2022 07 02

Benedicte Rollin RA

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 2, 41–52 „Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“

Gedimino Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.

Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.

Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo.

Jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.

O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.

Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos skaitinį komentuoja – ses. Benedikta Rollin RA

Švenčiant Nekalčiausiąją Marijos širdį, liturgija kviečia apmąstyti paskutinį Jėzaus vaikystės įvykį, – kai jis buvo „atrastas šventykloje“. Jėzaus elgesys mums atrodo keistas, juk jis buvo mylintis ir klusnus vaikas (2,51). Lukas atskleidžia, kad pati Marija yra „išmušta iš vėžių“. Nors būdama malonės pilnoji, Marija nėra visažinė, jos protas ir širdis patiria nesupratimą, sumišimą, baimę ir skausmą – tikėjimo tamsą. Ji nesupranta, bet atsidūrusi šioje nepažintoje teritorijoje, ji „laiko šiuos įvykius savo širdyje“. Kaip po Jėzaus gimimo ir piemenų apsilankymo, Marija viską prisimena ir apmąsto (2,19).

Kaip tikra Izraelio tautos dukra, ji atsiliepia į nuolat Senajame Testamente skambantį kvietimą: „Atsimink, Izraeli!“ Dievo veikimas, iš tiesų, dažniausiai suprantamas tik praėjus tam tikram laikui. Visa tai – laikas brandinti pasitikėjimą ir išmintį, ir laikas Dievui pilniau atskleisti savo užmojį.

Mergelė Marija tikriausiai šio įvyko prasmę supras tik tada, kai dar kartą jai teks patirti sūnaus netektį ilgas tris dienas. „Trys dienos“, per kurias jo tėvai ieško Jėzaus, atitinka tris Kristaus dienas kape, nuo penktadienio iki Velykų. „Kodėl tu manęs ieškai? “, – atsako Jėzus savo motinai, panašiai kaip tie du angelai klaus prie kapo atėjusių moterų: „Kodėl jūs ieškote Gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24,5) Lukui Jėzaus vaikystės įvykiai yra įvadas į visą Jo misiją ir pranašystė apie jos viršūnę ir išpildymą – Velykinį slėpinį.

„Aš turiu būti savo Tėvo reikaluose (pas savo Tėvą)“: kiekvieną kartą, kai Jėzus nurodo savo misiją veiksmažodžiu „turiu“, jis paskelbia savo kančios ir prisikėlimo slėpinį, kurį jis priima kaip Tėvo valią ir supranta, kaip sugrįžimą į Tėvo namus. „Mano Tėvo namai“ yra pirmieji Jėzaus žodžiai Luko evangelijoje, o paskutinieji, ant kryžiaus, turės tą pačią reikšmę: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.