Lk 7, 24–30 „Jonas yra pasiuntinys, kuris tiesia Viešpačiui kelią“

Jono pasiuntiniams nuėjus, Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną:

„Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Bet ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Aure tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo. Jis yra tasai, apie kurį parašyta: ‘Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią’.

Sakau jums: tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį.

Jį išgirdusi, visa tauta, taip pat ir muitininkai, išpažino Dievo teisingumą ir krikštijosi Jono krikštu. Tik fariziejai ir Įstatymo žinovai, nesiduodami jam krikštyti, sau pavertė nieku Dievo nutarimą“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Manau, kad visi esame girdėję pasakymą: išeinu į dykumą. Tikinčiajam tai yra įprastinė praktika, ji(s) puikiai žino, kad taip reikia daryti. Bet ar visada net ir tikintis žmogus supranta, dėl ko ji(s) eina į dykumą? Juk į dykumą aš einu ne tik tam, kad pamatyčiau savo „nendriškumą“, t. y. savo gležnumą (plg. Lk 7, 24b), ir ne tik tam, kad įveikęs jos atšiaurumą sustiprėčiau ir gėrėčiausi savo galia įveikti jos žiaurų išbandymą (plg. Lk 7, 25) bei tapčiau tarsi kokiu nors didžiūnu valdovo rūmuose, pasipuošusiu gražiausias apdarais (ir tikrai ne tam).

Taigi, nors dykuma ir padeda suvokti savo gležnumą bei pamatyti išmėginimus įveikiančias savo jėgas, tačiau iš esmės, kaip šiandien mums sako Jėzus, ji yra ne tam. Iš tiesų dykuma yra tam, kad išgirsčiau savo pašaukimą, man adresuotą Jono Krikštytojo šauksmą: „Taisyk, žmogau, kelią į save Viešpačiui!“ (plg. Iz 40, 3–4) Taip, kiekvienas iš mūsų girdime Jono Krikštytojo kreipinį į mus, kad pasiruoštume priimti į save Viešpatį. Juk ne Viešpačiui aš turiu taisyti kelią į gyvenimą tarp mūsų (Jis puikiausiai tai sutvarko be mūsų), bet kelią į save, kad Jis priimtų mano apsisprendimą priimti tai, į ką Jis mus kviečia (plg. Jn 6, 56).

Todėl iš tiesų turiu, kaip moko mūsų religinė praktika, eiti į dykumą, kad kas kartą išsivalyčiau savo ausis ir, būdamas visiškai vienas, savo ašaromis išsiskalbčiau save iš vidaus, idant pamatyčiau, jog žmogaus didybė Dievo akivaizdoje yra žmogaus mažumas, ir iki pačių savo gelmių suvokčiau Dievo teisingumą ir nepavogčiau iš savęs to, ką man Viešpats yra numatęs (plg. Lk 7, 28–30). Amen.