2021 09 11

Benedicte Rollin RA

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lk 6, 43–49 „Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote, ką sakau?“

Gedimino Kajėno nuotrauka

Jėzus bylojo savo mokiniams ir visai miniai:

„Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčių neskina vynuogių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau? Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo,– aš jums parodysiu, į ką jis panašus.

Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.

O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bematant sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Benedikta Rollin RA

Medis ir namas

Vienas iš būdų pažinti žmogų (kad ir save patį) yra kviesti spontaniškai nupiešti medį arba namą. Piešinyje atsiskleidžia šiek tiek asmenybės bruožų, vertybių bei interesų. Atrodo, kad Jėzus mus kviečia šiandien paklausti savęs: koks medis esu, koks namas?

Pagal palyginimus esmė nėra išorė – rūšis, dydis, grožis ar užimta vieta, o tai, ką duoda medis ir namas – ar medis yra sveikas, kad duotų vaisių, ar namas yra pakankamai tvirtas, kad suteiktų saugią pastogę? Šitie bruožai nekrenta į akis iš pirmo žvilgsnio: medžio sveikata priklauso nuo nematomų šaknų ir syvų, namo tvirtumas – iš požeminių pamatų. Toks ir yra Dievo žvilgsnis, skirtingas nuo mūsų – į nematomą, į vidų.

O kas gi mums suteiks reikalingas sveikas šaknis bei stiprų pamatą? Atsakymas yra po kiekvieno palyginimo: „daryti, ką sakau“, „klausyti mano žodžių ir juos vykdyti“. Tai – kvietimas grįžti prie Jėzaus pasakyto mokymo. Perskaitykime vadinamąją „lygumos kalbą“ (Lk 6, 20–49), kurią girdėjome šią savaitę (išskyrus 8 d. dėl šventės). Palaiminimais ir įspėjimais Jėzus atskleidė, kokiomis paradoksaliomis vertybėmis jis savo mokinius kviečia vadovautis, po to sekė Jo radikalus liepimas mylėti priešus, kasdienybėje atspindėti paties Tėvo gailestingumą, galų gale būti toks, koks yra Mokytojas… Perskaitę galime drebėti, suvokdami, kokie liguisti yra mūsų syvai ir silpni mūsų pamatai!

Paraginimą ir paguodą suteikė antradienio pirmasis skaitinys: „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame; būkite Jame įsišakniję ir ant Jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kupini dėkingumo“ (Kol 2, 6–7) Taigi pats Jėzus yra mūsų šaknys, pats – mūsų pamatas. Labiau nei desperatiškai stengtis tobulėti esame kviečiami atidžiai Jo klausytis, likdami nuolankūs ir tiesūs pasitikėti Juo bei atsiduoti mumyse veikiančiai Jo malonei.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien