Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lk 21, 5–11 „Neliks akmens ant akmens“

Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to miesto, ką matote, neliks akmens ant akmens“.
Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“
Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“.
Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD

Šiandienos skaitiniai gali pasirodyti niūrūs, sunkiai suvokiami, ypač pirmasis skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos. Ši knyga parašyta drąsinant žmones ištverti, ir matome, kaip Dievas įsiterpia bausdamas tuos, kurie sėja kančią. Knygos kalba galbūt nėra lengvai suprantama, nes parašyta savo laikmečiui būdingu dėstymu.

Pirmajame skaitinyje girdime apie regėjimą balto debesies ir ant jo sėdinčio panašaus į Žmogaus Sūnų su vainiku ant galvos. Kas yra kaip Žmogaus Sūnus? – patsai Jėzus Evangelijose save vadina Žmogaus Sūnumi. Pavyzdžiu galėtų būti Evangelijos pagal Matą aštunto skyriaus dvidešimta eilutė, kur Jėzus kalba, kad „lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglaust“. Toliau vėlgi kalbama apie regėjimą: renkamas derlius, skinamas žemės vynmedis. Jėzus į pasaulio žmones žvelgia kaip į derlių – prisiminkime Evangelijos pagal Luką dešimtąjį skyrių, kuomet Jėzus siunčia septyniasdešimt du mokinius su misija skelbti Gerąją naujieną, sakydamas: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“ Pjūtis yra pasaulis, žmonija. Taigi Jėzus yra atėjęs surinkti gerojo derliaus, o angelams belieka sudeginti, kas likę. Tai galinga kalba, ir savaime kyla klausimas: o kur mano vieta toje pjūtyje?

Evangelijoje Jėzus šokiruoja žydus, pranašaudamas šventyklos sunaikinimą, kuris, kaip žinome, įvyko 96 metais po Kristaus. Mums taip pat tenka išgyventi keistą ir sudėtingą laikotarpį. Dėl Covid-19 viruso mūsų bažnyčios, maldos vietos buvo uždarytos, o kai kuriose pasaulio šalyse dar ir tebėra uždarytos. Tačiau turėkime drąsos, atmindami Jėzaus žodžius: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu.“ Ir autorius priduria: „Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.“

Taip, Bažnyčia yra Kristus, o mes esame Šventosios Dvasios šventovė Krikšto dėka. Nėra ko bijoti – Dievas mumyse apsigyveno ir mūsų neapleis. Kokia pagarba ir taurumu galime vieni kitus apsupti, juk visi esame Dievo vaikai, sukurti pagal Jo paveikslą.

Vėliau dar kartą paskaitykime Mišių skaitinius, dėkodami Dievui už Jo meilę ir rūpinimąsi mumis, o savo malda apglėbkime visus kenčiančius pasaulio žmones, idant jie neprarastų vilties ir patirtų Dievo meilės artumą ir apsaugą.