2021 04 08

Fausta Palaimaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 24, 35–48 „Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių“

Fausta Palaimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado jų tarpe ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas.
Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors pavalgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Paskui Jėzus tarė mokiniams: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių, ir jo vardu visoms tautoms, pradedant nuo Jeruzalės, bus skelbiamas atsivertimas nuodėmių atleidimui gauti. Jūs esate šių dalykų liudytojai“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Fausta Palaimaitė

Dievo atėjimo ženklas yra ramybė. Ramybė kartais būna nerami. Lotynų Amerikoje yra tokia populiari giesmė, kurios pagrindinė mintis tokia: savo pasakytais žodžiais Jėzus atėmė mano ramybę, nes dabar nebegaliu žiūrėti į pasaulį taip kaip anksčiau.

Kristaus atnešta ramybė yra dvasinė, ji kyla iš tikėjimo mylinčiu amžinybės Dievu, kurio galybė pranoksta mūsų suvokimą ir pasireiškia net ten, kur mums atrodo, kad Dievo nėra ir negali būti. Tikintysis gali išgyventi psichologinę baimę, nerimą, sielvartą, gedulą, tačiau pačioje sielos gelmėje bus ramybė. Primename Jėzaus maldą Alyvų kalne arba ašaras, kai mirė Lozorius, arba įsiūtį, su kuriuo vartė prekiautojų stalus. Dvasine ramybė nepanaikina žmogiškų išgyvenimų, reakcijų, bet juos persmelkia. Turbūt regimas tikėjimo ženklas yra akių spindėjimas Prisikėlusiojo gyvybe, meile, gailestingumu. Dvasinė ramybė yra nerami, nes verčia skelbti Dievo Karalystę, tiesiog viduje ji stumia daryti tai, kam žmogus pašauktas, vykdyti savo misiją, naudoti Dievo duotas dovanas. Be ramybės jis savo misijos vykdyti negali, nes dažniausiai tai, pasaulio akimis žiūrint, didelė nesąmonė, auka, beprasmybė. Kristaus ramybė sunkius dalykus padaro paprastus, ji leidžia tikėti prasme, kuri yra anapus pamatuojamos tikrovės.

Tačiau jei ramybė tikintįjį palieka gulėti ant sofutės, tai garantuotai ne Kristaus ramybė. Matyt, tai bus kažkoks susirgimas. Nė vienoje Prisikėlimo Evangelijoje nėra parašyta: „Eikite ant sofutės, gerai pamiegokit, tada pasistatykit savo bažnyčias ir toliau ten tūnokit.“