Lk 7, 19–23 „Papasakokite Jonui, ką esate matę ir girdėję“

Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Atėję pas Jėzų tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“

Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį nuo ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. Tad atsakydamas jis tarė jiems:

„Nuėję papasakokite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

„Jėzau, kas tu esi? Ar tu esi tas, kurio laukiame, ar mums laukti kito?“ – klausia šiandien Evangelijoje Jonas bei jo pasiųsti mokiniai pas Jėzų. Ir iš tiesų, kas tu esi, Jėzau? Juk tai – centrinis klausimas žmogaus gyvenime: kas tau, žmogau, yra Jėzus? Istorinis išminčius? Uolus žydas, gėdingai baigęs savo žemiškąją „karjerą“? O gal dar kažkas? Taip, sunku suvokti (o net ir įsivaizduoti), kad tas, kuris vaikščiojo žeme kaip žmogus, kartu buvo ir Dievas?! Visagalis…

Tad visai suprantama, kad nemaža dalis žmonijos atmeta Jėzaus dieviškumą, nepriima Jo kaip Dievo ir net kaltina mus, krikščionis, stabmeldyste (kad garbiname Jėzaus atvaizdą) ar politeizmu (pavyzdžiui, kaip musulmonai), kad išpažįstame Triasmenį Dievą. Todėl ir nereikia stebėtis, kad tiek daug žmonių, kurie priėmė Jėzų kaip Dievą, buvo taip žiauriai nužudyti, nes neapykanta TOKIO Dievo priėmimui buvo ir, deja, tebėra beribė, nes TOKIAM Dievui suvokti žmogaus protui nepakanka pajėgumų, nes TOKIAM suvokimui reikia BERIBIO proto. „Bet tai jau beprotystė!“ – pasakys kiekvienas „normalus“ žmogus.

Taip, žmogiškai mąstant, to negali apibrėžti, t. y. apriboti joks žmogiškas mąstymas, nes tai yra tiesiog už, anapus proto arba tiesiog beprotiška! Bet tai yra išmintis, t. y. minties išėjimas, savęs peržengimas, nes tik taip įmanoma artėti prie Dievo Jo nurodytu keliu, kuris yra Jis pats. Koks tai kelias? Meilės kelias. Šiame kelyje meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria ir ji niekada nesibaigia“ (plg. 1 Kor 13, 7–8).

Bet KAIP atrasti TOKIĄ meilę? KAIP atpažinti Jėzaus meilę tarp mūsų? Faktai ir net liudijimai čia nepadės. Padės tik atvirumas Dievo meilės begalybės nesuvokiamybei. O kaip tai ištverti? Nežinau. Žinau tik tiek, kad metodų Kristaus kelias nesiūlo, bet duoda tik vieną įstatymą – pamilti meilę. Sunku. Bet, kaip sako popiežius eremitas Benediktas XVI: „Kas ieško lengvų atsakymų krikščionybėje, tas tikrai kreipėsi ne tuo adresu.“

Tačiau meilė tuo ir yra nuostabi, kad gelmingiausius dalykus ji gali susieti su pačiais paprasčiausiais. Taigi pasižiūrėkime į šios dienos Jėzaus atsakymus Jono mokiniams paprastesniu žvilgsniu. Jei be nuovokos buvęs pradeda matyti dalykus aiškiai, jei šlubavęs per savo gyvenimą žmogus atsitiesia ir pradeda juo grakščiai eiti, jei apskretęs visokiomis negandomis jų atsikrato, jei gyvenęs savo kurtume pradeda girdėti ir kitus, ne tik save, ir jei visiškai „nurašytas“, vadintas mirusiu, pakyla ir pradeda eiti – argi tai nėra Geriausioji Naujiena mums visiems?

Argi tai nėra STEBUKLAS, tas meilės slėpinys, kaip pasakytų teologai, kad žmogus gali TAIP ir TIEK pasikeisti?! Taip, jei tau Jėzus yra Dievas ir jeigu tau Jis yra svarbiausioje tavo gyvenimo vietoje, t. y. meilės centre. Ir tuomet žmogaus gyvenime vyks stebuklai, nes tuomet išsipildys sena tiesa: „Jei Dievas pirmoje vietoje, visa kita savo vietoje.“

Tad pradėkime nuo mažų pastebėjimų ir mažų darbų. Eikime stebėdamiesi, o ne svarstydami, mylėdami, o ne piktindamiesi, ir pamatysime ko nematę, patirsime, ką net neįsivaizdavome esant, ir mūsų vargingas gyvenimas virs palaiminimu džiaugsme. Amen.