2021 04 01

Kun. Gabrielius Satkauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 4, 16–21 „Viešpaties Dvasia su manim, nes jis patepė mane“

Kristus mazgoja apaštalams kojas. Dirck van Baburen, 1616. Wikipedia Commons nuotrauka

Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:

„Viešpaties Dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų“.

Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Gabrielius Satkauskas

Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šv. Mišiose ir girdime eucharistinės maldos žodžius: „Tą naktį, kurią turėjo būti išduotas“, mes prisimename Didžiojo ketvirtadienio įvykius. Tai yra viena iš svarbiausių žmonijos istorijos dienų, viena iš intensyviausių ir reikšmingiausių Jėzaus gyvenimo dienų.

Didžiojo ketvirtadienio vakarą, pradedant švęsti Paskutinės vakarienės šv. Mišias, įžengiama į Didįjį Tridienį. Vakaro šv. Mišiose švenčiamas Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimo slėpinys. Anglakalbiuose kraštuose ši diena dar vadinama „Maundy Thursday“ nuo lot. žodžio mandatum, kuris reiškia įsakymą arba paliepimą. Tai mums primena, kad per Paskutinę vakarienę, nuplovęs mokiniams kojas, Kristus paliko naują mokymą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34).

Kojų plovimo pavyzdys, kurį aprašo evangelistas Jonas, išreiškia Kristaus tarnavimą ir gailestingąją meilę, nes Jis atėjo „ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“. Per du tūkstančius metų mažai kas pasikeitė. Mes, kaip ir Petras, priešgyniaujame: „Viešpatie, Tu nemazgosi man kojų.“ Reikia daug nuolankumo, kad priimtume Dievo gailestingumą. Nepaisant Jėzaus mokinių prieštaravimo bei ambicijų karaliauti, šis senas tarnavimo simbolis išliko ir primena, kad mes turime ne tik tarnauti, bet ir išmokti priimti kito patarnavimą; kad tarnavimas Dievui reiškia sugebėjimą priimti kitų sužeistumą, žmogiškumą ir silpnumą. Dievo meilės slėpinys pasireiškia ne tobulumu, bet per subjaurotą ir nukryžiuotą kūną. Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas kojų plovimą, rašo: „Pažvelk, kokį nuolankumą Jis rodo, ne tik nuplaudamas jų pėdas, bet ir kituose dalykuose. Juk Jis atsikėlė jau visiems susėdus prie stalo (lyg būtų tarnas); ir ne tik juos nuplovė, bet nusivilko savo apdarą, apsijuosė rankšluosčiu ir pripildė dubenį. Jis neliepė to padaryti kitiems, bet visa atliko pats, mokydamas mus, kad ir mes turėtume būti pasirengę taip elgtis. Kokios naudingos nuolankumo pamokos esi mokomas ir kaip tiesiai ši dorybė veda į Dievą!“

Šiandien savęs paklauskime šių klausimų, kurie natūraliai iškyla Didįjį Ketvirtadienį: ką man reiškia šv. Mišios, kurių įsteigimą šią dieną švenčiu? Koks yra mano santykis su Švč. Sakramentu? Šią dieną taip pat buvo įsteigta kunigystė, tad ar vertinu, ar branginu ir ar meldžiuosi už Viešpaties pašauktuosius tarnauti Bažnyčioje? Galiausiai, ar stengiuosi ne šiaip mylėti žmones, bet mylėti pagal didįjį Jėzaus įsakymą taip kaip Jis myli?