viskam, kas jūsų širdyje dar neišrišta, ir mėginkite pamėgti pačius klausimus […] Gyvenkite dabar klausimus. Tuomet galbūt palengva, nė pats nepastebėdamas, vieną tolimą dieną pasijusite begyvenąs atsakymą…“ Marijos širdis mokėjo saugoti klausimus, nes mokėjo klausytis, todėl ji ir yra ateinančių atsakymų gyvenimui mokytoja. Ačiū Tau, Marija! Amen.