2021 02 20

Kun. Vladimiras Solovej

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 5, 27–32 „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“

Bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį prie muitinės stalo, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Tasai, viską palikęs, nusekė paskui jį.
Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių. Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“
O Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Apaštalo Levio-Mato pašaukimo aprašyme Evangelijoje pagal Luką fariziejai piktinasi ne Jėzaus, kaip tai aprašo evangelistai Matas ir Morkus, bet mokinių elgesiu. Tai labai Gera Naujiena. Tai Geroji Naujiena apie Bažnyčią, kuri būdama kartu su savo Viešpačiu su Juo supanašėja, gyvena kaip Jis ir puoselėja Jo santykį su žmonėmis, ypač atmestaisiais ir niekinamais. Tai Bažnyčia, kuri verčiau kartu su Jėzumi iškęs atmetimą ir pasmerkimą, nei kad spaudžiama pasipiktinusių švaruolių ir kanonų teisės teisuolių neutralizuos Evangelijos aštrumą.

Santykis su nusidėjėliu, su žmogumi, paskendusiu blogyje, ar gal net darančiu nuodėmę, pagarba tam, kurio nuodėmė tapo vieša, gebėjimas susitikti su priklausomybėse tūnančiu žmogumi, nuteistu kalėti, elgetaujančiu gatvėje – yra mūsų individualių ir bendruomeninių nuostatų evangelinis matas. Galbūt tai yra svarbiausias matas. Bažnyčia, kurioje nusidėjėlis jaučiasi svetimas, kurioje nepatiria bendrystės, o vien atmetimą; teisimą, o ne gailestingumą – tai nėra Evangelijos Bažnyčia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos pagal Matą ir Morkų sako: Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Lukas ir šią vietą patikslina: atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių. Atgaila reiškia atsivertimą, t. y. mąstymo pasikeitimą. Kieno mąstymo? Neabejotinai, nusidėjėlių. Ne vien tam, kad įvardintų savo nuodėmę, bet visų pirma tam, kad patikėtų savimi ir savo atsivertimo galimybe, kad pradėtų save gerbti, atpažintų savyje Dievo vaikų vertę.

Šios dienos Evangelija mūsų klausia: ar gali būti įmanomas nusidėjėlių atsivertimas, jei prieš tai Jėzaus mokiniai (Bažnyčia) neperkeis savo mąstymo? Ar gali kas nors pradėti save gerbti ir savimi tikėti, jei niekada iš nieko nėra patyręs pagarbos?