„LKB kronikos“ metai (IV). Išvaduojanti tiesa, atvėrusi akis Vakarams

1972-aisiais pavasarėjant čia, pogrindyje, dienos šviesą išvydęs pirmasis  „LKB kronikos“ numeris lyg aukštyn ir tolyn išskridęs vieversys pasauliui skelbė tiesą apie bažnytinę ir tautinę padėtį Lietuvoje. Ir pirmą kartą nuo 1915 m. Niujorke JAV lietuvių katalikų leisto „Darbininko“, laikraščio iniciatyva 1973 metais tautos istorijos lapuose šalia Nežinomo Knygnešio, Nežinomo Kareivio, Nežinomo Partizano įrašomas Nežinomas Redaktorius (dab. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ). 2021 m. „LKB kronika“ įtraukta į europinės reikšmės UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą.

Pirmosios išmoktos pamokos

Pro geležinę uždangą prasiveržęs „LKB kronikos“ balsas ne juokais sudrebino KGB aparatą, nes jau 1972 m. liepos 5 d. LSRS prokuratūra užvedė baudžiamąją bylą Nr. 345, buvo rengiamas tardymo veiksmų ir operatyvinių priemonių planas. Po metų KGB sukelta kratų banga neaplenkė nė Simno parapijos klebonijos. Kai po rytinių šv. Mišių parsinešęs du „Kronikos“ numerius kunigas Sigitas Tamkevičius rengėsi važiuoti į Kauną, su trimis saugumiečiais prisistatė KGB kapitonas V. Pilelis.

„Be dviejų „Kronikos“ numerių nieko jiems įdomesnio nerado, – vėliau rašyta kardinolo atsiminimuose. – Per kratą pamatę mokinio ranka parašytą lapelį sušuko: ‚Tikriausiai tai naujausia medžiaga „Kronikai“?‘ Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad man reikia būti dar atsargesniam.“

Į jų rankas pakliuvęs ir tamsiai mėlynas užrašų sąsiuvinis taip pat galėjo sužadinti įtarumą, tačiau įrašas „Kalendorius“, matyt, saugumiečius atvėsino. Iš tiesų tai buvo iki šių dienų išlikę vertingi pogrindinio leidinio vyriausiojo redaktoriaus vesti telegrafiniai užrašai. Pavyzdžiui: „1971 gruodis, 17d.: 17.000 memorandumas į SNO dėl tikinčiųjų diskriminavimo“. Kas slypėjo po tuo vienu sakiniu? Tirštėjant virš Tėvynės ir Bažnyčios besikaupiantiems juodiems debesims, Religijos reikalų tarybai mosuojant draudimų vėzdu, uoliesiems Lietuvos kunigams reikėjo apsispręsti, ko klausyti – Dievo ar žmonių.

„Tais metais sekėme tautinio atgimimo įvykius Čekoslovakijoje ir pirmuosius Maskvos disidentų žingsnius. Tai skatino mąstyti, ką mes patys galėtume padaryti dėl savo laisvės… Kunigų teismai už katechizaciją paskatino parengti platesnį dokumentą, skirtą SSSR kompartijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, – rašyta kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Į dokumentą įdėjau ryškesnius Bažnyčios persekiojimo faktus: vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Vincento Sladkevičiaus tremtį, kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio įkalinimą, Kunigų seminarijos veiklos varžymą ir kitus tikinčiųjų persekiojimo faktus.“

„LKB kronikoje“ rašyta, jog dalis parašų buvo surinkta sekmadieniais prie bažnyčių, kai tikintieji eidavo į pamaldas ar iš jų, o kita dalis – lankantis namuose, vieni nuo kitų nusirašinėjo memorandumo tekstą ir įsitraukdavo į pagalbą. Bet greit pasklido žinia, kad KGB organai gaudo parašų rinkėjus, juos tardo, iš kur gavę memorandumo tekstą, ir surinktus parašus atiminėja. Pavyzdžiui, kun. Virginijui Jaugeliui parašų po šiuo memorandumu rinkimas buvo inkriminuotas kaip vienas iš kaltinimų 1974 m. KGB sudarytoje pirmojoje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojų byloje. Todėl peržengus 17 tūkst. skaičių, parašų rinkimas buvo nutrauktas.

Prieš siunčiant „Lietuvos Rymo katalikų memorandumą“ iškilo klausimas, kokiu keliu jį pasiųsti? Siunčiami iš Lietuvos teritorijos pareiškimai dažniausiai būdavo sulaikomi KGB organų. Norint išvengti panašaus likimo, buvo nutarta paprašyti pagalbos Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (dab. Jungtinių Tautų Organizacijos) generalinį sekretorių Kurtą Valdhaimą pagalbos.

„LKB kronikos“ pirmajame numeryje publikuotame „Memorandumą“ lydėjusiame rašte pažymėta: „Kreiptis į Jus paskatino ta aplinkybė, kad  Lietuvos tikintieji negali pasinaudoti tomis teisėmis, kurios išdėstytos Visuotinės  žmogaus teisių deklaracijos 18-tame straipsnyje… Valdžios elgesys įtikino, kad šis 17 tūkst. tikinčiųjų pasirašytas memorandumas nepasieks tikslo, jeigu jis bus pasiųstas tokiu keliu, kaip ankstesnieji kolektyviniai pareiškimai.“

Bažnyčios pogrindinės veiklos aktyvus talkininkas Petras Plumpa atsiminimuose rašė, jog kartais tekdavo išvažiuoti į Maskvą pas pažįstamus disidentus akademikus, jiems nuvežti aktualesnės informacijos iš Lietuvos gyvenimo, o iš jų parsivežti aktualios politinės literatūros: „Memorandumo“ parašus teko nukopijuoti su ERA ir pačiam juos nuvežti Maskvos disidentams. Galutinai šis išviešinamasis tikinčiųjų pasipriešinimo būdas įsigalėjo 1972 m. kovo mėn., kai pradėjo reguliariai eiti  „LKB kronika.“

Pirmieji atgarsiai už Atlanto

„1972 m. per Velykas „Amerikos balsas“ pranešė, kad Vakaruose gautas „17 000 tikinčiųjų memorandumas“, – atsiminimuose rašė kard. S. Tamkevičius. – Tų metų Velykos buvo dvigubai džiugios – pasaulis jau žinojo apie mūsų vargus!“ Remdamiesi agentūrų „Asociated Press“ ir „Reuters“ 1972 m. kovo 18 d. išplatinta informacija apie tai rašė „New York Times“, „The Washington Post“ ir kiti JAV bei Europos šalių laikraščiai, komentavo radijo ir televizijos stotys. Pasaulio opinija palaikė 17 tūkst. katalikų, kurie viešai išdrįso pareikalauti savo teisių. Savo velykiniame laiške popiežius Paulius VI prisiminė Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, pavadinęs ją „Tylos Bažnyčia“.

Plačią solidarumo su Lietuvos tikinčiaisiais akciją organizavo ir pasaulio katalikai. Antai Niujorke leistas JAV lietuvių katalikų laikraštis „ Darbininkas“ rašė: „Telefonu iš Filadelfijos pranešta, jog Amerikos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas John Krol ir konferencijos tarptautinių reikalų komisijos pirmininkas vyskupas Dougherty birželio 9 paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame išdėsto naujausius tikėjimo Lietuvoje persekiojimo faktus, suminint 17,000 skundą [memorandumą] ir gegužės 18–19 dienos jaunimo protestus Kaune; tų faktų akivaizdoje ragina Amerikos katalikų bažnyčias birželio 18 dieną vardan broliškos vienybės jungtis maldoje su Lietuvos katalikais ir lietuviškąja bendruomene JAV; kreipia tarptautinių organizacijų dėmesį, kad imtųsi priemonių prieš tikinčiųjų diskriminavimą.“

Vašingtono leidinys „Catholic Standard“ informavo apie pakartotinį kardinolo Johno Krolo pareiškimą dėl Brežnevo apsilankymo: „Kardinolas siekia, kad pasitarimuose būtų keliamas klausimas, kodėl Sovietuose praktikuojama diskriminacija bei priespauda, akcentuota Lietuvos katalikų 17,000 peticija.“

Tame pačiame leidinyje pateikta informacija ir apie Vestminsterio kardinolo Johno Heenano pamokslą, kaltinantį Vakarus, kad jie „ignoruoja raudonųjų vykdomus tikinčiųjų persekiojimus…“ „Krikščionys gal turėtų pasimokyti iš žydų, kad tie, kurie gyvena laisvėje, neturi užmiršti persekiojimų aukų.“

Panaši mintis skambėjo ir „National Catholic Register“ laikraštyje, kuris publikavo vieno skaitytojo laišką: „Atrodo, kad mes daug laiko skiriame rūpesčiui apie diskriminaciją nekomunistiniuose kraštuose, bet esame nuolankūs dėl komunistų vykdomo katalikų persekiojimo… Lietuva, Lenkija, Vengrija yra katalikiškiausi kraštai, sovietinių ateistų pavergti. Bet ar katalikai pasmerkia tokią padėtį? Gal nedaugelis, o dauguma yra suinteresuoti „tiltų į komunizmą statyba“.“

Tuo tarpu Kestono instituto vadovas kan. dr. m. Michelis Bordo, kuriam nežinomas diplomatas buvo atsiuntęs garsųjį „ Memorandumą“ ir 1973 m. pradėjęs leisti žurnalą „Religion in Communist Lands“, užmezgė artimus ryšius su Lietuvių katalikų religinės šalpos informacijos biuru JAV. Iš jo gaudavo ne tik „Kronikos“ ir „Aušros“ numerius, bet ir Lietuvos tikinčiųjų bei kunigų pasirašytas peticijas dėl religijos laivės suvaržymų.

Gausybė medžiagos, kuri buvo gaunama iš Lietuvos, įkvėpė M. Bordo parašyti atskirą knygą apie naujausią Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos laikotarpį. Ji buvo pavadinta „Land of Crosses“ („Kryžių šalis“) ir išleista 1979 metais. Ilgai Kestono instituto archyve saugotą „Rymo katalikų 17 tūkstančių memorandumą“ (kuris 2021 m. įtrauktas į UNESCO nacionalinį registrą) 2007 m. liepos 9 d., Kauno rotušėje kan. dr. M. Bordo perdavė tuometiniam Kauno arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui: „Tai buvo pirmasis žingsnis išsivadavimo link. Tuo sunkiu laikotarpiu sistema nepajėgė nuslopinti lietuvių širdžių. Taip pat buvo svarbu priminti didžiosioms šalims apie mūsų priespaudą.“

„Kronikos“ misija Vakaruose

Vakaruose tylos ir iliuzijų uždangą praplėšęs kun. Tamkevičiaus SJ parengtas „Memorandumas“ kelią atvėrė ir jo leistai bei redaguotai „LKB kronikai“, nuo 1973 pradžios virtusiai istoriniu patikimu dokumentu. Suprantama kodėl, kaip atsiminimuose rašė kard. S. Tamkevičius: „Visi, su kuo tariausi, suprato, jog „Kronika“ tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje.“

Iškilo didžiausias uždavinys – kaip „Kronikai“ pasiekti Vakarus? Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinus ryšį su Sergejumi Kovaliovu, jam būdavo vežamas naujas „Kronikos“ numeris: „Maskviškiai Lietuvos draugai žinojo, ko mes labiausiai norime, – kad numeris patektų į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis „Laisvė“ ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas „Kronikos“ numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo.“

Iš pradžių net nebuvo aišku, kam Vakaruose adresuoti „Kroniką“. Redaktorius žinojo tiek, kad Čikagoje yra marijonų leidžiamas katalikiškas dienraštis „Draugas“, todėl jo redakcijos adresą užrašydavo ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavo į kelionę: „Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti, svarbu, kad patektų ne į komunistų rankas.“

Vieną vasarą iš Niujorko į Vilnių atvažiavo dr. Rožė Šomkaitė. Per ją pasisekė užmegzti ryšius su kunigo Kazimiero Pugevičiaus įkurtu informacijos centru Niujorke. Tada jau buvo aišku, kam konkrečiai adresuoti „Kroniką“, kurią mikrofilmais per Maskvą ar per kokį nors turistą perduodavo į JAV.

Vatikano radijo lietuviškų laidų skyriaus vedėjas mons. Vytautas Kazlauskas pasauliui siuntė pačias vertingiausias „Kronikos “ pateiktas žinutes iš Lietuvos: „Mes tada pajutome, kad visa užsienio žiniasklaida, skirta Lietuvai, įgavo kitą kryptį“, – sakė mons. V. Kazlauskas. „Iš pradžių „LKB kronika“ būdavo gaunama sąsiuvinėlio forma ar ant didesnio popieriaus formato per kalkę perspausdinta, – atsiminimuose rašė mons. Kazimieras Pugevičius, buvęs Baltimorės (JAV) radijo ir televizijos direktorius, nuo 1976 m. Lietuvių katalikų religinės šalpos (LKRŠ) reikalų vedėjas. – Vėliau „LKB kronika“ mus pasiekdavo fotojuostos negatyvais.“

„Perdavimas būdavo labai išradingas: tai susukta fotojuostelė įdedama į dantų pastos tūbelę, tai saldainių popierėlyje įvyniota ir pervežta per sieną, tai moteris atveža veido pudros dėžutėje. Kai LKR „Šalpą“ pasiekdavo „LKB kronikos“ fotojuosta, ne visuomet pavykdavo sužinoti, kas ją atvežė. Iš juostelės padarę „LKB kronikos“ puslapių pozityvus, skubiai atspausdindavome 50 kopijų tiražu, kad kuo greičiausiai žinias išsiuntinėtume užsienio radijo tarnyboms, nes supratome, kad svarbiausia yra laiku pateikti žinią Lietuvoje gyvenantiems lietuviams.

Informacija pirmiausia pasiekdavo prelatą A. J. Bačkį [dab. kardinolą], tuo metu dirbusį Vatikano užsienio reikalų pasekretoriumi, visus užsienyje buvusius lietuvių vyskupus, Nepriklausomos Lietuvos atstovybes, lietuviškosios užsienio spaudos tarnybas bei 40-tį laisvajame pasaulyje veikiančias lietuvių radijo valandėlių tarnybas.“

Panevėžio krašto sūnus kun. K. Kuzminskas, artėjant karo audrai, pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas JAV ir ten kunigaudamas, 1974 m. įsteigė Lietuvos kronikos sąjungą, jai vadovavo, leido ir vertė į kitas kalbas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Lankydamasis įvairių pasaulio šalių lietuvių bendruomenėse, įsteigė 70 šios sąjungos skyrių aukoms rinkti.

1974–1992 metais kun. K. Kuzminsko rūpesčiu Čikagoje buvo išleisti visi (81) „LKB kronikos“ sąsiuviniai (dešimt tomų) lietuvių, anglų, ispanų, vokiečių, italų, portugalų ir rusų kalbomis. Organizavo „LKB kronikos“ siuntimą beveik šimto šalių radijo ir televizijoms stotims, žinių agentūroms, politikams, universitetų bibliotekoms. „Lankydamas lietuvių kolonijas, kalbėdavau apie žiaurų tikinčiųjų ir Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir apie „LKB kroniką“, mano kalbos įrašus perduodavo radijas.“

Įsiliepsnojusi rezistenticinė kibirkštis: protestas prie SSRS ambasados

Išeivijos lietuviai su dideliu susidomėjimu laukdavo kiekvieno „LKB kronikos“ numerio, o pasirodęs buvo būreliuose aptarinėjamas ir diskutuojamas. Jaunimas mėgo net suvaidinti kai kuriuos epizodus iš „LKB kronikos“. Taip vaidybiniai fragmentai iš „LKB kronikos“ atsirado net amerikiečių scenoje bei televizijos ekrane.

Ambasadorė Gintė Damušytė bendradarbiavimą platinant „Kroniką“ prisiminė pakiliai ir šiltai: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pakeitė mano gyvenimą. Apie ją sužinojau iš spaudos, iš pokalbių šeimoje ir iš kunigo Kazimiero Pugevičiaus, platinusio ir vertusio į anglų kalbą. Visi „Kronikos“ platintojai, vertėjai stengėsi kuo plačiau skelbti tiesos žodį apie Lietuvą. Tai buvo pirmas iškirstas langas į pasaulį, skleidęs žmonėms tiesą apie okupuotą Lietuvą. Kun. K. Pugevičiaus prašoma pasiryžau vienus metus paaukoti ir atsisakiau kitos veiklos Lietuvių katalikų religinėje šalpoje.

Čia buvo įsteigtas Informacijos centras ir į pasaulį nusitiesė ne tik „Kronikos“ keliai, bet ir kita informacija apie Lietuvą. Vieneri metai greit prabėgo, ir aš pasilikau dar vienuolikai. Mano planai stoti į JAV diplomatinę tarnybą žlugo, nes tada kur kas svarbiau buvo informuoti skaitytoją apie Lietuvą ir tai, kas vyksta už geležinės uždangos. Tai buvo pirmieji laisvės ryto pragiedruliai.

Šiandien kiekvienas galime pasimokyti tiesos žodžio ir teisingumo veiksmų. Tai vienas svarbiausių mums visiems ir šių dienų sampratos pavyzdžių. „Kronika“ buvo nuostabus pilietinės visuomenės sąmoningumo pavyzdys: žmonės rašė, spausdino, daugino ir platino. Ji buvo verčiama į italų, ispanų, anglų, rusų kalbas ir taip vis plačiau vėrėsi Lietuvos langas į pasaulį.“

1979 m. LKRŠ reikalų vedėjo pavaduotoja, Lietuvių informacijos centro vadovė G. Damušytė, kurios iniciatyva centras išplėtė informacijos veiklą, užmezgė ryšius su kitomis pasaulinėmis organizacijomis, ginančiomis žmogaus teises. Buvo organizuojamos jaunimo demonstracijos.

Viena iš labiausiai įsimintinų akcijų buvo jaunimo inicijuota demonstracija prie Sovietų Sąjungos ambasados Vašingtone, už kurią ji buvo suimta kartu su 17 kitų bendražygių, tarp jų Simas Kudirka ir kun. Kazimieras Pugevičius: „Suorganizavome ir įvykdėme pilietinio nepaklusnumo akciją 1980 m. olimpiados Maskvoje atidarymo dieną, išnaudodami šią progą priminti pasauliui apie Lietuvos laisvės bylą. Taikus protestas sulaukė tarptautinio dėmesio, nuaidėjo pirmuose laikraščių puslapiuose. Keliais automobiliais užblokavome eismą priekyje TSRS ambasados, kol bendražygiai virš gatvės iškabino didelį plakatą su užrašu „Laisvės Lietuvai“. Kai kurie dar spėjo prisirakinti prie TSRS ambasados vartų su grandinėmis.

Kadangi be leidimo demonstravome prie diplomatinės atstovybės, automatiškai buvom pasodinti į „cypę“. Mūsų advokatas (lietuvis) teisme įtikino teisėją, kad nesame sunkūs nusikaltėliai, o pirmą kartą įstatymui prasižengę pilietiški asmenys, kurie taikiai protestavo prieš žmogaus ir tautos teisių pažeidimus. Teisėjas buvo supratingas ir davė orderį mus tą vakarą paleisti. Po to man dar dažnai tekdavo lankytis Baltuosiuose rūmuose įvairiuose Administracijos susitikimuose su visuomeniniais partneriais. Kiekvienu atveju apsaugos punkte mano dokumentus ilgiau tikrindavo, bet nepasitaikė taip, kad būtų uždraudę eiti į susitikimus, net su pačiu Prezidentu.“

„Vakarų pasaulis pasiliks jums amžiais dėkingas“

Prieš 35-erius metus,1987 kovo 19-ąją Vašingtone, iškilmingai minint „LKB kronikos“ leidybos sukaktį, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, sveikindamas minėjimo dalyvius, pabrėžė leidinio vaidmenį, informuojant pasaulį apie padėtį Lietuvoje ir jo indėlį į žmogaus teisių ir laisvių judėjimą.

„Kronikos“ lapus skaitysime atsidėję taip, kaip skaitoma apie katakombų Bažnyčios persekiojimus“, – dėkodamas už atsiųstą knygą rašė Kolumbijos Medeljino arkivyskupas Alfonsas Lopezas Truchilas, greitai po to tapęs kardinolu. Gautose padėkose žavimasi Lietuvos tikinčiųjų kova, teigiama, kad iš jų tūkstančiai žmonių semsis pasiaukojimo dvasios ir melsis, kad Lietuva greičiau atgautų laisvę ir nepriklausomybę.

Šiltus padėkos žodžius siuntė Ilinojaus karmeličių vienuolyno viršininkas B. Deogupilacho ir Čilouso vyskupas M. Fernando. Sudano valstybės Tamburos vyskupas Gasis Abangitas teigė: „Šis „Kronikos“ tomas mus padrąsins, jis mums labai padės, nes mes taip pat esame kenčiančios Bažnyčios nariai.“ Padėkos gautos ir iš Škotijos, JAV, Zimbabvės, Indijos ir kitų valstybių vyskupų.

1988 m. lapkričio 17 d. Vašingtone JAV vyskupai priėmė pareiškimą „Dėl religijos laisvės Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje“. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra apibūdinama kaip tvirtovė prieš sovietų pastangas sunaikinti religinę, kultūrinę ir tautinę politinę tapatybę. Šiame dokumente pažymima, kad apie religinės laisvės varžymus Lietuvoje pasaulio visuomenę informavo „LKB kronika“.

1989 m. vasario mėn. Venesuelos Atstovų rūmų pirmininkas dr. Jose Rodriguezas, Inturke priimdamas grupę iš Venesuelos, dėkojo už gaunamą „LKB kroniką“, kuri, jo nuomone, esanti išsamiausias ir vertingiausias dokumentas apie nuožmų tikėjimo persekiojimą ir apie didvyrišką Lietuvos katalikų laikyseną. Jis pabrėžė, jog šiandien Vakarai semiasi dvasinės stiprybės iš lietuvių, kurie savo tvirtą tikėjimą išlaiko dabartinio amžiaus katakombose. „Tai yra brangiausia jūsų dovana laisviems Vakarams. Tikėkite, lietuviai, – toliau kalbėjo dr. Rodriguezas, – jog Venesuela ir laisvasis Vakarų pasaulis pasiliks jums amžiais dėkingas už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, stipraus ir nepalaužiamo tikėjimo liudytoją.“

„Dabar iš daugelio šitų pranešimų aš žinau tai, ką anksčiau žinojau tik teoriškai, t. y. kokiais apgaulingais būdais yra prislėgta Bažnyčia komunistiniuose kraštuose“, – rašė Zimbabvės valstybės Wankie vyskupijos vyskupas Ignatius Prieto Vega. Italų žurnalistas Pietre‘as Monti, išleidęs pirmuosius dešimtį „Kronikos“ numerių atskira knyga itališkai, savo įvade pažymi: „LKB kronika“ nusipelno rūpestingo skaitymo ir apmąstymo ne tik kaip dokumentų rinkinys, kaip draudžiamoji neteisybių kronika, bet dar labiau kaip ištisas, su meile parašytas, mažos tautos istorijos skyrelis.“

Pagal „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ italų publicistė A. Viccini parašė knygą „Lituania popolo e Chiesa“, kurią 1984 m. išleido leidykla „La Casa di Matriona Milane“. Šveicarų žurnalo „Glaube in der 2. Welt“ redaktorius evangelikų kunigas Eugenijus Vossas parengė išsamią ir dokumentuotą studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje, remdamasis beveik išimtinai „Kronikos“ dokumentais. Prancūzo Andrė Martin ir vokiečio Peterio Falke knygoje „Christus stirbt in Litauen“ („Kristus miršta Lietuvoje“) plačiai apžvelgiamos Lietuvos dabartinės sąlygos ir įvykiai, daugiausia pasiremiant „Kronikos“ medžiaga.

Štai kaip apie garsųjį leidinį kalbėjo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Čikagoje leisto pirmojo „LKB Kronikos“ tomo įvadinio straipsnio autorius pedagogas, literatūrologas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas, 1941 m. birželio sukilime ėjęs Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas:

„Kronikos dokumentinė reikšmė šiam istoriniam laikotarpiui tokia pat, kaip J. Daumanto [Lukšos] „Partizanų“ ankstesniem laikam, kada ėjo kova dėl krašto laisvės ir dėl lietuviškos gyvenimo sistemos. „LKB Kronika“ eina plačiau – jos informacija virsta kovos priemone bendroje kovoje už Žmogaus teises. Ir kiekvienas, kas „Kronikas“ rimtai paskaito ir susimąsto; kas ima jos informacijas skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis.“