2020 07 02

Kun. Vytautas Brilius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lk 2, 41–52 „Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“

Kun. Vytautas Brilius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.
Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo.
Jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.
Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Šventoji šeima, visų šeimų pavyzdys, yra glaudi žmonių bendruomenė. Evangelijoje aiškiai išryškėja pagarbus santykis tarp Šventosios šeimos asmenų. Jėzus ir jo tėvai atėjo į šventę, tačiau Motina ir globėjas nesiėmė griežčiausios paauglio berniuko priežiūros, o davė pakankamai laisvės, pagerbdami jo asmenį ir suvokdami, kad net vaikas turi savo laisvę bei atsakomybę.

Galima teigti, kad jie suklydo, neįsitikinę, ar Jėzus iškeliavo su jais, o gal Jėzus pasielgė paaugliškai ir neatsakingai, tačiau situaciją tėvai sprendė ne ieškodami kaltininkų, ne ką nors žemindami, o tiesiog stengdamiesi surasti išeitį. Todėl, suradę Jėzų šventykloje, jam tik parodė, kad patyrė skausmo: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Jėzus atsakė, kad tai dėl Dievo garbės, kad jis priklauso Dievui, o ne vien tėvams.

Marija su Juozapu pripažino, kad vaikas nėra tėvų nuosavybė, kad jam reikia subręsti, surasti kilnų savąjį kelią ir eiti savuoju, skirtingu nuo tėvų, keliu. Nors ir patyrė tėvų skausmą, jie suvokė, kad jų vaikas yra ir Dievo vaikas ir turi laisvę eiti savuoju Dievo keliu. Todėl žavimės asmens pagarba ir meile šventojoje šeimoje, mokydamiesi ir melsdami mūsų šeimoms tų pačių dorybių.