Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 20, 27–40 „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų“

Unsplash.com nuotrauka

Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: ‘Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“

Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai.

O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.

Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai atsiliepė: „Mokytojau, tu gerai išaiškinai!“ Ir daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos komentaro autorius – kun. Luigi Maria Epicoco

Evangelijoje pagal Luką skaitome istoriją, kurios fone – moteris, slegiama nuolat liūdnai pasikartojančio našlės likimo. Istoriją aiškiai sugalvojo sadukiejai, turtingų žemės savininkų klasė, priklausanti kunigiškajai aristokratijai ir netikinti prisikėlimu, juo labiau angelais, dvasiomis ar fariziejų tradicijomis. Jie – Jėzaus laikų materialistai. Pasakodami istoriją apie moterį, kuri ištekėjo už septynių brolių, bet nė vienam iš jų nedavė vaikų, klausia: „Taigi, kieno žmona ji bus prisikėlus? Nes visi septyni turėjo ją kaip žmoną.“

Jėzus, atsispirdamas nuo šios provokacijos, pateikia nuostabų samprotavimą.

Prisikėlimas ne tik yra tikras, bet ir radikaliai skiriasi nuo visų žmogiškųjų lūkesčių, susijusių su mūsų kultūra ir tradicijomis: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai, būdami prisikėlimo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena.“

Amžinasis gyvenimas nebėra gyvenimas, kurio esmę sudaro turėjimas. Amžinasis gyvenimas yra dovanojimo tikrovė, patirtis džiaugsmo, kylančio iš davimo, o ne iš ėmimo, turėjimo, išnaudojimo. Prisikėlimas įveda gyvenimą, kurio nebepaženklina mirtis ir juo labiau gyvybės pradėjimas. Tai – kitas gyvenimas, neįsivaizduojamas, bet visada aptinkamas tuose pačiuose Raštuose, kuriais sadukiejai tiki, bet nesupranta. Slėpiningumas nėra neegzistavimo sinonimas.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu