Loreto Dievo Motina

Popiežius Pranciškus Loreto Dievo Motinos šventovėje. EPA nuotrauka

Pasak legendos, 1294 m. gruodžio 10 d. angelai iš Nazareto atgabeno namo, kuriame, kaip pasakojama, gyveno Švč. Mergelė Marija angelo apsilankymo ir Dievo Žodžio įsikūnijimo metu, sienas į vietovę, kurioje vėliau iškilo Loreto Dievo Motinos šventovė.

Sienos buvo atvežtos į Italiją baigiantis Kryžiaus žygiams; šias relikvijas įsigijo Niceforas Angelis (Nicephore Angeli).

Anot legendos, po to, kai Galilėjos ir Nazareto gyventojai atsisakė krikščionybės ir priėmė Mahometo tikėjimą, angelai pernešė iš Nazareto namelį į kitą vietą, netoli Skevonijos, tačiau vietiniai gyventojai neparodė tinkamos pagarbos. Tad angelai iš šios vietos pernešė jį dar kitur – netoli Rekanačio, į mišką, priklausiusį vienai geraširdei moteriai, vardu Loreta (iš čia kilo ir pavadinimas). Tačiau dėl žmonių nepagarbos, vagysčių ir žiaurumo namelis buvo perneštas dar porą kartų, kol atsidūrė ten, kur yra ir dabar.

1468 m. popiežiaus Pauliaus II iniciatyva imta statyti didžiulė šventovė Šventiesiems namams pagerbti, nes jie yra „Marijos kulto krikščionybėje širdis“. Popiežius Klemensas V 1310 m. liepos 18 d. patvirtino Šventųjų namų autentiškumą.

Nuo XII a. yra žinoma Loreto Švč. Mergelės Marijos litanija.

Dėl to, kad namas pakeitė savo vietą keletą kartų, popiežius Benediktas XV (1914–1922) paskelbė Loreto Mariją aviatorių globėja.

Šventovės atlaidai švenčiami gruodžio 10 d. Loretas, vadinamas Italijos Lurdu, yra viena svarbiausių Europos piligrimystės vietų. Kasmet čia suplaukia daugybė piligrimų ir ligonių. Popiežius Jonas XXIII pasirinko Loretą kaip pirmąją kelionę už Romos ribų (pirmą kartą nuo 1870 m.). Popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lorete net penkis kartus.