2022 01 11

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

„LKB kronikos“ metai (I). Slapta sesers Gerardos misija

Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE. Evgenios Levin nuotrauka

Pradedame trijų straipsnių ciklą apie 2021 m. Laisvės premijos laureatus. Jais tapo (ir Sausio 13-ąją Seime bus pagerbti) „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiai – 1983–1989 m. vyriausiasis redaktorius, Telšių vyskupas emeritas Jonas Boruta ir leidinio bendradarbės, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolės Bernadeta Mališkaitė ir Gerarda Šuliauskaitė.

Pirmoji mūsų herojė – Elena Šuliauskaitė, žinoma kaip sesuo Gerarda. Ji – Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui aktyvi dalyvė, 1972 m. pogrindyje pradėtos leisti ,,LKB kronikos“ viena iš redaktorių, 1999 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2006 m. – Vengrijos 1956 m. sukilimo ordinu.

Simne, gryčioje su uždengtais langais

Saulė jau būdavo arti laidos arba jau nyranti į tamsų debesį, kai iš Vilniaus Simno link riedantis autobusas, dar nepasiekęs galutinės stotelės, stabteldavo. Greitai iššokusi ses. Gerarda tiesiai į miestelį neidavo, o aplinkiniu keliu sukdavo ežero link. Iš toli išvydusi ant kranto rymančios mažos trobelės šviesą lange žinojo, kad jos laukia dvi drąsios, Dievui ir Tėvynei ištikimos parapijietės – Julija Juškauskaitė ir Eugenija Dainauskaitė, su kuriomis supažindino to meto Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios vikaras kun. Sigitas Tamkevičius.

Kokiomis aplinkybės tai įvyko, ses. Gerarda išdėsčiusi savo atsiminimuose: „Būdama Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė, turėjau tvirtą nuostatą, kad mane vyresnieji tegul siunčia ten, kur esu reikalinga. Vienuolijos generalinė vyresnioji ses. Ksavera Julija Kuodytė paprašė, kad palikčiau darbą valdiškoje įstaigoje. Tada dirbau Respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore. (Prieš tai dėl religinių įsitikinimų buvau atleista iš Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakulteto vyr. laborantės pareigų.) Iš Respublikinės bibliotekos išėjau 1975 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį. Kur mane siųs, kokį darbą skirs dirbti, nežinojau ir neklausinėjau. Žinojau: kaip pasakys, tokia ir bus Dievo valia.

Vyresnioji paliepė važiuoti į Simną (Alytaus rajone) pas kun. Sigitą Tamkevičių. ‚Ar žinai, ko atvažiavai?‘ – tada jis paklausė. Numaniau, kad tai susiję su slapta užduotimi, tačiau tiksliai nežinojau. Kunigas Sigitas nusišypsojo ir paaiškino, kad teks padėti leisti „LKB kroniką“. Mielai sutikau. Netgi džiaugiausi, kad galėsiu padėti, nes dar nuo partizanų laikų mano vaikystės svajonė buvo padėti Bažnyčiai ir Tėvynei.“

Vienuolė Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE. Lkbkronika.lt nuotrauka

„Darbas su „Kronika“ labai palengvėjo, kai į talką atėjo seselė Elena Šuliauskaitė, – atsiminimuose yra pažymėjęs pogrindinio leidinio steigėjas ir vyr. redaktorius kard. Sigitas Tamkevičius. – Per ilgus metus ant jos pečių gulė didžioji darbo našta. Žinojau, koks pavojus jai grėsė; suprato ir ji, bet pasitikėjome Dievu ir dirbome.“

Atvykus į Simną, pas gerąsias šeimininkes ses. Gerardai tekdavo išbūti ir po dvi savaites, nes reikėdavo „Kronikai“ surinktus, Julytės ar Genutės iš kun. Tamkevičiaus parneštus, straipsnius ir rašinius perspausdinti, sutvarkyti ir suredaguoti – patikslinti vietoves, sutikrinti faktus:

„Ten, gerojoje gryčioje, spausdindavau nuo ankstyvo ryto iki vėliausių išnaktų. Vakarais langus uždangstydavome, kad neliktų nė jokio plyšelio. Krosnis visą laiką būdavo paruošta. Degtukai – taip pat. Jeigu kas – kad spėčiau sudeginti. Išeiti į lauką negalima: sėdi kaip kalėjime ir rašai. Šeimininkės suvokė mums gresiantį pavojų. Labiausiai jos bijojo, kad neatvažiuotų kas iš giminių ir nereikėtų jų vesti į gerąją gryčią, kur dirbdavau. Jos nepaprastai daug padėjo: slėpdavo, maitindavo, saugodavo, kad kas nors netikėtai neužeitų.“

„LKB Kronikos“ steigėjas ir vyr. redaktorius Sigitas Tamkevičius su ištikima pagalbininke Julija Juškauskaite Simne, prie legendinio jos namelio. Kard. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

„Paežere pro namą ėjo takas ir būdavo neramu: užsuks praeivis ar neužsuks? O žmonių pas jas užeidavo. Kiekvienas toks atėjimas sukeldavo nerimo ir rūpesčio: reikėdavo greitai nutraukti spausdinimą, kad neišgirstų mašinėlės tarškėjimo ir nesuprastų, kad kažkas pas jas yra. Bet, ačiū Dievui, niekada nieko ypatingo nenutiko.

Tiesa, kartą mane, vos atvažiavusią, smarkiai išgąsdino… Staiga matau: Genutė, išbėgusi į kiemą, gestais man rodo, kad grįžčiau atgal. Suspurdėjo širdis. Apsisukau, grįžau prie ežero ir atsisėdau jo pakrantėje. Sėdžiu ir dėkoju Dievui, kad dar laisva, tikriausiai ten krata… Gal po kokios valandos, žiūriu, ateina Julytė. O reikalas buvo labai paprastas: prie jų namų pavogė kažkieno paliktą dviratį, todėl milicija atėjo apklausti: ar nematė ko, nepastebėjo? Ačiū Dievui, tąsyk viskas baigėsi tik nedideliu išgąsčiu.“

Tais pačiais aplinkiniais keliais, paežere, pas mažojo namelio šeimininkes ses. Gerarda keliaudavo ir tada, kai kun. S. Tamkevičius 1975 m. pabaigoje pagal Religijų reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio reikalavimą buvo perkeltas į Kybartus eiti parapijos klebono pareigas. Simne išspausdintus leidinius Julija Juškauskaitė nuveždavo į Kybartus. Pavojingiau, pasak ses. Gerados, būdavo iš Kybartų į Simną parsivežti rankraščius naujam „Kronikos“ numeriui: juk sučiupus rankraštis gali išduoti ir rašiusįjį, ir redaktorių.

Tuo ji pati įsitikino, kai vidury dienos su visa „Kronikos“ naujo numerio medžiaga iš Kybartų važiavo į Simną:

„Autobuse Vištytis–Vilnius žmonių buvo nedaug, ir aš nuėjau tolėliau, į autobuso galą. Kaip paprastai, tokiais atvejais būni budrus: važiuoji, meldiesi ir… kažko lauki. Dėl savęs – bala nematė, bet dėl kitų, kurių atsiųstą informaciją vežiesi, neramu. Truputį pavažiavus, jau už Vilkaviškio, civiliai vyriškiai stabdo mūsų autobusą su kelių milicijos lazdele. Vairuotojas pradėjo labiausiai burnoti: ‚Kas čia per tipai: vidury reiso, ne stotelėje?!‘ Bet sustojo.

Kai atidarė duris, vyriškiai paprašė jį išlipti ir persimetė su juo keliais žodžiais. Ir rimo, nurimo vairuotojas, it vandens į burną prisisėmęs. ‚Aha, saugumas‘, – manau sau. Kadangi esu mažo ūgio, o sėdynės aukštos, pasislinkau žemyn, kad manęs nematytų. Nuo lauko pusės prisidengiau lango užuolaidėle. Vyrai įlipo į vidų, apsidairė, bet manęs negalėjo pastebėti. Sėdžiu, laukiu ir galvoju: matė ar nematė? Mane ar kitą čia gaudo? Bet kad gaudo, abejonių nėra… Savijauta buvo nekokia.

Pagaliau autobusas pajudėjo. Atvažiavome į Marijampolę (tuomet Kapsukas), ir matau: tarp stoties ir tos vietos, kur sustoja autobusas, stovi milicijos mašina. Man ir blusos apmirė. Dabar, Dievuli, tai gelbėk, nes, ko gero, jau laukia… Kaip paprastai, prieš išlipdama truputį pakeičiau savo išvaizdą ir einu. Išlipti reikia, niekur nedingsi. Kai visi žmonės išlipo, aš paskutinioji iššokau ir pro vairuotojo pusę tuojau šmurkštelėjau už autobuso. Toliau man reikia eiti į taksi stovėjimo stotelę, kuri yra prie pat autobusų stoties, nes autobuso į Simną jau nėra. O jeigu jie manęs laukia?! Pavaikščiojau, pavaikščiojau tolėliau nuo stoties ir atėjau į stotelę. O ten žmonių eilė. Nieko nepadarysi – reikia laukti. Bet Dievas saugojo: palaukiau eilėje, sėdau į taksi ir nuvažiavau į Simną.“

Įvairūs „Kronikos“ siuntimo būdai. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

Kybartuose, KGB apsuptyje

Persikėlus Kybartų klebonijon, ses. Gerarda, dirbusi kartu su iš lagerio ir tremties grįžusia ses. Nijole Sadūnaite, šį laikotarpį taip aprašė: „Mus abi su savo automobiliu kun. Sigitas vėlai vakare paimdavo Vilkaviškyje ar kitame kuriame mieste, atveždavo į savo kiemą, mes kuo slapčiau, kad niekas nepamatytų, įbėgdavome į kleboniją. Prasidėdavo darbas. Kalbėtis nebuvo galima, nes manėme, kad yra įrengtas KGB slapto klausymosi įtaisas. Ir taip visą savaitę! Kartais ses. Nijolė neiškęsdavo ir garsiai nusijuokdavo. Tada kun. Sigitas pagrasindavo pirštu: ‚Na, na, na! Kai gausit septynerius metus, bus tada…‘“

Po kun. Alfonso Svarinsko arešto pavojus dar padidėjo. Per redkolegijos posėdį, kuriame, be ses. Gerardos, dalyvavo Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė, kun. S. Tamkevičius apibūdino padėtį, įspėjo, kad gali ir jį areštuoti, todėl paskirstė, kas ką tokiu atveju turėtų daryti, kad „Kronikos“ leidyba nenutrūktų. Nurodė, kuri turės redaguoti, kuri rinkti informaciją Lietuvoje, kuri tą informaciją veš į Maskvą. „Nors jautėme, kad taip gali įvykti, bet vis vien nesinorėjo tikėti, – rašė ses. Gerarda. – Ir kad tokios pareigos klius, irgi vis dar netikėjome. Man būtų tekęs redagavimas.“

Vienuolė Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kai Vilniaus Aukščiausiajame teisme vyko kun. A. Svarinsko teismas, kun. S. Tamkevičius kasdien važinėjo iš Kybartų į teismą, kaip ir per visus disidentų teismus. Nebuvo nė vieno disidentų teismo, pasakojo ses. Gerarda, kad jis nebūtų dalyvavęs. Ir išbūdavo ten nuo pradžios iki pabaigos. Tai ir kitiems suteikdavo drąsos ir ryžto. Vykstant kun. A. Svarinsko teismui, žmonės į posėdžio salę negalėjo patekti, apklausai įleisdavo tik kun. S. Tamkevičių. Visi kiti buvo vaikomi nuo Aukščiausiojo teismo pastato. Ses. Gerardą su draugėmis, kaip ne vieną, irgi milicija sulaikė, nuvežė prie Dubingių ir ten paleido…

Ištikimiems bendraminčiams meldžiantis Aušros Vartuose, atliūliavo skaudi žinia: kun. S. Tamkevičius areštuotas. Prie pat altoriaus, prie grotelių klūpėjęs kun. Jonas Kastytis Matulionis garsiai sudejavo: „O, Viešpatie!“ Stojo tyla. Toje gūdžioje tyloje suskambo ses. Salvijos Aldonos Raižytės balsas: „Pasimelskime už naują kankinį.“ Kaip rašė ses. Gerarda: „Žmonės atsitiesė… Turbūt ne tik mano, bet daugelio širdyse tuomet subrendo naujas ryžtas: dabar dar daugiau dirbsime…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kybartuose toliau buvo rengiami ir leidžiami „Kronikos“ numeriai. Pasak ses. Gerardos, ten dirbusių seserų pasiaukojimas buvo tikrai didvyriškas: aplink sekliai, agentai, o jos… leidžia „Kroniką“. O dirbti kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Visi jautė, kad KGB vis labiau supa iš visų pusių. Kybartuose spausdinti jau buvo neįmanoma. „Keletą numerių išleidome Kazlų Rūdoje pas vieną gerą moterį, gyvenusią už geležinkelio. Kai KGB ir ten ėmė visiškai lipti ant kulnų, nutarėme visus rankraščius vežtis į Vilnių. Spausdinti jau buvo neįmanoma niekur, todėl numerį reikėjo perrašyti ranka. O tai buvo labai pavojinga. 73-iąjį numerį teko redaguoti naktį, užsidarius vonioje, kad nesimatytų šviesos… Ses. Nijolė Sadūnaitė sutiko visą perrašyti savo gražia, aiškia rašysena.“

Nenutrūko nė ryšys su Vakarais. Ses. Gerarda atsiminimuose rašo: „Kroniką“ vežti į Maskvą man teko tik keletą kartų. Važinėdavom netiesioginiais keliais: arba iš Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities, arba autobusu nuvykdavom į Minską, o iš ten – traukiniu į Maskvą. Tai buvo varginančios kelionės, bet to reikalavo atsargumas. Svarbiausia buvo išvežti taip, kad niekas nepastebėtų: kaip mes sakydavome, kad paskui save neatsivestume „uodegos“. Maskvoje nueidavome į sutartą vietą pas disidentus ir jiems perduodavome. Būdavo vargo ir perduodant filmuką užsieniečiams. Sužinai, kad atvažiavo kokio pažįstamo giminaitis, jau ir leki į Kybartus filmuko paimti, nors dar nežinai, ar sutiks žmogus vežti, ar ne. Kad KGB seka tokius dalykus, ne kartą buvome patyrę.“

Julija Kuodytė – sesuo Ksavera SJE, 2012 m. Bernardinai.lt nuotrauka

Kaune, ses. Ksaveros Julijos Kuodytės užuovėjoje

1972 m. išėjęs pirmas „LKB kronikos” numeris neatsitiktinai pateko į Eucharistinio Jėzaus kongregacijos generalinės vyresniosios ses. Ksaveros Julijos Kuodytės rankas. Kunigai J. Zdebskis ir S. Tamkevičius, ja visiškai pasitikėdami, įspėjo, kad vieni žmonės reikalingą informaciją atneš, kiti pasiims.

Pasak ses. Gerardos Elenos Šuliauskaitės, jos namelyje susibėgdavo daug kelių. Čia rinkdavosi disidentai, jaunimas. Kas pasitarti, kas pasiguosti… Ten dažniausiai plaukdavo ir „Kronikai“ reikalinga informacija. Bet ir čia niekas neklausdavo, iš kur gavai, o atiduodantysis – kur ji nueis. Atnešta informacija būdavo slepiama juokingai atviroje vietoje – po namo slenksčiu. Kuris saugumietis galėjo įtarti, kad čia pat, po kojomis, yra slapčiausios pogrindžio spaudos žinios? Dievas saugojo tą vietelę, kuri retai kada būdavo tuščia. Net per kratą slėptuvės nerado.

Buvęs legendinis seserų eucharistiečių namas Kaune. Vienuolijos nuotrauka

Ses. Gerarda ne kartą yra akcentavusi, kad ses. Julija Kuodytė buvo viena iš tų, kuri tikrai pasitikėjo Dievo Apvaizda, todėl ji sunkesnėmis dienomis ieškodavo pas ją užuovėjos, dvasinės paramos. Ir kiti žmonės, išėję iš KGB tardymų, pirmiausia užsukdavo pas ses. Juliją Kuodytę: „O ji juos visada priimdavo ramiai: nusijuokdavo, paguosdavo… Kuomet užgriūdavo kratos, areštai, tardymai ir, atrodo, štai ir tau artėja eilė, būdavo, nuvažiuoji į Kauną pas ses. Juliją, išsipasakoji, o ji nusijuokia ir taip rimtai pasako: ‚Yra Dievas, ir ko čia bijoti! Nieko neatsitiks‘… Išeini nusiraminęs: net pačiam juokinga, kad taip bijojai – visa baimė išrūko… Savo ryžtu ir pasitikėjimu ji buvo daugeliui drąsos įkvėpėja.

Dabar, kai prisimenu tą darbą, pavojų ir atsakomybę, pajuntu, koks Viešpats galingas: Jis moka pasinaudoti paprasčiausiais įrankiais, kad įvykdytų savo darbą. Dievas žmogaus niekada nebando virš jėgų: iš žmogaus reikalauja tik tiek, kiek jis gali pakelti. Gal dėl to ir mane apsaugojo nuo KGB kamerų ir gulagų? Ir jeigu galėjau dirbti „Kronikoje“, tai turbūt Viešpats pasirinko mane tik dėl to, kad įrodytų, jog tai buvo Jo valia ir Jo darbas, nes įrankis tikrai buvo prastas…

Viskas jau praeityje. Liko labai mieli šilti prisiminimai. Mes tada žinojome, kad niekas net iš artimųjų nė nenutuokia, ką dirbame, ir kad šitą žinojimą nusinešime į Amžinybę, todėl buvo tokia gryna, tikra, „savimaršiška“ intencija: tik dėl Dievo, dėl Tėvynės…“