LNB Judaikos tyrimų centro vadovė dr. L. Lempertienė: „Dalyvaujame lenktynėse su laiku“

Pirmą kartą tokia premija buvo įteikta bibliotekininkui, dirbančiam judaikos srityje. Pasak dr. L. Lempertienės, ši premija yra LNB pastarųjų metų įdirbio judaikoje ir dėmesio būtent šiai sričiai įvertinimas. Judaikos tyrimų centro, kuris LNB buvo atidarytas vos prieš trejetą metų, 2017-ųjų gegužę, vadovė džiaugiasi, kad tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame kontekste pagaliau atsirado suvokimas, kad šiandien Lietuvos nacionalinė biblioteka judaikos srityje yra viena pagrindinių atminties institucijų ir stambesnių archyvų.

„Labai džiaugiuosi, kad ir biblioteka, ir jos įvaizdis pradedamas vis dažniau sieti su judaika ir judaikos tyrimais, kad šiandien LNB yra tarp Lietuvos judaikos saugotojų ir tyrėjų lyderių“, – pabrėžė dr. L. Lempertienė.

2020 metams ritantis į pabaigą, LR kultūros ministerija įteikė Jums premiją už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus ir praktinę veiklą bibliotekose. Jūsų premija – išskirtinė, nes esate įvertinta už darbus judaikos srityje. Ką galvojate apie tokį įvertinimą? 

Mane nominavo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, ir aš šį apdovanojimą priimu kaip savotišką bibliotekos pareiškimą, ką jai reiškia judaika. Negaliu nesutikti su Jumis, kad tai yra pirmas kartas, tikrai beprecedentis, kai LR kultūros ministerija premiją įteikė žmogui už darbus ir veiklą judaikos srityje. Tik noriu priminti, kad prieš galbūt dešimt metų buvusi LNB judaikos darbo grupės vadovė Esfira Bramson-Alpernienė už veiklą tautinių mažumų srityje buvo įvertinta LR Tautinių mažumų departamento padėkos raštu.

Kiek man žinoma, tokio specifinio apdovanojimo (judaikos srityje – aut. past.). Kultūros ministerija dar nebuvo įteikusi. Ir nebūtų, jeigu LNB jau kelerius metus nuo Judaikos tyrimų centro įsteigimo nepritartų mūsų veiklai, kas kartą patvirtindama, kad judaikos paveldas bibliotekai yra svarbus. 

Ar galima teigti, kad Jūsų vadovaujamas Judaikos tyrimų centras laikosi ant Jūsų paminėtos judaikos darbo grupės pečių? 

Be abejonės. Maža to – ir ponia Alpernienė, ir ponia Enrika Račkovska, ir ponia Birutė Kurliandskienė buvo mano mokytojos. Ponia Alpernienė mane pakvietė dirbti į biblioteką. Ilgai įkalbinėjo, nes tada man šis darbas neatrodė toks patrauklus. Tiesa, tuo metu judaikos darbo grupė buvo neformali ir kaip toks padalinys bibliotekos struktūroje neegzistavo.

Laikui bėgant buvo įvairių struktūrinių permainų, bet niekada nebuvome įvardyti kaip judaika. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės, kuriuos čia paminėjau, nedirbo judaikos darbų. Prie jų paskui prisidėjo ir Rūta Eglinskienė (dabar LNB Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus vadovė – D. C.), kuri perėmė Račkovskos pareigas. Ji taip pat daug padarė, kad judaikos kolekcija turėtų savo vietą bibliotekoje, kad joje esantys leidiniai būtų suprasti kaip specifiniai judaikos leidiniai.

Tačiau yra dar vienas žmogus, su kuriuo aš nesusidūriau, bet kurį netiesiogiai, per kitų žmonių pasakojimus laikau viso to pradininku. Tai – Antanas Ulpis. Taip, jis neišskyrė judaikos darbų, bet iš atsiminimų, kuriuos kadaise surinko ponia Alpernienė ir kurie yra paviešinti, mes žinome, kad jis puikiai suprato, koks pavojus po karo grėsė toms kolekcijoms, nes sovietai nevertino žydų paveldo, kaip nevertino bet kokio kito tautinio paveldo. Žinome istoriją, tapusią legenda, kaip Ulpis paslėpė surinktą judaikos lobį. Bet tai toli gražu ne visa istorija.

Iš ponios Račkovskos ir kitų žmonių atsiminimų suvokiau, kad Ulpis neoficialiai, patyliukais liepė tam tikriems kvalifikaciją turintiems žmonėms, Knygų rūmų (XX a. viduryje Šv. Jurgio bažnyčioje įrengta LNB senųjų leidinių saugykla, kur sovietiniais ir vėlesniais laikais saugotos knygos, kiti leidiniai – aut. past.) darbuotojams, po trupučiuką dirbti su tomis kolekcijomis. Mes to darbo pėdsakus matome ir šiandien.

Tą pačią politiką tęsė ponas Algimantas Lukošiūnas, kuris oficialiai pakvietė dirbti žmones su judaikos kolekcija ir praktiškai sudarė čia mano minimą judaikos darbo grupę. Taigi mes niekada nepamiršime mūsų pirmtakų, kurių nuotrauka visada yra mums prieš akis (rodo į Judaikos skaitykloje įrėmintą nuotrauką). Šitie žmonės pratęsė kitų žmonių, kurie veikė prieš karą rinkdami šias kolekcijas, gelbėdami jas karo metu, darbą. Suvokti tokią grandinę, ypač kai tų žmonių jau nėra tarp gyvųjų, yra didelis įpareigojimas ir atsakomybė. 

Užsiminėte, kad Esfirai Bramson-Alpernienei pakvietus Jus dirbti į biblioteką dvejojote. Ar nuo to laiko pasikeitė Jūsų požiūris į judaiką, į patį darbą bibliotekoje?

Suvokimas pasikeitė, bet ne per naktį. Kai buvau pakviesta dirbti, bibliotekoje tuo metu nebuvo žmogaus, galinčio dirbti su hebrajiškomis knygomis. Ponia Alpernienė galėjo dirbti tik su jidiš knygomis. Aš tada savęs su jidiš nesiejau, mane domino ne senoji knyga, o klasikiniai žydų tekstai ir hebrajų kultūra. Bet ilgainiui supratau, kad bibliotekoje saugoma hebrajiškų leidinių kolekcija ir turi visus tuos tekstus bei daug kitų perlų. Aš labai greitai įsitraukiau, o ilgainiui tapau priklausoma nuo šio darbo. Žinoma, buvo įvairių akimirkų, nebuvo lengva, nes tuo metu dirbau ir Vilniaus universitete, ir ne vienas žmogus mane kalbino sumažinti krūvį, klausė, kas mane čia laiko. Bet tai buvo žmonės, kurie į darbą bibliotekoje žiūrėjo taip, kaip aš žiūrėjau savo darbo pradžioje. 

Tuo metu mano suvokime įvyko svarbus lūžis. Visų pirma hebrajų kultūrą pradėjau suvokti chronologiškai, įtraukdama tiek senus, tiek modernius tekstus; antra, supratau, kad iš viso nėra tokių kaip jidiš ir hebrajų kultūros, kad yra tiesiog žydų kultūra, kurioje šie klodai yra ne sugulę mechaniškai, o susipynę. Toks suvokimas buvo mano edukacijos, sakyčiau, saviedukacijos, kurią aš gavau netiesiogiai, nedidaktiškai, dalis. Ir šis suvokimas pakeitė ne tik mano požiūrį į darbą, bet ir į gyvenimą, istoriją, ne tik žydų istoriją.

Supratau, kodėl kitų kultūrų rašytojai buvo daugiakalbiai ir kodėl tai galioja ir žydų kultūrai. O kai atsirado Judaikos tyrimų centras ir kai krūvis tapo nepakeliamas, nusprendžiau palikti universitetą, nes man bibliotekoje atsivėrė (ir esu tikra, kad tai – ne iliuzija) didžiulis akademinio darbo potencialas. Be to, iš prigimties esu kataloguotoja, taksonomė, knygų kolekcijų sudarytoja ir tvarkytoja, man būdingas galvojimas apie jų struktūrą. Norėdama atsipalaiduoti namuose ir darbe tvarkau knygų lentynas, todėl tokiam žmogui kaip aš būtų sunku rasti kitą geresnę darbo vietą – tiek darbo turinio, tiek formos prasme. 

LNB Judaikos tyrimų centras atidarytas neseniai. Kaip vertinate savo vadovaujamo centro veiklą kitų panašių Lietuvos organizacijų, atminties institucijų kontekste? 

Formaliai mūsų centras nėra beprecedentis atvejis Lietuvoje. Atsiradome tada, kai žydų istoriją tiriančių ar ją pristatančių organizacijų šalyje jau buvo ne viena ir ne dešimt, užtenka paminėti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų, kuris yra valstybės institucija, taip pat Vilniaus žydų viešąją biblioteką, kuri yra Adomo Mickevičiaus bibliotekos padalinys. Tad chronologiškai jie buvo pirmieji. Nors ir jie, ir mes tarp Lietuvos bibliotekų sudarome išimtį. Pavyzdžiui, tokios turtingos kolekcijos, kokias turi Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ar net Kauno viešoji biblioteka, kiek žinau, nėra išskirtos kaip judaikos kolekcijos, todėl pagal savo tikslų įvairovę, pagal vykdytus projektus, galų gale pagal ambicijas galbūt mes ir neturime precedentų Lietuvoje. Nes turėdami nedidelių žmogiškųjų išteklių, dirbdami visu pajėgumu, užsiimame ypač įvairia veikla.

Mūsų veikla yra paženklinta tam tikro skubėjimo, nes dokumentų, kuriuos turi LNB (ačiū tiems, kurie juos išgelbėjo), viešinimas labai vėlavo. Ir kai prieš trejus metus Nacionalinėje bibliotekoje buvo atrastas didelis Vilniaus ir Lietuvos žydų kultūros, visuomenės, švietimo ir politikos institucijų dokumentų masyvas, viena iš į galvą atėjusių minčių – po nuostabos ir šoko – buvo: kiek dešimtmečių ši medžiaga pavėlavo, kiek būtų pakeista teiginių straipsniuose, monografijose, jeigu su šiais dokumentais būtų susipažinta anksčiau!

Žinoma, judaikos kolekcijų turi ir Lietuvos archyvai, tačiau kiekvienas autentiško dokumento lapas yra unikalus, ir archyvų kolekcijos šios neatstoja. Mes taip pat bandome platinti informaciją ir suteikti ją kitiems, tad ne tik registruojame, struktūruojame, bet ir viešiname informaciją apie tai, ką turime. Visą laiką patys studijuojame ir tyrinėjame turimus dokumentus, o tokios prabangos sau dažnai negali leisti nei archyvų, nei kitų bibliotekų darbuotojai. Esame privilegijuotoje pozicijoje, kurią mums suteikė Lietuvos nacionalinė biblioteka. 

Jūsų centre dirba maža sauja žmonių, didžioji jų dauguma – jauni žmonės, į centrą atėję neturėdami patirties judaikos srityje, užtat labai motyvuoti. Turbūt per šiuos trejus centro darbo metus stebėjote savo jaunųjų kolegų pažangą, brendimą?

Kadangi pradėjau darbą palyginti jauna, bet tikrai vyresnė nei dauguma mano dabartinių kolegų, tą brandą pastebiu ir savyje. Ji įvyksta ne dėl amžiaus, o dėl susidūrimo su tyrinėjama medžiaga. Bet kalbant apie tikrai jaunus žmones, taip, jie ateina neturėdami darbo patirties šioje srityje, bet pati sritis – darbas su judaikos dokumentais – Lietuvoje yra gana nauja. Tačiau mes labai griežtai atrenkame žmones pagal jų kompetencijas. Pas mus negali ateiti dirbti žmogus, turėdamas tik didelį norą ir motyvaciją, tokios prabangos, t. y. žmogų užauginti nuo nulio, negalime sau leisti. Todėl pas mus dirbantis turi mokėti bent jau vieną iš žydų kalbų. Stengiamės visą laiką kelti savo kvalifikaciją. 

Mano kolegos dalyvauja įvairiuose žydų kalbų ir kultūros kursuose. Jie turi tiek daug motyvacijos, kad net ir pandemijos metu keletas jų dalyvavo keliuose interneto kursuose, beje, už kuriuos susimokėjo patys. 

Kaip LNB Judaikos tyrimų centras atrodo tarptautiniame kontekste? Ar treji metai nuo centro įkūrimo suteikia progą kalbėti apie užmegztus glaudžius ryšius su tarptautiniais partneriais? 

Iki pandemijos ir visą šią praėjusią vasarą buvo labai įtemptas laikas, turėjome labai daug lankytojų. Turėjome kelis stažuotojus, praktikantę. Visi jie patys mus susirado. Dalyvavome ir dalyvaujame bendruose projektuose ne tik su nuolatiniu ir ilgamečiu LNB partneriu – Niujorko žydų tyrimų institutu YIVO, bet ir su Izraelio nacionaline biblioteka, su kitomis institucijomis, kaip antai Hiustono holokausto muziejus ir kt.

Iš įvairių tarptautinių institucijų ir pavienių žmonių gauname daug įvairių užklausų, susijusių su mūsų kolekcijomis. Bendrai paėmus, tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame kontekste pagaliau atsirado suvokimas, kad šiandien LNB yra ne tik kažkiek judaikos kolekcijų turinti institucija, bet ir viena iš pagrindinių šios srities – būtent judaikos – atminties institucijų ir stambesnių archyvų. Labai džiaugiuosi, kad ir biblioteka, ir jos įvaizdis pradedamas vis dažniau sieti su judaika ir judaikos tyrimais, kad šiandien LNB yra tarp Lietuvos judaikos saugotojų ir tyrėjų lyderių.

Treji gyvavimo metai – nedaug, bet jau turite kuo pasidžiaugti. Kokius centro renginius, įvykius išskirtumėte?

Užuot išskyrusi kelis įvykius ar renginius, papasakosiu apie mūsų centro strategiją. Labai anksti supratome, kad dalyvaujame lenktynėse su laiku, nes tokį ilgą laiką apie mūsų kolekcijas buvo žinoma labai mažai, net kai egzistavo judaikos darbo grupė, bendravimas su pasauliu buvo labai ribotas dėl įvairių ir visiems suprantamų priežasčių. Kai mums buvo uždegta žalia šviesa, pagalvojome, kad mūsų pagrindinis tikslas turi būti viešinimas, kuris, deja, neįmanomas be daugelio kitų etapų. Ir čia tikrai reikėjo pagalvoti apie strategiją. Nes egzistuoja nerašyta taisyklė: dokumentas prieš eksponuojamas turi būti sukataloguotas, restauruotas ir pan.

Bet tokiu atveju, prieš pradėdami jo sklaidą, turėtume laukti dar ilgiau, nežinia kiek metų. Tad mes veikiame šiek tiek neortodoksiškai. Laimė, turime galimybę dokumentus pristatyti virtualiai, per aprašus, galiausiai per mūsų kuruojamas parodas. Iš visų bibliotekininkų tikslų kaip prioritetą pasirinkome būtent sklaidą, darome viską, kad nepažeidžiant taisyklių ta sklaida vyktų. Norime, kad šie dokumentai nustotų tylėti, nes tylinčių dokumentų, kad ir kokie brangūs jie būtų, vertė yra labai ribota. Tai – paradoksas, bet suprantamas paradoksas. Štai čia yra mūsų trejų metų parodos (rodo ant Judaikos skaityklos sienos sukabintus įrėmintus parodų plakatus). Stambių parodų turėjome penkias, virtualių – dvi, stendinių – dvi; vienos, beje, dėl pandemijos dar niekas nematė. Viena kilnojamoji paroda buvo parodyta LR ambasadoje Tel Avive ir Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. 

Kaip sekasi lenktyniauti su laiku?

Mes niekada negalėsime ir neturime tokių ambicijų – pasivyti laiką. Mes niekada iki galo nepasieksime kito tikslo, kuris mums yra labai svarbus, – atkurti gyvojo gyvenimo, kuris leido sukurti šiuos dokumentus, paveikslą, nes kolekcijos išliko fragmentiškai, bet žinia, kaip to gyvenimo fragmentai atrodė, mes stengiamės dalytis parodose, centro tinklaraštyje ir kt. Galbūt mūsų tikslai yra dideli, mes tai puikiai suvokiame, bet čia aš prisimenu pasakymą, kurį perskaičiau senovės žydų tekste „Tėvų pamokymai“ ir kuris man tapo universaliu gyvenimo moto: „Ne tau padaryti visus darbus, bet tai tavęs nuo darbo neatleidžia.“ Sakyčiau, kad jis tinka ir mūsų centrui.

Centras sulaukia ir nemažo žinomų žmonių dėmesio. Turbūt bene žymiausias iki šiol Jūsų centre apsilankęs žmogus buvo Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Kurio žmogaus vizitas Jums paliko didžiausią įspūdį?

Man įstrigo labai garsių mokslininkų apsilankymai, jų domėjimasis centru buvo ir šiltas, ir kartu labai nustebino. Užsimezgė ne viena draugystė, viena tokių – su mūsų draugu, pasaulyje garsiu jidiš mokslininku, žydų literatūros tyrėju Davidu Roskiesu, kuris ne tik pas mus skaitė paskaitą, bet mus taip pamilo, kad padovanojo porą neįkainojamų savo namų bibliotekos leidinių. Neseniai su mumis susisiekė ir jo sesuo Ruth Wisse, kuri irgi yra garsi literatūrologė, užtenka tik paminėti vieną jos knygą – „Modernios žydų literatūros kanonas“. Jos susidomėjimas mumis atsirado jai susipažinus su mūsų išleistu vienu leidiniu – Abraomo Suckeverio rankraščiu.

Buvo ir kitų mokslininkų, tačiau aš ypač atsimenu vieną įvykį, kai man pasitaikė proga gyvai pabendrauti su savo kultūriniu herojumi. Prieš porą metų Emorio universiteto mokslininkai, mums talkininkaujant ir dalyvaujant, norėjo suorganizuoti Nacionalinėje bibliotekoje mokslinę konferenciją su Lietuvos istorikais. Tarp konferencijos dalyvių buvo ir Deborah Esther Lipstadt, viena garsiausių Holokausto istorikių, laimėjusi teisinį procesą prieš Holokausto neigėją. Kai pamačiau konferencijos dalyvių sąrašą, net nesuprantu, ar man pasidarė šalta, ar karšta. Mano akyse ji buvo tikra herojė. Mes sulaukiame nemažai lankytojų, kurie paprastai nori nusifotografuoti su centro darbuotojais. Paprastai stengiuosi nesutikti arba atsidususi sutinku, arba nufotografuoju juos mūsų knygų fone, bet su Debora Lipštad aš ne tik neatsisakiau, bet pati paprašiau nusifotografuoti atminimui. 

Mums vis dar sunkiai sekasi suvokti Lietuvoje vykusio Holokausto mastą, atrasti savo santykį su tuo, kas įvyko. Kiek Jūsų vadovaujamas centras prisideda prie suvokimo apie Holokaustą, prie žinios apie žydų kultūrą Lietuvoje, požiūrio į žydus, jų paveldą keitimo?

Tai turėtų įvertinti kiti. Mes, kaip jau sakiau, labai stengiamės tai daryti. Nors turime dokumentų iš Vilniaus geto, Holokausto tyrimai neįeina į tiesioginius mūsų darbo tikslus, be to, neturime Holokausto istorijos specialistų. Yra daug tyrėjų, rašančių bendrai apie Holokaustą, žydų kultūrą, ir tai yra gerai, tačiau mes dirbame su labai konkrečia medžiaga, nes be mūsų to niekas nepadarys. Ir bent jau man mūsų turima medžiaga buvo pamoka, kad visų pirma proginis kalbėjimas apie Holokaustą edukacijos prasme yra beveik nulis, jis toks ir lieka – proginis. Kita vertus, kalbėti apie žydų kultūrą ir visą laiką tik apie Holokaustą arba kalbėti apie žydus tik per Holokausto prizmę irgi yra pražūtinga strategija. Todėl reikia atrasti kitų būdų.

Vienas jų atsispindėjo vienos mūsų parodos pavadinime „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“. Pavadinimas buvo iškalbingas, parodęs mūsų poziciją į Holokaustą. Nebūtina visą laiką apie tai kalbėti ir vis kartoti tą pačią žinią. Tai, ką rodome iš tarpukario, ir tai, ko akivaizdžiai nėra dabar, irgi yra mūsų kalbėjimas apie Holokaustą, būtent taip pasirenkame kalbėti. Žinoma, tam tikromis progomis kalbame apie Holokaustą tiesiogiai, bet ir tai stengiamės daryti per mūsų turimus dokumentus, kad tai būtų nauja pridėtinė žinia, o ne senos žinutės kartojimas. 

Neseniai LRT svetainėje Zigmas Vitkus straipsnyje „Lietuvos žydų kultūra ir istorija: kas įvyko 2020 metais?“ pagyrė pastaruoju metu Lietuvos žydų atminimo kultūroje išryškėjusią naują gaivią tendenciją, kurią pavadino „minkštųjų“ projektų bangele. Tai – „gyvosios“ freskos ant šoninių namų fasadų, garso ir teatro spektakliai, radijo ir televizijos laidų ciklai, parodos, filmai ir kt. Ar, Jūsų nuomone, Lietuvai reikėtų daugiau tokių „minkštųjų“ formų, o gal ko nors kito? 

Zigmas yra vienas iš mūsų draugų, vienas įdomiausių naujos kartos istorikų. Yra ir kitų jaunų istorikų, su kuriais draugaujame. Beje, mūsų dalyvavimas tokiose projektuose yra dar vienas svarbus dalykas, nes reikia tos sąveikos, kad nevirtumėme savo sultyse. Vienas mano labiausiai vertinamų tų „minkštųjų“ projektų vadinasi „Glaistas“. Jo autoriai, jauni žmonės, praleido mūsų skaitykloje nesuskaičiuojamą valandų skaičių, skaitydami šiuolaikinę judaikos literatūrą. Tas jų pasiruošimas man padarė didžiulį įspūdį dar prieš tai, kai pamačiau patį projektą. Kai mane pakvietė jį pažiūrėti, truputį bijojau, nes būna daug nusivylimų. Bet šiuo atveju tai ne tik kad nebuvo nusivylimas, jis parodė, kad Lietuvoje yra žmonių, ko gero, daugiau tarp jaunimo, mąstančių visiškai kitomis kategorijomis, mąstančių empatiškai, bet be kaltės jausmo, apologetikos, kuri šioje vietoje lyg ir suprantama, bet neproduktyvi. Aš tokius projektus labai sveikinu. 

Vieną įdomesnių projektų, kuris dar nėra paviešintas, nes sukliudė pandemija, įgyvendiname su organizacija „Žydų kultūros paveldo kelias Lietuvoje“. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo projektu. Sugalvojo jį aukščiau paminėta organizacija, bet jei ne mūsų centro bendradarbė Miglė Anušauskaitė, kuri yra ir komiksų autorė, ir judaikos tyrėja, jie tokio projekto nebūtų turėję. Miglė nupiešė knygutę apie sinagogas, o šiais metais pasirodė dar dvi: apie Vilniaus Gaoną ir štetlą. Svajojame jas išleisti kaip rinktinę ir išplatinti po mokyklų bibliotekas. Štai jums žmogaus branda! Miglė pas mus atėjo šiek tiek mokėdama hebrajų, vos susipažinusi su jidiš. Šiandien ji yra puiki jidiš specialistė. Miglė yra tas pavyzdys, kai žmogaus atsiradimas tam tikroje vietoje tinkamu laiku gali paveikti tiek paties žmogaus augimą ir brandą, tiek institucijos pažangą.