2022 01 13

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„LKB kronikos“ metai (III). Ses. Bernadeta: „Kronika“ buvo ir tebėra kovos šauklys už tiesą, už laisvę

Laisvės premijos laureatė ses. Bernadeta Mališkaitė SJE. Kosto Kajėno nuotrauka

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Seimo paskelbtiems „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metams. I dalyje skaitėme apie vieną iš 2021 m. Laisvės premijos laureačių – ses. Gerardą Šuliauskaitę. II dalyje – apie vysk. Joną Borutą. Šiandien skiriame dėmesį dar vienai laureatei.

Laisvės premijos laureatė Bernadeta Mališkaitė, Vilniaus pedagoginiame institute studijuodama lituanistiką ir ieškodama atsakymo į pagrindinius būties klausimus, netikėtai juos užčiuopė pirmą kartą susitikusi su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

„Jei Dievas duos kančios, duos ir jėgų ją pakelti“

Perskaičius apie 20 skirtingų „Kronikos“ numerių, Bernadetai, būsimai mokytojai, atsivėrė nežinomas, iki tol net nenujaustas gyvenimas – yra pogrindis, yra viltis. Atsiminimuose ji rašo: „Skaitai joje aprašytus faktus ir jauti, kaip nelengva mokytojo išjuokiamam pradinukui paslėpti baimę ir ašaras, kokio užsispyrimo reikėjo KGB tardomam paaugliui tylėti, kaip brangiai kunigas sumokėjo už ištikimybę Tiesai. Ir kita medalio pusė – nenuginčijama jų dvasios pergalė prieš pasaulio galinguosius, prieš patyčias, klastą, brutalią jėgą…“ Studijoms einant į pabaigą, buvę mokyklos mokytojai merginą per kitus žmones perspėdavo: jei ir toliau viešai lankys bažnyčią, diplomo nematys.

Vieną sekmadienį Bernadeta nuvažiavo į Pajevonį: „Grįžtant buvo labai gėda, suvokiau, kad jau prasidėjo būsimos mokytojos veidmainystė… Apsisprendžiau daugiau neveidmainiauti. Jei negausiu diplomo, tai ir nereikės – matyt, tokia Dievo valia. Gavau. Tais pačiais metais įstojau į Šventosios Šeimos kongregaciją. Dabar „Kroniką“ skaičiau reguliariai, numeris po numerio. Ją gaudavau per vienuolyno vyresniuosius. Labiau įsitraukiau į bažnytinį gyvenimą, ir kuo toliau, tuo dažniau ateidavo mintis, kad ir aš turiu padėti pogrindžio spaudai.“

Bet netrukus besiniaukiantis dangus, metaforiškai tariant, išpranašavo audrą: prasidėjo masiniai seserų tardymai, už „Kronikos“ dauginimą buvo suimtos vienuolinės šeimos seserys Genutė Navickaitė ir Onutė Vitkauskaitė, net kai kurie kunigai reikalavo: „Tik nesikiškit į politiką.“ Tačiau vienuolija nesutriko ir nesitraukė. „Tokią savitvardą, neklysiu sakydama, daugiausia nulėmė kongregacijos dvasios vadas kun. Sigitas Tamkevičius (dabar kardinolas), – rašė ses. B. Mališkaitė.– Jo rami, tvirta laikysena neleido suglebti ir aplinkiniams. Ir toliau vienuolyne skaitėme „Kroniką“, „Aušrą“, kitą pogrindžio literatūrą. Spėjau, kad mūsų seserys ją daugina.“

Kunigas Sigitas iš pradžių ses. Bernadetos, kaip profesionalios lituanistės, paprašęs ištaisyti vieno dokumento klaidas, kiek vėliau paklausė, ar nesutiktų padėti redaguoti „Kroniką“. Ką atsakė vienuolė? „Sutikau, o parėjusi namo tą naktį ilgai neužmigau. Paslaptis virto realybe. Džiaugiausi, kad manimi pasitiki, kad galėsiu padėti. Kita vertus, seserų areštai, tardymai, kratos… Viskas dar buvo labai gyva. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau galiu patekti į kalėjimą. Kitą dieną kun. S. Tamkevičiui pasakiau, kad padėti sutinku, bet nesu ypatinga drąsuolė: kas bus, jeigu suėmimo atveju palūšiu? Man atrodė, kad tai labai svarbu pasakyti. Kunigas nuramino sakydamas, jog nereikia taip toli į ateitį žvelgti, galvoti, – viskas ateina pamažu: „Jei Dievas duos kančios, duos ir jėgų ją pakelti.“

Laisvės premijos laurėtai– ses. B. Mališkaitė ir kardinolas S. Tamkevičius. V. Malinausko nuotrauka

Nuo tada (buvo rengiamas „Kronikos“ 44-asis numeris) ses. Bernardeta savaitgaliais vis dažniau grįždavo į Kybartus. Maždaug kas antrą, kas pustrečio mėnesio reikėdavo padėti redaguoti naujai rengiamą numerį. Kybartuose sutikusi seseris vienuoles Virginiją Kavaliauskaitę, Oną Šarakauskaitę, Birutę Briliūtę, ses. Bernadeta suprato, kad ir jos atlieka skirtas užduotis, apie kurias negalima smalsauti. Atsiminimuose pažymi: „Visi turėjome laikytis, anot kun. S. Tamkevičiaus, žemės tylos, o netyčia ką nors sužinojus – pasistengti kuo greičiau užmiršti (ypač vardus, pavardes, vietoves ir pan.). Tai nelengva, bet įmanoma. Dar ir šiandien turbūt ne viską viena apie kitą žinome…“

Įtariamieji leidėjai suimti, o „Kronika“ vis tiek eina!

„Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas. Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios bei Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypatingai trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri saugumo yra labiau už visus prievartaujama…“ Taip 1982 m. vasario 6 d. „Mano credo“ rašė kun. Sigitas Tamkevičius, „LKB kronikos“ steigėjas ir vyr. redaktorius, 1978 m. įkurto Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys. Dvasios vado asmeniniu pasiaukojimu augintas žodis daugeliui bendraminčių, o ypač ses. Bernadetai Mališkaitei, tapo vidiniu imperatyvu ramiai, susikaupus vesti „Kroniką“ pirmyn: „Praėjus kokiam mėnesiui po kun. S. Tamkevičiaus arešto, mes, visos kybartietės, susėdome savo sode ir jau ne iš smalsumo pabandėme išsiaiškinti, ką kuri žinome. Paaiškėjo, kad padėtis nėra beviltiška, o ir patirties šiek tiek turime: ses. Birutė Briliūtė fotografuos, padės redaguoti; ses. Onutė Šarakauskaitė rūpinsis slėptuvėmis ir susisieks su ses. Nijole Sadūnaite, kuri paruoštą fotojuostą persiųs į Vakarus, bus savotiška ryšininkė.

Ses. N. Sadūnaitė ir kardinolas S. Tamkevičius. Evgenios Levin nuotrauka

Ses. Virginija Kavaliauskaitė sutiko rinkti „Kronikai“ informaciją, perrašyti numerį rašomąja mašinėle. Rašyti rašomąja mašinėle padės ir Pilviškiuose gyvenanti mūsų sesuo Teresė Mačiokaitė. Pirmaisiais metais dauginti „Kronikos“ mus mielai į savo vienkiemį priimdavo Vilkaviškio rajone, Opšrūtuose gyvenanti Marytė Montvilaitė, kur seserys B. Briliūtė, O. Šarakauskaitė, V. Kavaliauskaitė nuvažiavusios per keletą dienų gan nemažu tiražu „Kroniką“ (ir kitą pogrindžio spaudą) padaugindavo ir, atitinkamais kiekiais paskirsčiusios, pačios arba paprašiusios talkininkų išvežiodavo vyskupijoms. Marytė tomis dienomis saugodavo namus nuo pašalinės akies, padėdavo dauginti.

Labai džiaugėmės, kai prieš Velykas, Didįjį penktadienį, vienuolynas nupirko mums Kybartuose namą – taigi darbo vietą irgi turėjome. Žinojome, kad kurį laiką po kratų ar arešto žmonės yra labiau sekami, todėl mums žinomų slėptuvių panaikinimą ir naujų įsirengimą atidėjome tolesniam laikui. Kol į parapiją nepaskirtas naujas klebonas, būtiniausia, ką reikėjo padaryti, tai išvežti „Kronikos“ archyvą. Saugumo sumetimais sudėjome jį į pagalvės užvalkalą ir vidury baltos dienos pagrindine miestelio gatve išnešėme iš klebonijos ir išvežėme iš Kybartų.“

Turbūt dar niekada, pasak ses. Bernadetos, „Kroniką“ rengusios seserys vienuolės nebuvo tokios laimingos kaip tąsyk, kai po įtartinai ilgo laiko per Vatikano radiją išgirdo, kad Vakarus pasiekė „Kronikos“ 58-asis numeris. Tai reiškė, kad „Kronika“ gyva! Kun. Juozas Zdebskis, net neįtardamas, jog kybartietės turi kažką bendro su „Kronika“, joms girdint juokaudavo, kad dabar tikriausiai ne vienam aukštam KGB pareigūnui nuo antpečių nukris žvaigždutė – įtariamieji leidėjai suimti, o „Kronika“ vis tiek eina. Ses. Bernadeta pripažino, jog pats faktas ir panašūs žodžiai kėlė nuotaiką, stiprino pasitikėjimą.

KGB, matyt, taip pat rūpėjo išsiaiškinti: kas gi vis dėlto buvo „ Kronikos“ redaktorius, jeigu ji eina toliau. Todėl 1984 m. pavasarį tardytojas V. Urbonas nuvažiavęs į Permės lagerį tiesmukai paklausė: „Jūs buvote „Kronikos“ redaktoriumi?“ Tačiau kun. S. Tamkevičius atsakė klausimu: „Ar „Kronika“ jau neina? Eina, – išgirdau širdžiai mielą atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona. Eina, – ilgą laiką šis paprastas žodis kaip muzika skambėjo man ausyse. O paskui informacija nutrūko iki pat 1988 m., kai dar būdamas Sibire, sužinojau, kad ir pačiais sunkiausiais saugumo siautėjimo metais „LKB kroniką“ išlaikė kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta SJ.“

Nors saugumas sekė be atvangos

Ses. Bernadeta, perėjusi į Eucharistinio Jėzaus kongregaciją ir atnaujinusi amžinuosius įžadus, atsiminimuose akcentavo, kad saugumui seserys darėsi vis labiau įtartinos. Čia ji taip pat išsamiai papasakojo, kaip visai „Kronikos“ leidėjų grupei, susiduriant su tokiu didelį psichologinį spaudimu, reikėjo neišsigąsti ir nepasimesti.

Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys vienuolės O. Šarakauskaitė (kairėje) ir B. Mališkaitė (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotrauka

Antai parapijos klebonas kun. Alfonsas Sadauskas perspėjo ses. O. Šarakauskaitę, kad Kybartų pašte apsistoję saugumiečiai ir jiems įtartina, ko ji taip dažnai dienos metu lankanti bažnyčią. Mat namie seselės turėjo tik mažą slėptuvę būtiniausiai medžiagai, o visa kita slėpdavo bažnyčioje. Ses. Onutė nunešdavo ir bažnyčioje paslėpdavo perrašytus mašinraščius, parengtą naują numerį, namo parnešdavo reikalingus rankraščius. Perrašinėjimo dienomis tokio vaikščiojimo į bažnyčią būdavo gana daug.“

Saugumas sekė be atvangos. Kaimynai atkreipė dėmesį, kad kitoje gatvės pusėje jau kelinta savaitė gyvena nepažįstami vyrai. Gana dažnai tada žmonės kalbėdavo, kad miestelyje tai vienur, tai kitur užsislaptinę nepažįstami asmenys (visuotine nuomone, saugumiečiai) kažką seka. Drąsesni vyrai net bandė juos pačius pasekti. Kartais tas sekimas būdavo labai atviras ir net įžūlus. Atviras sekimas visada būdavo ne toks pavojingas. „Supratome, kad tai skirta įbauginimui, nervinei įtampai didinti, – rašė ses. Bernadeta. – Ir kartais jiems tai visai neblogai pavykdavo: tokiais atvejais nelabai jauku sėsti prie mašinėlės ir rašyti. Prisimenu, vieną numerį panašios apgulties sąlygomis buvau pradėjusi rašyti ranka ir tokį jį ketinome perduoti į užsienį. Kiek parašiusios, suabejojome, ar supras, kad tai ta pati „Kronika“, ar nekils neaiškumų… Pavedėme viską Dievo globai ir sėkmingai išspausdinome.“

Namas Kybartuose (Vasario 16-osios g. 19), kur seserys vienuolės po kun. S. Tamkevičiaus arešto 1983–1988 m. leido „LKB Kroniką“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kitas Apvaizdos globos pavyzdys – 1987 m. kovo 6 d. krata. „Iki šiol nesuprantu, koks laimingas atsitiktinumas paskatino mudvi su Virginija, pasiėmus archyvui parengtus numerius, išvažiuoti iš namų – po 15 minučių pasibeldė saugumiečiai.“ Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas mjr. R. Rainys. Šį kartą kratos tikslas buvo labai konkretus: surasti ir paimti „šmeižikiško turinio literatūrą“ ir jos dauginimo priemones. Ir koks buvo jų džiaugsmas, kai B. Briliūtės rašomojo stalo stalčiuje rado du vokus su rankraštiniais ir mašinraštiniais tekstais, tarp jų kelis pareiškimus, adresuotus valdžios įstaigoms. Tekstai buvo Briliūtės ranka redaguoti, todėl ir mažiau išmanančiajam būtų buvę aišku, kad tai medžiaga „Kronikai“. Ses. Bernardeta atsimena: „Tardymai, į kuriuos kartkartėmis kviesdavo ses. Briliūtę, mums visoms širdį gildė. Jie būdavo varginantys, klausimai vis apie „Kroniką“, „Aušrą“: ar nežinanti, kas finansuoja, kokiu tiražu ir kokiu periodiškumu jie išeina, kaip patenka į užsienį ir t. t. Baigdamas kvotimą mjr. Rainys nepamiršdavo priminti, kad tai dar ne paskutinis tardymas…“

Kita į atmintį įsirėžusi diena – rugsėjo 8-oji. Po pusryčių ses. Virginija išvažiavo į Pilviškius parvežti katekizmų. O ses. Bernadeta mašinėle perrašinėjo mąstymus (turėjo rašyti „Kroniką“, bet dėl kažkokio nepaaiškinamo nenoro jau antra diena atidėliojo). Vidudienį į namus pasibeldė kelios moterys, neva nusiplauti kojų, mat lauke lijo. Paskui jas įlėkė saugumiečiai. Vėl krata. Namiškės įsitempusios laukė grįžtančios ses. Virginijos ir ses. Birutės. O Birutė Vilkaviškyje užsuko į tėvų namus, Virginija pareiškė, kad šiandien katekizmų pasiimti nevažiuos – apsigalvojo. Birutė dar bandė kalbinti, bet Virginija atsisakė. Nusipirkusios kopūstams raugti medinių statinaičių, abi grįžo namo. Pakeliui jas sustabdė saugumas. Bagažinėje buvo trys medinės statinaitės. O galėjo būti kitaip…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1987 m. kaip visur, taip ir KGB, jau buvo jaučiamas savotiškas atšilimas: paleido Algirdą Patacką, nesuėmė Nijolės Sadūnaitės. Kaip rašė ses. Bernadeta: „Tą atšilimą jautėme ir kratoje – vienas krėtėjas iš operatyvinės dalies slapta nuo kitų šaipėsi, kad toks jų „vargas“ neturi ateities… Ir krėtė jis paviršutiniškai. Tais metais jau kur kas drąsiau (nors pareigūnai ir vaikė) šventėme Vasario 16-ąją… O po metų suplevėsavo ir Trispalvė.“