Lk 7, 1–10 „Nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“

Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.

Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“. Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’, ir jis daro“.

Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“. Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

„…nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“

Šios dienos Evangelija verčia mus truputį giliau pažiūrėti į šimtininką ir jo elgesį bei nuostatą į Jėzų. Kas yra šimtininkas? Tai Romos imperijos kariuomenės šimto vyrų vadas, tarnaujantis greičiausiai jau apie 15–20 metų ir tuo užsitarnavęs imperatoriaus pasitikėjimą bei garbę, kurio tolesnė karjera galėjo būti Romos senatas, tai yra pagrindinė ir aukščiausia Romos valdžios institucija. Ar šimtininko, pasipuošusio ryškia kariūno amunicija ir turinčiojo galią, pareiga buvo mylėti okupuotus žydus ir jiems statyti sinagogas? Anaiptol ne! Šimtininko, kaip imperatoriaus karinių veiksmų patikėtinio, pareiga buvo mokyti savo karius, palaikyti drausmę ir vykdyti nurodymus. Taip pat jis turėjo prižiūrėti pagrindinį kariuomenės įsitvirtinimo pastatą okupuotoje ar priešo teritorijoje, lydėti kalinius bei rūpintis maistu kariuomenei judant.

Bet štai šioje Evangelijos ištraukoje paaiškėja, kad minimas šimtininkas ne tik gerai apsieina su okupuotos teritorijos gyventojais – žydais, bet jiems netgi pastato maldos namus – sinagogą! Vadinasi, šis pagonis padarė daug daugiau, negu jam priklausė. Panašu, kad jis galėjo pasikliauti ir savo numatoma teise ir laisve, galbūt net būsimo senatoriaus privilegija, kadangi būtent senatas sprendė užsienio politikos, karo ir taikos, finansų, valstybės turto klausimus, prižiūrėjo religinius kultus, turėjo teisę skelbti nepaprastąją padėtį… Šis šimtininkas turėjo žinoti ir žodžio galios teisę. Jeigu jam buvo pažįstama Romos teisė, jis žinojo, ką reiškia įstatymas ir tartas žodis. Šimtininkui pasiųsti vietoj savęs pavaldinį reiškė tą patį, ką ir šiandien teisme besibylinėjančiam turėti advokatą, kuris visiškai jam atstovauja. Advokato žodis nė kiek ne menkesnis nei jo ginamojo žodis. Tai platesne prasme dar galime palyginti ir su ambasadoriumi, kuris atstovauja savo šaliai ir jos vadovui ar aukščiausiai šalies institucijai.

Taigi, žinodami šį istorinį ir kultūrinį kontekstą, galime suprasti, kodėl šimtininkas siuntė pasiuntinius pas Jėzų ir net užteko Jo vienintelio žodžio tarnui išgydyti. Šimtininkas turėjo patirtį, kas yra vertumas ir nevertumas valdovo akyse. O Dievas prisitaikė prie žmogaus situacijos, profesijos, kultūros, mentaliteto… Ir tai Jis tebedaro iki šiandien!

O mums lieka pamoka, kad svetimieji ir „pagonys“, kartais parodantys daug daugiau jautrumo ir meilės, negu jiems pagal pareigas priklauso, dėl savo gal slapto, bet gilaus pasitikėjimo Jėzaus Žodžiu, gali pelnyti ir daugiau malonių negu mes, tie religingieji. Meilė pranoksta pareigas, o gailestingumas – išankstines nuostatas. Beje, pastebėkime, kad evangelistas Lukas aprašo dar bent keletą šimtininkų – tų pagonių, kurių vienas po kryžiumi „pradėjo garbinti Dievą ir tarė ‘Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!‘“ (Lk 23, 47), kitas – Kornelijus iš Apaštalų darbų, su visa šeima tapęs tikru krikščionimi (Apd 10).

Autorė yra Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonė (FDCJ)