Lk 6, 39–42 „Ar gali aklas vesti aklą?“

Kalbėdamas savo mokiniams ir miniai, Jėzus pasakė palyginimą:

„Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkrinta į duobę?! Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. Kodėl gi matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?

Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, – pats nematydamas savo akyje rąsto?!

Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Danguolė Gervytė RA

Ko gero, Jėzus matė savo aplinkoje luošius, kurie rūpinasi luošiais, ar aklus kurie veda akluosius ir suprato, koks nesėkmingas ir netgi pavojingas tai yra dalykas tiek vedančiajam tiek vedamajam. Todėl Jėzaus patarimai labai logiški: aklas negali vesti aklo, kaip ir pasakymas, kad būdamas silpno regėjimo ir nematydamas rąsto, negali matyti krislo kito akyje.

„Rąsto“ ir „krislo“ klausimas tampa nepatogiu tada, kai supranti, kad kalba eina apie tavo aklumą savam rąstui ir norą išimti krislą iš brolio akies. Išimti rąstą ar krislą yra gailestingumas. Visi žinome, kaip nemalonu akyje turėti krislą ar įpūstą vėjo dulkelę, bet rąstas akyje skamba nerealiai, netgi groteskiškai. Išimti krislą labai sunku (nes beveik nematoma), o jis taip trukdo, tarsi ten koks rastas būtų įritintas. Todėl krislo išėmimas yra gailestingumas kitam. Nesvarbu, ar rąstas, ar krislas akyje, svarbu – kad noras jį išritinti kiltų iš gailestingumo ir artimo meilės, o ne iš noro valdyti, būti galingesniu, kritikuoti, rodyti savo pranašumą.

Žmogus dažnai „augina“ kito akyje matomą rastą savo apkalbomis, kišimusi ne į savo reikalus, kontroliavimu.

Jėzus su humoru kviečia įsivaizduoti rastą ir krislelį akyje. Toks įsivaizdavimas atskleidžia mūsų nevienodą požiūrį į savo ir kitų netobulumus. Tai dvigubi standartai, kai vienas negali nieko, o kitas – ką tik panorėjęs; kai vienam leistina viską, o kitas – akylai stebimas ir vertinamas.

Mokslo ar studijų aplinkoje yra toks populiarus kalambūras, kad joks mokinys ar studentas negali gauti daugiau negu devynis, nes dešimtukui moka tik mokytojas. Žinoti taip, kaip žino mokytojas, neįmanoma – mėgsta pabrėžti susireikšminę švietėjai. Toks mokytojas yra labai kietas, nutolęs nuo savo mokinių, o Jėzus nori ne tik, kad mokinys gautų devynis, bet kad būtų gerai išlavintas ir būtų kaip mokytojas.

Tas mokinio „išlavinimas“ yra gebėjimas mylėti. Mylėti taip, kaip myli pats Dievas. Mylėti devintukui yra per mažai, nes taip neišnaudosime savo meilės gebėjimo, kuris nuo sukūrimo mumyse užkoduotas kaip meilės potencialas. Todėl turime siekti mylėti taip, kaip mokytojas. Vadinasi – dešimtukui. Daugiau negu mokytojas negalime, nes mokytojas yra pats Viešpats, kurio meilė neturi ribų ir jo (skirtingai negu fizikos ar kalbų mokytojo) pranokti negalime. Bet visada galime siekti meilės jo vardu.

Melsdamiesi su šios dienos Evangelija galime prašyti žvilgsnio skaidrumo, kad matytume rąstus, ten kur yra rąstai, o krislus ten, kur yra krislai. Vadinasi, turime matyti iš Dievo perspektyvos, pagal jo širdį, o ne pagal savo standartus ar interpretacijas. Tai yra melsti tokio žvilgsnio, kokį turi Jėzus. Melsti jo matymo ir jo vertinimo. Tai reiškia – melsti malonės būti taip „išlavintu“, koks yra Jėzus. Tada nebūsime akli, kurie veda kitus aklus, o tapsime regintys Dievo žvilgsniu ir galintys jo vardu palydėti silpnesnius.