Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 06

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 20, 27–38 „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų“

Kun. Robertas Urbonavičius. Šiluvos šventovės informacinio centro nuotrauka

Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: ‘Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“

Jėzus jiems atsakė:

„Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai.

O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Robertas Urbonavičius

Baigiantis liturginiams metams, Motina Bažnyčia mūsų žvilgsnius kreipia į anapusybę, – mūsų tikrąją tėvynę, kaip pasakytų apaštalas Paulius. Galbūt lapkričio darganos ir vis gilėjančios sutemos yra tinkamas fonas mąstymui apie mirtį ir Teismą, tačiau Evangelija kalbėdama apie amžinybę pirmiausia mini Gyvenimo pergalę.

Šį sekmadienį girdime sadukiejų, vienos iš judaizmo frakcijų, teologinį ginčą su Jėzumi. Sadukiejai netikėjo mirusiųjų prisikėlimu, nes tai buvo palyginti naujas mokymas judaizme, todėl, norėdami įrodyti to absurdiškumą, pateikia istoriją apie moterį, kuri buvo septynių brolių žmona ir klausia, katram ji priklausys, kuomet mirusieji prisikels ? Tiesiog puikus anekdotas.

Tačiau Viešpats nesiima narplioti jų teologinės pynės, bet pasako, kad amžinasis gyvenimas nėra šio gyvenimo pratęsimas. Tai kažkas visiškai nauja ir kita: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai būdami prisikėlimo vaikai.“ Jėzus priduria, kad Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas, nes visa Jame gyvena.

Dažnai mes norime gatavų atsakymų ir sukramtytų įrodymų. Visais laikais bus populiarios istorijos apie pomirtines keliones po pragarą ar Rojų ir tunelį, kurio gale yra ryški šviesa. Tačiau mūsų tikėjimas nesiremia žmogiškomis istorijomis ar vaizdiniais. Mes pasitikime tuo, kuris yra Gyvųjų Dievas. Jis yra mūsų gyvybės šaltinis. Kristaus pergalė prieš mirtį yra ir mūsų pergalė, – jei tik netrokštame pasilikti mirties glėbyje, kurio vardas yra nuodėmė.

Pasitikėti lengva, kai myli tą, kuriuo pasitiki. „Dievas mums įkvėpė viltį, kad būsime jo atgaivinti“, – šie pirmojo skaitinio žodžiai teskatina ir mus gyventi šia viltimi, kuri nuskaidrintų šio laikinojo gyvenimo kelius.