2022 04 11

Renata Baltrušaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

LNOBT užkulisių legenda V. Vyskupaitis – apie pabėgimą nuo aktorystės, gastrolių nuotykius ir pasiilgtus artistus

Viktoras Vyskupaitis „Turandot“ scenos bandymuose. Martyno Aleksos nuotrauka

„Tai buvo pirmas kartas per 46-erius karjeros teatre metus, kai man pačiam teko stovėti priešais žiūrovus šioje scenoje“, ؘ– prisipažįsta ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Meninės pastatymų tarnybos vadovas VIKTORAS VYSKUPAITIS, neseniai Metų solistų apdovanojimų ceremonijoje atsiėmęs jam skirtą Padėkos premiją.

Ir neslepia, kad jaudulio trumputis viešas pasirodymas kainavo daug, nors jaunystėje pats ketino tapti aktoriumi, o visą gyvenimą praleidęs viename teatre daugiau nei bet kas kitas galėtų papasakoti apie kiekvieną jo scenos centimetrą. 

Įteikdamas Jums Padėkos premiją LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas teigė gimęs vėliau, nei Jūs pradėjote dirbti teatre. Taigi – kiek metų Jūs čia esate? 

Teatre apšvietėju pradėjau dirbti 1975-ųjų rudenį – prabėgus metams po naujojo LNOBT pastato atidarymo. Tada čia atsirado daug naujų darbo vietų, buvo daug naujų žmonių: netrukus po įkurtuvių darbuotojų skaičius, lyginant su senajame, Basanavičiaus gatvės, teatre dirbusiųjų skaičiumi, išaugo net penkis kartus. Nes niekas gerai neįsivaizdavo, kiek jų tokiam dideliam teatrui reikia. Tarkim, mūsų, apšvietėjų, tada dirbo daugiau kaip dvidešimt, o dabar jų teatre tėra aštuoni.  

Aš buvau grįžęs iš privalomosios tarnybos kariuomenėje. Ir man norėjosi į teatrą. Mano mama Marija Keturakytė, kuri jaunystėje dirbo aktore režisieriaus Juozo Miltinio įkurtame Panevėžio dramos teatre, pažinojo Operos ir baleto teatro direktoriaus pavaduotoją Praną Vaivadą. Ji jam paskambino ir pasiteiravo, ar netrūksta naujų darbuotojų. Atsakymas buvo teigiamas, ir taip aš atsiradau čia. 

Gal ir su pačiu Miltiniu tekdavo pabendrauti? 

Kai mama (o ir vienas jos brolių) pas jį vaidino, aš dar nebuvau gimęs. Bet prisimenu, kaip kartą Vilniuje kartu su Vaclovu Blėdžiu režisierius buvo pas mus užėjęs į svečius. Buvo antroji mano brolio vestuvių diena, o jie netyčia, to nežinodami, užėjo. Pasėdėjome prie stalo porą valandų – ypatingo įspūdžio nepadarė. Tuo metu buvau kelioms dienoms iš kariuomenės pabėgęs, man kiti dalykai rūpėjo. Tik pats faktas, kad Miltinis mus aplankė, dabar, aišku, įspūdingas. 

Nors tai nelabai Jums rūpėjo, po kariuomenės vis dėlto norėjote į teatrą. Iš kur tas noras?

Mokyklos laikais vaidinau liaudies teatre sostinės Statybininkų kultūros rūmuose. Tam teatrui vadovavo mano pusseserė – televizijos režisierė Danutė Keturakytė. Ten man buvo įdomu: vaidinau blogiuką Rifą „Vestsaido istorijoje“. Todėl, baigęs mokyklą, metus studijavau aktorinį meistriškumą tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 

Viktoras Vyskupaitis su kolegomis apžiūri įspūdingąją „Turandot“ pastatymo žąsį: ar skris? Martyno Aleksos nuotrauka
Viktoras Vyskupaitis įprastuose darbuose LNOBT scenoje rengiantis spektakliui. Martyno Aleksos nuotrauka

Tai buvo svajonių studijos, kad ten patektum – reikėjo įveikti didžiulį konkursą. Bet po tarnybos armijoje į aktorių kursą nebesugrįžote? Kodėl? 

Armijoje žmogus daug ką supranti… Aš supratau, kad esu pernelyg uždaras žmogus tokiai profesijai. Vienu žodžiu, nusprendžiau nebegrįžti. Tam kursui vadovavo Vlada Mikštaitė ir Gintas Žilys. Su operų režisiere profesore Mikštaite vėliau daug metų kartu dirbome šiame teatre. 

Bet aukštojo mokslo diplomą vis dėlto gavote? 

Kadangi diplomo tarnybos vadovo pareigoms teatre reikėjo – vėliau neakivaizdiniu būdu baigiau režisūros studijas Klaipėdos fakultetuose. Pravertė, nes gavau teatro, dailės, muzikos istorijos, psichologijos pagrindus. Technologinių studijų pabijojau – su matematika mokykloje nebuvau gerai susidraugavęs. Muzikinio diplomo irgi neturiu, bet konservatorijoje teko pastudijuoti ir fortepijoną, ir dainavimą, ir muzikos istoriją. Absoliučia klausa negaliu pasigirti, bet jei kas orkestre groja pro šalį – tikrai puikiai girdžiu.  

Ar kam nors iš spektaklių statytojų buvo pavykę Jus įkalbėti pabūti scenoje bent mimanso artistu? 

Porą kartų teko vaidinti „Don Karlo“ užsienio gastrolėse. Bet tai buvo seniai, prieš trisdešimt metų. Tiesą sakant, einant atsiimti Padėkos premijos man kaip reikiant drebėjo kojos, nes tai buvo pirmas kartas per 46-erius karjeros LNOBT metus, kai pačiam teko stovėti priešais žiūrovus šioje scenoje. 

Ar, be teatro, kitų laisvalaikių pomėgių jaunystėje turėjote? 

Sportą. Ir futbolą žaisdavom, ir krepšinį. Teatre, santechnikų rūsyje, teniso stalas stovėdavo: kai tik būdavo laisva minutė, tai ir leki ten su rakete pasidaužyti. Kol Vilniaus „Žalgirio“ stadione žiemą būdavo gero ledo – mėgau ir greitąjį čiuožimą, gan rimtai treniruodavausi. Tik į varžybas  nevykdavome, nes nelabai būdavo kur važiuoti – Lietuvos čiuožėjai vis dėlto nebuvo aukšto lygio.  

O knygų daug skaitote?

Žmona sako, kad aš jas tiesiog ryju, o ne skaitau! Tinka gera literatūra, prasta – ne. Dabar skaitau Philippos Gregory istorinį romaną „Karalienės sesuo“. Tik dabar supratau, kokia iš tiesų buvo karalienė Anne Boleyn, pagrindinė mūsų rodomos operos „Ana Bolena“ veikėja. Ir kodėl jos gyvenimas taip liūdnai baigėsi…

Apie geriausius spektaklius, pasiilgtus artistus ir asimetrišką portalą 

Taigi 1975 m. atėjote dirbti į Operos ir baleto teatrą apšvietėju, po kelerių metų tapote vyriausiuoju apšvietėju, o 1983 m. pradėjote vadovauti visai Meninei pastatymų tarnybai. Kaip apibūdintumėte tuometinį teatro technikos ūkį? 

Jis buvo labai paprastas ir primityvus palyginus su tuo, ką turime teatre dabar. Iš elektroninės įrangos tebuvo vienintelis scenos valdymo pultas, tiesa, gerokai modernesnis nei kituose Lietuvos teatruose anuo metu. Ir tarnavo jis, kaip žinote, gana ilgai – 40 metų. O prožektorių ūkis tikrai jokiais technikos stebuklais tada pasigirti negalėjo. 

Ar greitai išaiškėjo probleminiai naujojo teatro pastato mazgai? Nekalbant apie salės akustikos problemas, kurių sprendimo ieškota kelis dešimtmečius…

Sakyčiau, projektuotojai gerai apgalvojo išvaizdžius teatro fasadus, bet nepakankamai dėmesio skyrė jo scenai, o gal tiesiog neturėjo tam pakankamai patirties. Todėl, pavyzdžiui, mūsų kilnojamų sijų, prie kurių tvirtinamos dekoracijos ir įvairūs prietaisai, ilgis yra per trumpas scenos portalo langui, o tai kelia nuolatinių papildomų problemų. Žiūrovai to nemato, bet LNOBT scenos portalas yra asimetriškas: dešinė jo pusė, matuojant nuo centrinės ašies, yra 20 centimetrų ilgesnė nei kairė.

Todėl visus matmenis, viskam, ką tik ketiname kabinti ant visų turimų 63 scenos sijų, tenka apskaičiuoti atskirai kairei ir dešinei. Kai pasakai tai iš užsienio atvykusiems spektaklių statytojams – jie išpučia akis. 

Vis dėlto per tiek metų įdirbis padarytas, gaila būtų viską numetus išeiti. Ne veltui tarnyba, kuriai vadovauju, vadinama Menine pastatymų tarnyba. Jai reikia žmonių, kurie išmanytų kur kas daugiau negu teatro ūkį.

Ar dažnai pasitaiko, kad atvykę spektaklių kūrėjai pageidauja neįmanomų dalykų?  

Būna. Tarkim, su „Rožės kavalieriaus“ statytojais turėjome nemažai diskusijų. Jie dekoracijas kūrė Briuselio karališkojo (La Monnaie) teatro bazėje, kurio scenoje nėra sofitų – pakabinamų šviesos tiltų. O atvykus čia pasirodė, kad neįmanoma tiesiai virš herojės lovos pakabinti plastikinio „sniego“ maišo, nes pas mus tame scenos taške kabo ne sija, o sofitas. 

Kaip atskiriate į teatrą dirbti atvykstančius scenos montavimo profesionalus nuo jais apsimetančių?

Labai nesudėtinga – iš jų darbo! Dešimt minučių pasižiūri, kaip dirba, ir viskas aišku. Tarkim, neseniai teatre rodyto graikų spektaklio „Transverse Orientation“ komanda – tikri profai. O amerikonas, kuris buvo atvykęs padėti mums iš daugybės detalių surinkti  „Sevilijos kirpėjo“, taip ir prasėdėjo ant kėdės dvi dienas. Viską patys atsirankiojom, be jo pagalbos. Taip ir pamatai, ko žmogus vertas. 

Kuris spektaklis iš dabar esančių repertuare pats sudėtingiausias scenos tarnyboms? 

Opera „Rožės kavalierius“ – keturios montavimo dienos. „Turandot“, naujoji „Traviata“ – irgi ne ką mažiau. Taip yra todėl, kad mes pradėjome imti premjerinių teatrų spektaklius. O tokio spektaklio jau nebegali rodyti savaitgalio vakarą, jei dieną toje pačioje scenoje rodai spektaklį vaikams, kaip būdavo įprasta anksčiau. Taigi neišvengiamai turėjome pereiti prie spektaklių blokų. Kito kelio nėra ir nebus. 

Tai reiškia, kad rodomų spektaklių pavadinimų skaičius repertuare ir toliau mažės? 

Taip. Skirtingų pavadinimų vien didžiojoje scenoje turime sukaupę 45, bet per sezoną nė pusės jų nesuspėjame parodyti. Teatro sandėliai tokie pilni, kad iš Omano dabar atplaukiančių „Rigoleto“ dekoracijų tiesiog nebeturėtume kur dėti, jei iki to laiko „Rožės kavalieriaus“ dekoracijų neišsiųstume į Briuselį. 

Todėl, norime to ar ne, galvojant apie būsimas premjeras su kai kuriais senesniais pastatymais tenka atsisveikinti. Šią vasarą nurašomų sąraše – operetės „Vienos kraujas“, „Linksmoji našlė“, baletas „Eglė žalčių karalienė“. 

Viktoro Vyskupaičio siluetą LNOBT iš tolo atpažįsta kolegos, nors dauguma žiūrovų šio žmogaus niekados nėra matę. Martyno Aleksos nuotrauka
Viktoras Vyskupaitis su baleto direktore Rūta Railaite-Butviliene rengiantis „Čiurlionio“ spektakliui Varšuvos didžiajame teatre. Martyno Aleksos nuotrauka

Ar pastatymo sudėtingumas visuomet proporcingas spektaklių lankomumui? Gal pamenate tokių, kurie techniškai buvo gana paprasti, bet publikos itin vertinami?

Žinoma! Baletas „Baltaragio malūnas“, pavyzdžiui. Tikrai nebrangus pastatymas, o ėjo kaip iš pypkės. Arba „Graikas Zorba“… Baletų spektakliai šiame teatre nuo pat pradžių buvo labiau lankomi nei operos. 

Kuriuo momentu pradedate nujausti, bus premjerai rengiamas pastatymas publikos mėgstamas ar nelabai? Gal repeticijose, pasirodžius artistams, tos nuojautos kartais apsiverčia? 

Nuo pat idėjos ir scenografijos maketo pristatymo jaučiu. Ir dažnai garsiai visiems pasakau, ką galvoju. Bet labiausiai spektaklių sėkmę mūsų teatre vis dėlto lemia muzika.  

Giliausiai Jums įsiminęs LNOBT spektaklis? 

Anthony Minghellos „Madam Baterflai“ – be konkurencijos. Roberto Wilsono „Turandot“ – irgi įspūdingas. Būtų dar įspūdingesnis, jei prieš tai nebūčiau matęs to paties režisieriaus „Pasijos pagal Joną“. Savo laikui tai buvo labai originalus, minimalistinis, absoliučiai preciziškos kokybės pastatymas.

Günterio Krämerio „Žydė“ – irgi geras, tik minimalistiniu jo nevadinčiau. Nes surinkti tiek grindų rėmelių su nuolydžiu ir juose įtaisyti daugybę lempučių mums anaiptol nebūna lengvas darbas. Tai kas, kad į muzikinį veiksmą įsijautę žiūrovai spektakliuose švytinčių grindų nė nepastebi – jiems scena vis tiek atrodo tuščia…

Ar prisimenate atvejų, kai rodomus spektaklius dėl techninių priežasčių būtų tekę nutraukti?  

Dėl mūsų kaltės, kiek dirbu, to niekada nėra buvę. Dėl atlikėjų – taip, pasitaikydavo. Tarkim, prisimenu, kaip Otelas – Virgilijus Noreika – po antro operos veiksmo prarado balsą. Dirigentas Vytautas Viržonis tada pats išėjo į sceną ir atsiprašė publikos, kad dėl techninių priežasčių spektaklis toliau nebevyks. 

Iš artistų, kurių jau nebėra šiame teatre – ko dažniausiai pasiilgstate?

Pirmiausia, žinoma, Virgilijaus Noreikos. Taip pat Vaclovo Daunoro, Sergejaus Larino, Gehamo Grigoriano, Gražinos Apanavičiūtės. Pasiilgstu supergilaus Henriko Zabulėno boso. Iš dirigentų – labiausiai Jono Aleksos. Visada džiaugiuosi, kai į teatrą atvyksta Violeta Urmana ar Modestas Pitrėnas. 

Iš baleto artistų pasiilgstu Mindaugo Baužio, Eglės Špokaitės, Neli Beredinos, Voldemaro Chlebinsko. 

Bruderšaftas su M. Rostropovičiumi, vasaros Palangoje ir teatro virusas

Kartu su gastroliuojančiu teatru apkeliavote nemažai pasaulio. Kurios kelionės labiausiai įsiminė?

Linksmiausia keliauti būdavo su maestro Mstislavu Rostropovičiumi. Kartu su jo diriguojama „Romeo ir Džuljeta“ daug šalių apvažiavome: rodėme spektaklius JAV, Japonijoje, Egipte, Graikijoje, Vokietijoje… Nesvarbu, kokio dydžio trupė išvykdavo į gastroles – Rostropovičius sugebėdavo savo asmenybės žavesiu visus pavergti. Kiekvienai situacijai jis pritaikydavo unikalų kalambūrą ar metaforą. Matote autografą ant „Romeo ir Džuljetos“ plakato? Ten užrašyta „Vitiuche ot Slavuchi“. 

Kartą lėktuve buvau priverstas pasiųsti maestro ant dabar madingų trijų raidžių. Tada su trupe iš Salonikų skridome į Kairą. Rostropovičius pripirko vyno, lėktuve vyko balius. Kai su maestro išgėrėme bruderšaftą, jis pareiškė, kad turiu jį pasiųsti… Aš atsikalbinėjau: „Maestro, man liežuvis neapsivers.“ Bet jis nepasidavė: „Ne, tai privaloma.“ Galiausiai nusileidau: „Maestro, eikit jūs…“ „Na štai, nuo šiol mes galėsime tujintis“, – apsidžiaugė Rostropovičius. 

Ar kelionėse su teatru spėjate pamatyti lankomus miestus, ar užtenka laiko tik spektaklių parengimui? 

Ilgesnėse gastrolėse pasitaiko ir laisvų nuo spektaklių dienų, tada pamatai šiek tiek daugiau nei kelią nuo teatro iki viešbučio. Didžiausią įspūdį man paliko Jeruzalė. Kai lipi akmeniniais senų gatvelių laiptais ir matai didžiules granito plokštes, jau perpus išmindžiotas – tai palieka įspūdį.

Esame gastroliavę ir Sirijoje, dar iki karinių konfliktų, kai ten buvo ramu ir gražu. Rodėme „Kopeliją“ amfiteatre Alepe – mieste, kuris vėliau buvo sugriautas iki pamatų. 

Vasaras praleidžiate Palangoje, kur rūpinatės šeimos namu. Turite pajūryje savo mėgstamų vietų? 

Mylimiausia mano vieta Palangoje yra „Senukų“ parduotuvė. Nuo tada, kai bočelis – žmonos patėvis – mirė, visos mano atostogos prabėga besirūpinant tuo namu. Namas, ūkinis pastatas, kiemas – taip ir einu ratais jau 30 metų. Jūros per vasarą dažniausiai net nepamatau: kai žinai, kad kasdien joje maudosi pusė milijono žmonių – man nesinori į tokį vandenį lįsti. Jei labai karšta – nuvažiuojam į žvyrduobes prie Palangos oro uosto išsimaudyti. Man ežero, gėlo vandens reikia. 

LNOBT dirba ir Jūsų dukra Vaiva. Teatro virusas šeimoje sėkmingai perduodamas? 

Net neprisimenu tiksliai, kaip ji čia atsirado. Gal panašiu būdu, kaip ir aš pats. Vaiva dirba grimo dailininke teatre jau maždaug 15 metų. Teatralų dinastijas turbūt nulemia aplinka, kurioje vaikai užauga. Bet turiu dar ir sūnų, kuris sėkmingai dirba finansų kontrolės technologijų srityje.  

Kaip įsivaizduojate tą dieną, kai reikės palikti teatrą? 

Negalvoju apie tai. Turėčiau tikslą išeiti – būčiau jau išėjęs. Keturis, penkis šiltesnius mėnesius galima gyventi Palangoje, bet jeigu reikėtų ten praleisti kiaurus metus – turbūt pasiusčiau. Prieš metus, per pandemiją, gyvenom ten per žiemą – buvo žiauriai nuobodu! Na, po Žemaitiją kartais pasivažinėjam – aplankom Skuodą, Mosėdį, Plungę, Telšius. 

Ar matote teatre žmogų, kuriam drąsiai galėtumėte perduoti savo dabartines pareigas?

Deja, ne. Tai mane ir sulaiko. Vis dėlto per tiek metų įdirbis padarytas, gaila būtų viską numetus išeiti. Ne veltui tarnyba, kuriai vadovauju, vadinama Menine pastatymų tarnyba. Jai reikia žmonių, kurie išmanytų kur kas daugiau negu teatro ūkį. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien