Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 22

Kun. Vladimiras Solovej

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 21, 5–11 „Neliks akmens ant akmens“

Kun. Vladimiras Solovej. Bernardinai.lt nuotrauka

Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to miesto, ką matote, neliks akmens ant akmens“.

Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“

Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“.

Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Vladimiras Solovej

Paskutinės liturginių metų savaitės Evangelijos ištrauka iškelia mums fundamentalių klausimų: klausimų apie išganymą, apie persekiojimus, laikų pabaigą arba, tiksliau tariant, – istorijos tikslą. Kada visa tai įvyks? Šie klausimai yra mūsų pasimetimo gyvenimo akivaizdoje išraiška, dažnai taip pat mūsų nesugebėjimo skaityti įvykių prasmę Kristaus Evangelijos šviesoje išraiška. Su panašiais sunkumais buvo susidūrusios ir pirmųjų krikščionių bendruomenės, todėl evangelistas Lukas siekia sustiprinti juos ir mus Mokytojo žodžiais. Jėzus mums neteikia informacijos apie būsimų įvykių laiką, bet ragina būti pasiruošusius; nepasiduoti „mistifikatoriams“, kurie, bėgdami nuo asmeninės atsakomybės už istoriją, visur mato fatališką „piktojo“ veikimą.

Rimtą susirūpinimą kelia laiką peržengianti kai kurių katalikų nuostata, kurie be jokio skirtumo ir sunkumų galėtų gyventi savo krikščionišką gyvenimą tiek XIII amžiuje, tiek XV, tiek XXI amžiuje. Yra juose kažkoks nerimą keliantis stiliaus vienodumas – dvasingumas be kūno, kažkas, kas padaro juos abejingus laikmečio problemoms. Jie slepiasi nuo laikmečio iššūkių, istorija jų nepaliečia. Jie nesupranta praeities, iškraipo dabartį ir dar labiau bijo ateities. O ateities baimė paralyžiuoja juos bet kokiam veiksmui dabartyje.

Jei krikščionis nėra atviras ateičiai, tuomet gyvenimas netenka meilės ir jėgų. Tuomet konkrečioje gyvenimo tikrovėje yra klaidžiojama tarsi apgraibomis. Tuomet sunkių sprendimų naštą turi pakelti kiti. O krikščionis stovi sau nuošalyje ir atsargiai stebi. Jis tikisi pereiti per pasaulį su turisto kuprine. Bet kokia pažanga jį verčia užimti gynybinę poziciją. Prieš žmonijos pažangą jis instinktyviai kelia surūdijusius savo prietarų skydus, o jo įsikišimai į aktualijas primena niūraus inkvizitoriaus nuosprendžius.

Jėzus mums kalba apie ateitį, kad dar labiau mus panardintų į dabartį. Svarbu yra ne žinoti, „kada“, bet apsispręsti istorijos tikslo, išsipildymo akivaizdoje. Krikščionis negali pabėgti nuo istorijos slėpdamasis savo įsivaizduojamoje „pasaulio pabaigoje“.

Kristų išduodame ne tik tuomet, kai Jo gėdijamės žmonių akivaizdoje, bet visų pirma tuomet, kai pasiduodame istoriniam tingumui, kai manome, jog neverta purvinti sau rankų statant trapią žemišką tikrovę. Krikščionis yra statybininkas. Gyvendamas eschatologinėje perspektyvoje jis neniekina viso to, kas yra laikina. Jis žino, kad visa tai, kas bus išplėšta iš egoizmo, smurto, dominavimo logikos, taps Kristaus statybos pamatu. Evangelija nėra „laikų pabaigos“ knyga. Tai yra taikos, broliškumo ir meilės kūrimo vadovėlis.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.