Lk 7, 11–17 „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“

Jėzus pasuko į miestą, vardu Najiną. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienatinį sūnų motinos, o ta buvo našlė. Kartu ėjo nemaža miesto minia.

Pamačius motiną, Viešpačiui jos pagailo, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo.

O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.

Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado mūsų tarpe“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.

Tokios kalbos apie Jėzų pasklido visoje Judėjoje ir visoje šalyje.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

Najino miestas, minimas tik kartą Šventajame Rašte, buvo netoli Tiberiados kalno, vakariniame „Mažojo Hermono“ pakraštyje. Najino link kyla stačias pakilimas, o abipus kelio uola pilna kapinių urvų. Būtent pakeliui į vieną iš jų laidotuvių procesiją pasitiko mūsų Viešpats, Kurio dėka įvykęs stebuklas tapo toks žymus, jog dėl savo aplinkybių ypač įsitvirtino „pamaldžių moterų“ atminime ir būtent iš jų apie tai sužinojo šventasis Lukas. Pirmiesiems krikščionims jis tapo įsimintinas dar ir tuo, kad šis įvykis Luko tradicijoje yra aiški nuoroda į paties Jėzaus prisikėlimą.

Taigi Najino kapavietės randamos kaimo rytuose, kur greičiausiai ir buvo nešamas našlės sūnus. Žydams buvo įprasta laidoti savo mirusiuosius ne mieste. Tai gali būti puiki aliuzija ir į Jėzaus, paskui myriop pasmerktojo, mirtį už miesto vartų. Viešpats buvo palaidotas iškaltoje oloje, tarsi urve, o saulei tekant iš rytų garbingai buvo prikeltas savojo Tėvo. Biblijoje kalnas yra Dievo buvimo ir Jo artumo vieta. Iš Jėzaus žinome, kad Amžinojo Tėvo namuose daug buveinių (plg. Jn 14, 2), paruoštų kiekvienam, kas pas Jį ateina. Taigi Jėzus su savo mokiniais ir gausia palyda (o jau šiandien – šventųjų) pasitinka šio gyvenimo trukmės „minią“ prie miesto vartų kalno „buveinių“ link, kad dar pakeliui savo Žodžio galia viską perkeistų, pakeistų tą gyvenimo liūdesį į džiaugsmą, prasidedantį jau čia ir niekad nesibaigiantį amžinybėje…

Kristus sutiko nešamą negyvėlį – našlės vienintelį vaiką. Taigi moteris buvo ištikta didelio sielvarto ir vargo. Ji nebeturėjo nei šeimos maitintojo, nei jos gyvenimo paguodos, džiaugsmo ar tęsėjo. Gyvenimo tikslas ir palaima išslydo iš jos rankų… Evangelijoje nepasakyta, kad kas būtų prašęs padėti šiai moteriai ar kad ji pati būtų pasiskundusi Jėzui dėl savo nedalios. Tiesiog mūsų Gelbėtojo vidus suvirpėjo, pamačius jos liūdesį ir galvojant apie jos netektį. Galime galvoti, jog Jėzui anksčiau laiko buvo pažįstamas būsimas Jo paties Motinos jautrumas ir kankinystė po Kryžiumi, kai ateis Jo paties valanda, kur priims jai reikšmingą sprendimą. Taigi, pamačius motiną, Viešpačiui jos pagailo, ir jis tarė: „Neverk!“

Kristus, sakydamas neverk, neuždraudė natūraliai išreikšti savo jausmo, bet nukreipė į galbūt netikėtą prisikėlimo laukimą, kad neverktų be vilties. Kai Jėzus palietė neštuvus, jis nesakė: Jaunuoli, Dievo vardu, sakau tau: kelkis!‘ bet: Jaunuoli, sakau tau: kelkis! Tokiu būdu susirinkusiesiems Jis paskelbia, kad Jis yra Dievo Sūnus ir būdamas žemėje turi galią įsakyti mirusiesiems keltis. Jo žodis veiksmingas, nes numirėlis atsisėdo, kad visi pastebėtų stebuklą, ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai, kad jis žinotų apie savo pareigą būti jai ir prie jos. Ir Jis pats po savo Kryžiumi atiduos savo Motinai Marijai mylimąjį mokinį, o mokiniui – savo Motiną. Taip tariant, Jėzus visus pasakytus mokymo žodžius bei padarytus stebuklus įtvirtino ir konkrečiu savo žemiškojo gyvenimo liudijimu.

Autorė yra Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonė (FDCJ)