2020 12 12

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Louise Glück Nobelio paskaita apie intymią ir suokalbišką poeziją

Portretas.
2020 m. Nobelio literatūros premijos laureatė, amerikiečių poetė Louise Glück, atsiimdama Nobelio premiją – medalį ir diplomą, savo namuose Niujorke (JAV) 2020 m. gruodžio 6 d. EPA nuotrauka

Gruodžio 10-ąją, Alfredo Nobelio mirties dieną, tradiciškai už svarbiausius mokslo atradimus teikiama Nobelio premija, o išvakarėse Nobelio literatūros premijos laureatas skaito savo paskaitą. 2020-aisiais šią Nobelio laureatų pagerbimo ceremoniją sujaukė ir privertė pakeisti pasaulį apėmusi COVID-19 pandemija.

Atsisakius visų oficialių iškilmių, medaliai ir diplomai šiųmečiams Nobelio premijos laureatams išsiųsti asmeniškai, sveikinimai jiems nuskambėjo virtualiai, o Nobelio literatūros premijos laureatės, amerikiečių poetės Louise Glück paskaita paskelbta raštu anglų ir švedų kalbomis. Nobelio komitetas davė pažadą 2020-ųjų Nobelio laureatų pagerbimo ceremoniją surengti 2021-aisiais, jau nuslūgus pandemijai.

Karališkosios Švedijos mokslų akademijos sprendimu 2020 metų Nobelio literatūros premijos laureate tapo amerikiečių poetė Louise Glück (gimė 1943 m. Niujorke) – apdovanojimas jai skirtas už taiklų poetinį balsą, kuris rūsčiu grožiu individualią būtį paverčia universalia.

L. Glück debiutavo 1968 m. kūriniu „Firstborn“ („Pirmagimis“) ir netrukus šiuolaikinėje JAV literatūroje buvo įvertinta už ryškų poetinį balsą, ypač po to, kai pasirodė jos rinktinės „The Triumph of Achilles“ („Achilo triumfas“, 1985 m.) ir „Ararat“ („Araratas“, 1990 m.). Yra išleidusi dvylika lyrikos rinktinių ir keletą esė apie poeziją. Jos 1992 m. rinkinys „The Wild Iris“ („Laukinis vilkdalgis“) pelnė Pulitzerio premiją. Už 2014-ųjų rinktinę „Faithful and Virtuous Night“ („Ištikima ir dorybinga naktis“) rašytojai skirta JAV literatūros premija „National Book Awards“.

Savo kūryboje L. Glück susitelkia į traumos, troškimų, gamtos temas, išgarsėjo savo nuoširdžiu kalbėjimu apie liūdesį ir atskirtį. Literatūrologai atkreipė dėmesį į tai, kaip poetė konstruoja savo poetinius vaizdinius, į autobiografiškumo ir klasikinio mito sąsajas. Kaip rašoma Nobelio komiteto spaudos pranešime, esminės temos, kurios šiuo metu domina rašytoją – vaikystė ir šeimyninis gyvenimas, artimi santykiai su tėvais ir artimaisiais, o visai jos kūrybai būdingas aiškumo siekis. Norėdama individualią patirtį paversti universalia, ji įkvėpimo sėmėsi iš mitų ir klasikinės literatūros.

Daugiau apie 2020-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatę skaitykite publikacijoje „Nobelio viršūnėje – Louise Glück. Gyvenimas, poezija, išpažintys“.

Portretas.
2020 m. Nobelio literatūros premijos laureatė, amerikiečių poetė Louise Glück, atsiimdama Nobelio premiją – medalį ir diplomą, savo namuose Niujorke (JAV) 2020 m. gruodžio 6 d. EPA nuotrauka

***

2020 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Louise Glück paskaita

Kai buvau dar vaikas, kokių penkerių šešerių, pati sau surengiau didingiausio pasaulyje eilėraščio konkursą. Finalininkų buvo dvejetas: Williamo Blake’o „Mažas juodas berniukas“ (The Little Black Boy) ir Stepheno Fosterio „Suvani upė“ (Swanee River). Žingsniavau pirmyn atgal po antrąjį miegamąjį savo močiutės namuose Sidarhurste, kaimelyje Long Ailendo pietinėje pakrantėje, deklamuodama, kaip kad norėjau, sau mintyse, o ne balsu nepamirštamą Blake’o eilėraštį ir dainuodama – irgi mintyse, įstrigusią, niūrią Fosterio dainą. Kaip aš perskaičiau Blake’ą – paslaptis. Man regis, tėvų namuose buvo keletas poezijos antologijų tarp bendresnio pobūdžio knygų apie politiką, istoriją ir daugybės romanų. Vis dėlto Blake’as man kelia asociacijų su močiutės namais. Ji nebuvo didelė knygų mėgėja, tačiau pas ją atradau Blake’ą, „Nekaltumo ir patyrimo dainas“ (The Songs of Innocence and of Experience), taip pat nedidukę dainų iš Shakespeare’o pjesių rinktinę. Daugumą tų dainų išmokau mintinai. Man ypač patiko daina iš „Cimbelino“ (Cymbeline), ko gero, tada žodžių nesupratau, bet girdėjau tonacijas, kadencijas, skambesio imperatyvus, jaudinančius baugštų, drovų vaiką. „Ir tebūna pašlovintas tavo kapas.“ Bent taip tikėjausi.

Toks konkursas dėl garbės, dėl didžių apdovanojimų man atrodė įprastas. Mitai, kuriuos pirmąsyk perskaičiau, buvo to pilni. Didingiausias pasaulyje eilėraštis man, netgi būnant jauno amžiaus, atrodė didžiausias apdovanojimas iš visų galimų. Taip ir augome su seserimi – kad išsaugotume Prancūziją su Jeanne d’Arc, kad išrastume radį su Marie Curie. Ilgainiui ėmiau suvokti hierarchinio mąstymo pavojus ir ribojimus, tačiau vaikystėje skirti prizą man atrodė svarbu. Kad vienas asmuo stovėtų viršukalnėje ir būtų matomas iš toli – kaip vienintelis dalykas, keliantis susidomėjimą kalnu. O asmuo, esantis žemiau, nebūtų matomas.

Arba štai šiuo atveju eilėraštis. Buvau įsitikinusi, kad Blake’as kažkokiu būdu žinojo apie tai, ryžosi siekti šio rezultato. Suvokiau, kad jis miręs, tačiau ir jaučiau, jog vis dar gyvas, nes galėjau jį girdėti kalbantį su manimi, kad ir prislopintu, bet jo balsu. Kalbantį tik man ar ypač man. Jaučiausi esanti išskirtinė, privilegijuota, taip pat jaučiau, kad tai buvo Blake’as, su kuriuo norėjau pasišnekėti, su kuriuo jau šnekėjausi kartu su Shakespeare’u.

Blake’as laimėjo konkursą. Tačiau vėliau supratau, kokie iš esmės panašūs buvo šiuodu eilėraščiai. Anuomet, kaip ir dabar, mane traukė vienišo žmogaus balsas, raudančio, besiilginčio. Ir jau būdama vyresnė grįžau prie tų poetų kūrybos, kuriems buvau išskirtinė, lemiamą balsą turinti klausytoja. Prie intymių, traukiančių, dažnai slaptų ar paslaptingų. Ne stadioninių poetų. Ne poetų, kalbančių su savimi.

Man patiko toks susitarimas, man patiko jausmas, kad visa pasakyta eilėraštyje buvo esminga ir kartu asmeniška, lyg dvasininko ar analitiko žinia.

Prizo skyrimo ceremonija mano močiutės antrajame miegamajame, kadangi buvo slapta, atrodė kaip įtemptų santykių, kuriuos sukūrė eilėraštis, pratęsimas – pratęsimas, o ne pažeidimas.

Blake’as kalbėjosi su manimi pasitelkęs mažą juodą berniuką – jis buvo slaptas šio balso šaltinis. Jo nebuvo įmanoma pamatyti, kaip ir mažo juodo berniuko nematė ar blausiai matė nedėmesingas ir atžarus baltas berniukas. Tačiau žinojau, kad jo ištarti žodžiai yra tiesa, kad jo laikiname mirtingame kūne glūdi švytinčio tyrumo siela. Žinojau tai, nes juodo berniuko žodžiuose, jo pasakojime apie jausmus ir patirtis nėra nei kaltės, nei noro atkeršyti sau pačiam – tik tikėjimas tuo, kas tobulame pasaulyje jam pažadėta po mirties, kad ten jis bus pripažintas už tai, koks yra, trykštant džiaugsmui apsaugoti kur kas trapesnį baltą berniuką nuo staigaus šviesos pliūpsnio. Dėl nerealios vilties, ignoruojančios tikrovę, eilėraštis tampa sukrečiantis iki sielos gelmių, taip pat politiškas. Pyktis, kurį įskaudintas ir teisus mažas juodas berniukas negali sau leisti pajausti, nuo kurio jį stengiasi apsaugoti motina, jaučiamas skaitytojo ar klausytojo. Netgi skaitytojo vaiko.

Tačiau visuomeninė garbė – visai kas kita.

Visą gyvenimą mane ypač traukė tokia poezija, kurią aprašiau – intymi ar suokalbiška, eilėraščiai, prie kurių klausytojas ar skaitytojas svariai prisideda būdamas tuo, kuriuo pasitikima, kurio šaukiamasi ar kreipiamasi kaip į sąmokslininką. „Aš esu niekas“, – sako Dickinson. – Ar esi irgi niekas? / Tuomet mes pora – neprasitark…“ Arba Eliotas: „Tada eikime, tu ir aš, / Kai vakaras pasklidęs po dangumi / Kaip eterio paveiktas pacientas ant stalo…“

Eliotas nekviečia skautų būrio. Jis kažko klausia skaitytojo. Kitaip nei Shakespeare’o „Ar turėčiau tave palyginti su vasaros diena“: Shakespeare’as manęs nesulygina su vasaros diena. Man leidžiama klausytis žioruojančio virtuoziškumo, tačiau eilėraščiui aš nereikalinga.

Mene, prie kurio esu linkusi, kolektyvinis balsas ar sprendimas yra pavojingas. Intymios kalbos nepastovumas didina jos galią ir kartu skaitytojo galią, kuriam tarpininkaujant balsas sustiprinamas primygtiniu maldavimu ar pasitikėjimu.

Kas nutinka tokiam poetui, kai jis visuotinai liaupsinamas ir šlovinamas, užuot akivaizdžiai būtų atstumtas ar ignoruojamas? Pasakyčiau, kad toks poetas pajunta grėsmę, pasijunta esantis pergudrautas. Apie tai kalba Dickinson. Ne visada, bet dažnai. Į Emily Dickinson buvau įnikusi būdama paauglė. Paprastai skaitydavau ją vėlai vakare, prieš miegą, ant sofos svetainėje.

Aš esu niekas! Kas esi tu?

Ar esi irgi niekas?

Eilėraščio versija, kurią skaičiau tuomet ir kuri man tebepatinka, tokia:

Tuomet mes pora – neprasitark!

Jie mus išguis, juk žinai…

Dickinson mane pasirinko arba atpažino, kai sėdėjau ant sofos. Mes buvome elitas, bičiulės nematomybėje, šis faktas buvo težinomas mudviem, faktas, patvirtinamas vienos kitai. Pasaulyje mudvi buvome niekas.

Tačiau ką reikštų būti išguitiems tokiems žmonėms kaip mes, esantiems saugioje vietoje po rąstu? Išguiti reikštų rąstą patraukti.

Neturiu čia omenyje pražūtingo Emily Dickinson poveikio paauglei. Kalbu apie temperamentą su nepasitikėjimu žvelgti į visuomeninį gyvenimą ar laikyti jį erdve, kurioje apibendrinimas trina tikslumą, o dalinė tiesa keičia atvirumą ir visišką skaidrumą. Štai pavyzdys: tarkime, sąmokslininko balsas, Dickinson balsas, pakeičiamas tribunolo balsu. „Mes esame niekas, kas jūs tokie?“ Tokia žinia netikėtai tampa grėsminga.

Spalio 8-osios rytą man buvo staigmena pajusti paniką, apie kurią rašiau. Šviesa buvo pernelyg akinanti. Kartelė pernelyg aukšta.

Ko gero, tie iš jūsų, kurie rašo knygas, nori daug ką pasiekti. Tačiau kai kurie poetai nemato tų pasiekimų plačiau nei savo užpildytas auditorijas. Jie mato savo pasiekimus laikui bėgant, nuosekliai vieną po kito, daugelis jų nusidriekia ateityje. Tačiau tam tikra prasme skaitytojai visada ateina pavieniui, vienas po kito.

Mano akimis žvelgiant, Švedijos akademija skirdama man šį apdovanojimą renkasi gerbti intymų, asmenišką balsą, kurį vieši pasisakymai kartais gali sustiprinti ar pratęsti, bet jokiu būdu ne pakeisti.

2020 m. Nobelio literatūros premijos laureatės Louise Glück Nobelio paskaita anglų ir švedų kalba, taip pat Williamo Blake’o bei Emily Dickinson aptariami eilėraščiai – čia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu