2021 04 07

Fausta Palaimaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 24, 13–35 „Jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną“

Fausta Palaimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
Jėzus jiems tarė: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti …“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Fausta Palaimaitė

Evangelijose gražiausia, kad mokiniai yra tokie, kokie yra: nenuovokūs, smalsūs, netikintys, abejojantys, impulsyvūs, bijantys, net kvailoki. Bet nevaidina geresnių, nei yra. Veidmainystė – fariziejų bruožas. Tai mus labai išlaisvina išgyventi iki galo savo (ne)tikėjimo fazes. Taip vyksta tikėjimo augimas. Šie mokiniai irgi tokie. Pašaukimo istorija baigėsi, nes mirė Mokytojas, ir jie grįžta nuoširdžiai nusivylę. Kelyje atlieka refleksiją, kur jie suklydo? Kur ne taip suprato? Kas atsitiko, kad jie jaučiasi apgauti? Bet mokinių širdys ieškojime yra atviros, nieko nekaltina, nieko nežino galutinai iki galo – širdys nusiteikusios mokytis. Todėl Jėzus ir gali juos pamokyti, papildyti jų užstrigusią refleksiją naujais faktais ir pranašystėmis, uždegti širdis, atverti jų akis.

Kartais, kai mano būtis užstringa, aš irgi išeinu toli toli, ilgai ginčijuosi su Jėzumi, bandau prisiminti visus faktus, kodėl yra taip, kaip yra, visus jo pažadus, dar kartą pakartoti, kad amžina ištikima yra Dievo meilė kiekvienam žmogui, vadinasi, ir man. Sunkiausia įveikti užstrigimą, kuris atkartoja mažą melą. Ėjimas į kažkokį tikslą tarsi verčia eiti tolyn ir mąstyme, tikėjime. Kelionės pabaigoje būtinai numatyta išpažintis ir Eucharistijos šventimas. Ir ši Evangelija iki šiol visada įvyksta, niekada namo negrįžtu su tomis pačiomis mintimis, su tais pačiais nusiteikimais, širdis užsidega, akys atsiveria. Dievas didesnis už mirtį, už mano nuodėmes, už mano (ne)supratimus. Dievas didesnis, Jis yra, Jis įveikia viską prisikėlimu.