„LKB kronikos“ metai (II). Vysk. J. Boruta: „Nė vienas nenorėjo būti išvilktas į dienos šviesą“

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Seimo paskelbtiems „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metams. I dalyje skaitėme apie vieną iš 2021 m. Laisvės premijos laureačių – ses. Gerardą Šuliauskaitę. Šiandien skiriame dėmesį dar vienam laureatui.

„Jeigu reikės, paglobok, pasirūpink „Kronika“

„Apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ sužinojau tais pačiais metais, kai ji pradėjo eiti. Sužinojau ne tik iš Vakarų radijo pranešimų, bet tekdavo ją ir gyvą paskaityti, – atsiminimuose rašė vyskupas emeritas Jonas Boruta. – Mat mano brolis Šarūnas Boruta studijavo Kauno politechnikos institute ir dalyvaudavo uolių studentų žygeivių bei Eucharistijos bičiulių sąjūdyje. Gavęs „Kroniką“ parnešdavo namo ir visi ją skaitėme. Mama ją slėpdavo brolio mažosios dukrytės lopšyje arba bičių avilyje: jeigu saugumas ir darys kratą, vargu ar drįs lįsti prie avilio.“

Vilniaus universitete fizikos mokslus baigusį, disertaciją rengiantį VU neakivaizdinių studijų aspirantą, pogrindinėje kunigų seminarijoje besimokantį J. Borutą „Kronikai“ rašyti žinutes paskatino kun. Jonas Lauriūnas SJ.

„Toks buvo pirmasis bendradarbiavimas. Aš suvokiau, kad man nereikia žinoti, kas leidžia „Kroniką“: svarbu, kad ji eina, kad informuoja pasaulį apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimus. Su kun. S. Tamkevičiumi palaikėme artimus ryšius nuo mano kunigystės šventimų: jis susitarė su vysk. Julijonu Steponavičiumi, kad man suteiktų šventimus mažytėje Skaistgirio bažnytėlėje, lydėjo į ten ir su kun. Leonardu Jagminu SJ buvo vieninteliai mano kunigystės šventimų liudytojai.

Tų pačių metų lapkričio mėn. išvykau į Ukrainą, tikėdamasis ten oficialiai įsidarbinti kunigu (kaip kad buvo pavykę pogrindinę seminariją baigusiam kun. Vytautui Merkiui SJ). Tačiau po mėnesio vietos saugumiečiai pareikalavo, kad per 24 val. išvykčiau iš Ukrainos. Grįžus iš Ukrainos dažnai tekdavo pas jį apsilankyti ir talkinti pastoraciniame darbe.“

Kai 1983 m. pradžioje vyko kun. A. Svarinsko teismas ir kun. S. Tamkevičiui reikėjo į Vilnių važinėti, jis pasikvietė kun. J. Borutą, kad pavaduotų. Prieš vykdamas į teismą paėmė rašymo lentelę, rašiklį (kurie paprastai padėdavo kalbėtis, idant „besiklausančios sienos“ neišgirstų) ir užrašė: „Jeigu reikės, paglobok, pasirūpink „Kronika“.“

„Gerai, jeigu to reiks“, – raštu atsakė kun. Jonas: „Nujaučiau, kad „Kronikos“ leidybos centras yra Kybartuose, tačiau niekad apie tai nekalbėjome. Kai areštavo kun. S. Tamkevičių, „Kronikos“ neištiko leidybos krizė: jo viskas buvo taip suorganizuota, kad kitam numeriui buvo ir informacijos pririnkta, ir techninė bazė parengta, ir seserys vienuolės tam darbui tęsti pajėgios bei pasiryžusios. Jos ir išleido pirmąjį numerį po jo arešto. Aš buvau savotiškai nusiraminęs, kad bus kam be manęs perimti tą darbą.“

Tačiau rugpjūčio pabaigoje, vykstant seselių rekolekcijoms, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos generalinė vyresnioji ses. Ksavera Julija Kuodytė paprašė, kad kun. Jonas leistų „Kroniką.“ Mat ji, kaip ir kongregacijos seselės, pogrindinio leidinio redaktorės Gerarda Elena Šuliauskaitė su Bernadeta Mališkaite, gyveno svarbiausiu rūpesčiu, iš kur gauti informacijos, straipsnių, kad jie kuo plačiau atspindėtų Lietuvą. Reikėjo kunigo, kuris rašytų įžangas, perskaitytų ir aprobuotų numerį. Tuo metu t. Boruta SJ, kunigas pogrindininkas, neturėjo savo parapijos, daug važinėjo, o tai buvo labai paranku – per jį „Kronika“ gaudavo medžiagos iš įvairių Lietuvos kampelių.

„Labai gerą įvadinį straipsnį parašė t. J. Boruta, – aptardama, kaip sekėsi parengti pirmą po kun. S. Tamkevičiaus arešto „Kronikos“ numerį, pastebėjo ses. Gerarda. – T. Boruta, aptardamas žymiai pasunkėjusią Lietuvos Bažnyčios padėtį valdant J. Andropovui, pacitavo pasaulinio masto mokslininką, 1921 m. Nobelio premijos laureatą Albertą Einšteiną: ‚Aš niekad nesidomėjau Bažnyčia, bet dabar jaučiu jai didelę pagarbą ir palankumą, nes tik viena Bažnyčia turi drąsos ir ištvermės ginti tiesą ir žmogaus laisvę. Būdamas laisvės mylėtojas, maniau, kad, Hitleriui paėmus valdžią, Vokietijoje, bent universitetai, gins laisvę, nes jie juk yra tiesos skleidėjai. Bet universitetai tylėjo.

Tada maniau, kad laisvę gins laikraščių redaktoriai, kurie dažnai rašydavo geringus straipsnius už laisvę, tačiau po kelių savaičių ir jie nutilo. Tiktai Bažnyčia visą laiką stovėjo skersai kelio Hitleriui, norinčiam užgniaužti tiesą ir sunaikinti laisvę.‘ Panašiai dabar yra ir Lietuvoje. Prieš visomis priemonėmis skleidžiamą melą daugiausia kovoja kunigai.“

Atkirtį davęs Kaišiadorių vyskupas Vincentas

„Vyskupą Vincentą Sladkevičių aplankiau Kaišiadoryse, pasisakiau, kad jau esu kunigas, – pasakojo vyskupas Jonas Boruta SJ. – Rugpjūčio mėnesį gavau šventimus, o gruodį važiavau į Ukrainą, Chmelnickį, pas kunigą Vytautą Merkį. Reikėjo pažymėjimo. Vyskupas rusiškai parašė pažymėjimą, kad esu baigęs pogrindinę Kunigų seminariją, paliudijo, jog esu kunigas.

Kaišiadoryse vyskupą dažniausiai lankydavome kartu su kunigu J. Zdebskiu. Įvairias problemas aptardavome kartu. Dėl „Kronikos“ reikalų dažniau tardavomės su vyskupu J. Steponavičiumi.

Į Kaišiadoris su kunigu Juozu paprastai atvykdavome vidurnaktį. Kartais kokį parengtą raštą įmesdavome į pašto dėžutę, kad iš ryto vyskupas rastų, o paskui atvažiavę aptardavome. Atsimenu, vyskupas labai sielojosi dėl kun. Jono Kastyčio Matulionio arešto. Jie buvo labai artimi. Kun. J. K. Matulioniui grįžus iš lagerio, vyskupas jį pakvietė į Kaišiadorių katedrą vikaro pareigoms“, – prisimena ganytojas.

„To meto spaudoje pasirodžius išpuoliams prieš „Kroniką“, vyskupas Sladkevičius savo pamoksluose davė atkirtį, – pasakojo vysk. Jonas Boruta SJ. – Tai buvo labai drąsu, nes už tokį žodį buvo galima susilaukti didelės nemalonės. Tai buvo ir labai reikšmingas vyskupo žingsnis, nes kai kurie manė, kad vyskupo pareigas pradėjęs eiti jis tapo nuolaidesnis. Bet šis atvejis parodė, jog tokia nuomonė neteisinga. Vyskupo aiški pozicija morališkai palaikė mus, ir mes, „Kronikos“ leidėjai, buvome sustiprinti jo ryžto. Jeigu vyskupas Sladkevičius laikosi tokios nuostatos, kad ir kas būtų, reikia dirbti. Jeigu jis laimina, reikia toliau eiti pirmyn. Vyskupo dvasinė parama buvo labai reikšminga tolesniam „LKB kronikos“ gyvavimui.“

Be to, vyskupas Vincentas neslėpdavo, kas vyksta už Religijos reikalų tarybos durų, „Kronikai“ pateikdavo žinias. Pavyzdžiui, „Kronika“ rašė, 1983 m. rugsėjo mėnesį Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį ir išbartas, kam suteikęs kunigystės šventimus Jonui Sutkevičiui. Vyskupai su kunigais, P. Anilionio žodžiais – ekstremistais, tenesikalba ir tenešventina.

Tai asmeniškai primenama vyskupui V. Sladkevičiui, kuris nemažai tokių kandidatų įšventinęs kunigais. Įgaliotinis piktinosi, kad vyskupai nesudraudžia ekstremistų reiškimosi Bažnyčios gyvenime. Štai vyskupas V. Sladkevičius nesutvarkąs kun. Roko Puzono, vyskupas A. Vaičius – kunigų V. Skipario ir A. Beniušio, Žagarės bažnyčioje buvo suorganizuotas spektaklis šv. Kazimiero jubiliejui…

1983 m. gruodžio 14 d. į Vilnių pas įgaliotinį Petrą Anilionį buvo sukviesti visų Lietuvos konfesijų vadovai, Katalikų Bažnyčios vyskupai, Kauno arkivyskupas Liudas Povilonis, Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius, Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Deksnys, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Algirdas Gutauskas. Buvo pasiūlyta pasirašyti po iš anksto paruoštu tekstu už taiką, smerkiančiu amerikiečius ir aukštinančiu Sovietų Sąjungos sekretorių Jurijų Andropovą. Vyskupas L. Povilonis ir vyskupas V. Sladkevičius atmetė paruoštą tekstą, siūlydami kiekvienam pasirašyti po savo tekstu.

1986 m. spalio 6 d., kaip rašė „Kronika“, į Vilnių pas įgaliotinį P. Anilionį buvo sukviesti Lietuvos vyskupai, vyskupijų valdytojai ir Kunigų seminarijos rektorius. Įgaliotinis primygtinai reikalavo vyskupus pasirašyti po vienu iš trijų raštų. Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius nusistebėjo, kad tokiam valdžios pageidavimui parinktas pats netinkamiausias laikas.

„Prieš porą dienų, rugsėjo 30 d., „Tiesoje“ perspausdintame „Pravdos“ pagrindiniame straipsnyje tikintieji ir mes, vyskupai, buvome išvadinti „nuo pradžios iki galo melagingų pažiūrų“ atstovais. Tai kam prireikė melagingų parašų? Nebent tikinčios liaudies akyse sutrypti mūsų autoritetą. Pagrindiniame straipsnyje jūs raginate su mumis kovoti visomis priemonėmis, o mes už jūsų reikalus verčiami aukoti savo autoritetą“, – kalbėjo vyskupas V. Sladkevičius.

„Ką jūs turite omenyje sakydamas „visomis priemonėmis?“ – paklausė įgaliotinis. „Propagandos aparatą, saugumą…“ – paaiškino vyskupas. P. Anilioniui taip pat nepatiko vyskupo V. Sladkevičiaus pasakymas: „Kai ką pareiškime išbrauksime, kai ką pridėsime, pavyzdžiui, kad tikintiesiems būtų daugiau suteikta laisvės…“ Galiausiai P. Anilionis nusileido, leisdamas vyskupams paruošti raštą. Vyskupai pasirašė po savo suredaguotu raštu.

Į Žagarę pas vyskupą tremtinį Julijoną

Žagarėje, atokiau nuo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, dabar P. Avižonio gatvėje kukliame komunaliniame name bėgo Vilniaus apaštalinio administratoriaus, tremtinio vyskupo Julijono Steponavičiaus dienos, kupinos maldų, dvasinių mąstymų, asmeninio rūpesčio dėl ganomųjų, dėl tolesnės Lietuvos Katalikų Bažnyčios ateities.

„Kas keli mėnesiai vis apsilankydavau Žagarėje su naujo „Kronikos“ numerio medžiaga, – yra pasakojęs vysk. J. Boruta. – Atvežtus straipsnius vyskupas skaitydavo įsijungęs radiją, kad tylios kalbos neišgirstų nematomos ausys. (Paskui, grįždamas į Vilnių, tą radijo aparatą paliko man.) Skaitydavo tyliai, bet, kai prieidavo kokią jį sudominusią, intriguojančią vietą, nejučiomis imdavo garsiai komentuoti. Tekdavo pridėti pirštą prie lūpų ir įspėti: „ Ekscelencija, Ekscelencija…“ Jis nusišypsodavo, pagarsindavo radiją ir toliau skaitydavo.“

Vysk. J. Steponavičiaus nuomonė buvo labai vertinga. Jis nenorėjo, kad būtų spausdinama anoniminė informacija, už kurią tarsi niekas nebūtų atsakingas. Pavyzdžiui, vienas jaunas kunigas parašė gerą straipsnį apie šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą. Vysk. J. Steponavičius perskaitė ir sako: „Jei jis būtų su tikinčiųjų parašais ir pasiųstas valdžiai, tada jis turėtų visai kitą vertę.“

Kai kas nujautė, kas dirba atsakingiausią darbą „Kronikos“ leidyboje, ir akys krypo į Kybartus. Buvo dedama pastangų ir daromas spaudimas, kad pagrindinės „Kronikos“ leidėjos ir perdavimo į Vakarus talkininkės seselės būtų pakeistos kitomis. Tokių norų buvo net iš kongregacijų.

Vysk. J. Borutos nuomone, tokios „reorganizacijos“ būtų labai pakenkusios jau nusistovėjusiems leidėjų ryšiams, darbo ir į Vakarus perdavimo darnai: „Vysk. J. Steponavičius tam nepritarė ir tokias iniciatyvas pristabdydavo. Sprendžiant šiuos klausimus teko dalyvauti ir man, kaip kongregacijų dvasios tėvui. Sunku pasakyti, kiek čia buvo saugumo inspiracijos, kad apsunkintų „Kronikos“ leidybą, kiek kažkieno nuoširdaus noro padėti. Šitie dalykai „Kronikos“ leidėjams kainavo daug nervinės įtampos ir rūpesčio. Iš tų laikų tai buvo sunkiausios dienos.“

„Pogrindinio TTGKK nariai kartkartėmis susirinkdavome, aptardavome „Kronikos“ leidybos, jos perdavimo į Vakarus ir kitas Bažnyčios problemas. Jei reikėdavo kokiu nors klausimu griežtesnio pareiškimo, parengdavome ir pogrindinio TTGKK vardu pasiųsdavome jį valdžiai. Šio Komiteto susirinkimuose dalyvaudavo kun. Juozas Zdebskis, kan. Gvidonas Dovidaitis, kunigai Petras Dumbliauskas SDB, Antanas Gražulis SJ, Lionginas Kunevičius ir aš. Dažniausiai rinkdavomės Tabariškiuose (prie Kauno) pas kun. P. Dumbliauską arba pas kun. G. Dovidaitį Pilviškiuose.“

„Kronikai“ leisti reikėjo ne tik pasišventėlių, bet ir lėšų. Juk reikėjo spausdinimo mašinėlių, joms šrifto bent keleto komplektų (kad nebūtų mašinėlėje to, kuriuo spausdinti patys pirmieji egzemplioriai), fotografavimo aparatūros ir t. t. Tiek perteikiant „Kronikos“ žinias pasauliui, tiek šiuose reikaluose padėdavo JAV lietuviai.

„Mano laikais fototechnika dažniausiai aprūpindavo iš JAV atvykstantis t. Antanas Saulaitis SJ arba kiti apsilankantys jėzuitai, – atsiminimuose rašė vysk. Boruta.– Kai negalėdavo (ar nežinodavo ką) iš ten atvežti, čia „dolerinėje“ parduotuvėje nupirkdavo. Blogiau, kad su jais nebūdavo galima kartu eiti: KGB kaipmat būtų susekę, kam ir kuriam tikslui perkama ta aparatūra. Mano laikais pagrindinis tos technikos tiekėjas ir aptarnautojas buvo kun. Antanas Gražulis SJ: jis rūpindavosi rašomųjų mašinėlių, šrifto pirkimu ir jo pakeitimu, parengtų perduoti į Vakarus filmų paslėpimu suvenyruose ir kt.

Daug drąsos parodė tuomet Religinėje šalpoje (JAV, Niujorke) dirbusi Gintė Damušytė. Sovietinė valdžia jai kartais neleisdavo atvykti į Lietuvą, ir ji turėdavo apsistoti Maskvoje. Tuomet susitikti su ja vykdavo kun. A. Gražulis. Jei tokių žmonių kaip ji nebūtų buvę, jei nebūtų buvę pasišventusių Bažnyčiai ir Lietuvai ten, laisvajame pasaulyje, mes ne ką būtume galėję nuveikti. „Kronika“ nustojo ėjusi, kai buvo grąžinta Vilniaus arkikatedra, kai iš tremties grįžo vysk. J. Steponavičius.“