Lk 5, 1–11 „Jis viską paliko ir nuėjo paskui Jėzų“

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.

Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.

Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Prieš tapdamas žmonių žveju (Lk 5, 10), Petras buvo pats ne kartą sužvejotas. Net tiesiogine žodžio prasme, jis buvo sužvejotas, kai eidamas vandeniu išsigando ir vos nenuskendo (Mt 14, 30–31); ir ypač tada, kai tris kartus išsigynė Viešpaties (Lk 22, 56–62). Jis turėjo patirti, ką reiškia būti „paklydusia avele“, kad taptų geru ganytoju; turėjo būti ištrauktas iš nuopuolio gelmių, kad suprastų, ką reiškia būti žmonių žveju.

Nors ir skirtingai, tačiau visi pakrikštytieji yra vienu metu ir sužvejoti, ir žvejai. Čia atsiveria didžiulė veiklos erdvė pasauliečiams. Kunigai yra labiau pasirengę būti ganytojais negu žvejais. Jiems dažnai yra lengviau maitinti Dievo žodžiu ir sakramentais žmones, kurie retkarčiais užsuka į bažnyčią, ir daug sunkiau sekasi eiti ir ieškoti nutolusiųjų. Lieka atvira žvejų tarnystė. Pasauliečiai krikščionys, būdami tiesiogiai įtraukti į visuomenės gyvenimą, šiuo požiūriu tampa nepakeičiami bendradarbiai.

Jėzaus žodžiu patikėjęs ir užmetęs tinklus, Petras ir jo valties draugai sugavo tokią daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Tada, rašoma, „jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą“ (Lk 5, 7). Taip pat ir šiandien Petro įpėdinis ir tie, kurie yra su juo valtyje – vyskupai ir kunigai – kviečia esančius kitoje valtyje – pasauliečius – ateiti jiems į pagalbą.