Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 24, 35–48 „Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių“

Portretas.
Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD. Evgenios Levin nuotrauka/Bernardinai.lt

O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.
Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Velykų laiko džiaugsmas ir viltis toliau drąsina mus kasdieniame gyvenime, kurį taip dažnai temdo įvairūs įvykiai, gundydami neviltimi ir tamsa. Šiandienos Evangelijoje įsižiūrėkime į mokinių pavyzdį. Kambaryje susibūrę draugėn jie įbauginti ir neramūs. Netikėtai atsiradus tarp jų Jėzui, mokiniai virpa iš išgąsčio ir tariasi matą dvasią. Kaip dažnai ir mūsų gyvenime užslenka baugūs tamsos laikotarpiai, bet kaip anuomet mokiniams, taip dabar mums Jėzus taria: „Ramybė jums.“ Jėzus prisikėlė ir visada pasilieka su mumis.

Mokiniai ištiesė Jam žuvies. Ką galime pasiūlyti mes? Pasitikėjimą. Taip, mūsų pasitikėjimą Viešpačiu. Kai visa klostosi sklandžiai, ar kai būna labai sunku, mes pasitikime Jėzumi, ir tai liudija mūsų meilę Jam.

Pirmasis skaitinys žadina didžiai vilčiai. Petras teisina žydus dėl Jėzaus mirties: „O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinojimo kaip ir jūsų vadai.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip dažnai galima atpažinti panašias situacijas mūsų tarpusavio santykiuose, kai nežinodami pasmerkiame ar nutraukiame bendravimą, nežinodami visų faktų apie asmens gyvenimą, kodėl pasielgė vienaip ar kitaip. Manau, jei suvoktume, kokios būna atstūmimo pasekmės ir kaip sužeidžiami žmonės, kuomet imamės teisti – tikrai mes nežinome, ką darom, nors tariamės žiną. Jėzus ant kryžiaus meldė Tėvą atleidimo, ir pirmajame skaitinyje girdime Petrą teisinant žydus. O kaip dažnai galime sugriauti kito žmogaus gyvenimą, pradėti karus ir t. t. vien todėl, kad mums „atrodo“ – mūsų ego galvoja – ir pamirštame, kad kiekvienas priklauso pirmiausia Dievui.

Dievo gyvenimas yra kiekviename žmoguje. Šventasis apaštalas Jonas antrajame skaitinyje drąsina: „Jei kuris ir nusidėtų, mes turime užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų, kuris yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“

Dėkokime Dievui už didžią atpirkimo dovaną ir melskime pagalbos įveikti savo silpnadvasiškumą, idant gyventume Dievo meile, dalydamiesi ja su kitais. Užtarkime ligonius, šio pasaulio vargstančiuosius, gyvenimo paraštėse atsidūrusius žmones. Jėzus mirė už visus, apreiškė meilę kiekvienam žmogui.