2020 08 17

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Ludwigas van Beethovenas – žmonijos istorijos veidrodis

Sėdi prie fortepijono Filharmonijos salėje.
Ludwigo van Beethoveno maratonas. Pianistas Giedrius Nakas. Domanto Umbraso nuotrauka

Ludwigo van Beethoveno fortepijoninės muzikos maratonas – taip unikaliai švęstas didžiojo kompozitoriaus L. van Beethoveno 250-asis jubiliejus.

Renginys sumanytas LRT KLASIKA ir transliuotas tiesiogiai taip pat LRT PLIUS bei LRT.LT. Penkių valandų koncertas vyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, tuščioje salėje vienuolika skirtingų kartų pianistų ir styginių kvartetas „Metis“ bei altininkas Tomas Petrikis dalijosi savuoju L. van Beethoveno partitūrų skambesiu, kurio klausė gausiai susirinkusi publika po atviru dangumi šalia Lietuvos nacionalinės filharmonijos įkurtoje veikiausiai didžiausioje ir, ko gero, vienintelėje koncertų salėje atviroje erdvėje.

Koncertą prasmingai pildė pokalbiai apie L. van Beethoveno kūrybą, mintis, pajautas, įžvalgas išsakė nuo filosofų, psichoterapeutų, politikų iki muzikologų ir pačių muzikų, visi kalbėjo viena muzikos kalba.

L. van Beethoveno fortepijoninės muzikos akivaizdoje pokalbis su trimis pianistais: doc. DAUMANTU KIRILAUSKU, ELŽBIETA LIEPA DVARIONAITE ir GIEDRIUMI NAKU.

Giedriau, pradėjote maratoną ir vienintelis unikaliai grojote ne L. van Beethoveno kūrinį, o grojote jį patį savąja interpretacija – improvizavote didįjį klasikos kompozitorių L. van Beethoveną – koks jausmas? Kiek parankus, paslankus, vedantis L. van Beethovenas į ten, kur neita, nebūta, bet kur norima apsilankyti? Pasidalinkite, ką ir kaip, kodėl ir kam norėjote pasakyti apie L. van Beethoveną, kaip apie jį ir jį patį išskambėti?

Giedrius Nakas: Kai renginio organizatorius, LRT KLASIKA vadovas Julijus Grickevičius man pasiūlė dalyvauti maratone su mintimi, kad improvizuočiau L. van Beethoveno temomis, iškart supratau, jog pirmiausia reikės sugalvoti, kaip būtų geriausia prieiti prie tokio iššūkio. Manau, vieno geriausių visų laikų kompozitorių muzika turi begalę priėjimo būdų, kaip galėtų būti transformuojama, permąstoma ar perkomponuojama. Tiesiog imti „Für Elise“ ir pagroti tai „stride“ stiliumi ar perharmonizuoti „Mėnesienos“ sonatą galėtų būti neįdomu, lėkšta ir nuspėjama, todėl pirmiausia mąsčiau apie tai, kaip L. van Beethovenas kurtų šiandien.

Nors žinome jį daugiausia kaip kompozitorių, jis taip pat buvo ir atlikėjas, ir improvizatorius; yra žinoma, kad savo kūrinius jis ilgai taisydavo ir tobulindavo, todėl galima spėti, jog daugelis idėjų atsirasdavo improvizuojant, ir tik vėliau tai nuguldavo į užrašytas natas. Nemanau, kad galėčiau suimprovizuoti L. van Beethoveno stiliumi tokiu lygiu, kad tai skambėtų kaip jo ilgai ištobulinta muzika (tam turbūt reikėtų turėti rankose pusę jo kūrinių), bet kai kurie principai man pažįstami ir įgyvendinami kaip kompozitoriui bei improvizatoriui.

Vienas skiriamųjų jo kompozicinių elementų yra leitmotyvų naudojimas – kai vienas motyvas nuolat pasikartoja kūrinyje, transformuojasi, pagimdo naujų elementų ir keičia savo pavidalus. Panašiu principu esu sukūręs savo kūrinį „Everything I‘ve Lost Comes Back To Me“, kurio didžiąją dalį sukūriau būdamas Austrijoje, netoli Vienos (tai irgi sieja su L. van Beethovenu), ir nusprendžiau, kad ne bandysiu vien tik perkurti jo muziką, o atliksiu savo versiją, kaip galbūt L. van Beethovenas galėtų kurti, jei gyventų šiandien. Improvizaciją pradėjau nuo jo 16-ojo styginių kvarteto trečios dalies melodijos – kadangi tądien skambėjo nemažai kitų žinomų kūrinių, nesinorėjo jų kartoti, pasirinkau ne tokią žymią melodiją ir įterpdamas įvairių motyvų po truputį perėjau į savo kūrinį.

Sėdi prie fortepijono.
Pianistas Giedrius Nakas. Domanto Umbraso nuotrauka

Elžbieta Liepa, L. van Beethoveno fortepijoninės muzikos maratone Jūs grojote Sonatą fortepijonui Nr. 18 Es-dur, kuri skambėjo įvairiaemociškai, giliajausmiškai, kūrinys ypač veikė išraiškų variacija, daugiaspalviškumu. Pasidalinkite savąja šio kūrinio pajauta.

Elžbieta Liepa Dvarionaitė: Mano atlikta L. van Beethoveno sonata Nr.18 Es-dur, dar vadinama „Medžiokle“, buvo pristatyta kaip viena šviesiausių, džiaugsmingiausių jo sonatų. Nenuostabu, nes ji parašyta ankstesniuoju kūrybos laikotarpiu. Kūrinys spinduliuoja ryžtu, optimizmu, taip pat turi daug humoro. Manau, po jos skambėjusi paskutinioji Nr. 32 Daumanto Kirilausko atlikta sonata – labai įdomus sugretinimas programoje.

Kaip ir pastebėjo Elžbieta Liepa, Jūs, gerbiamas Daumantai, L. van Beethoveno fortepijoninės muzikos maratone grojote Sonatą fortepijonui Nr. 32 c-moll, op. 111, kuri vedė į minties ir dvasios prasmių gelmes, skambėjo labai giliai paliesdama tai, kas pasiekiama ne žodžių, o būtent muzikos kalba. Pasidalinkite savąja šio kūrinio pajauta.

Daumantas Kirilauskas: Kalbant apie renginį, kai gavau kvietimą jame dalyvauti, iš pradžių siūliau L. van Beethoveno Sonatą Nr. 28, op. 101, kuri šiemet atsirado naujame mano repertuare šalia anksčiau grotų dar 13 kompozitoriaus sonatų. Taip pat vienas iš mano pasiūlymų buvo L. van Beethoveno Ketvirtasis koncertas, kurį šią vasarą sėkmingai atlikome su „Kremerata Baltica“ solistų ansambliu (didesne ir mažesne sudėtimis) dviejuose koncertuose ir kurį kiek anksčiau, šių metų pradžioje, skambinau su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Vėliau, pasitarus su kolegomis, paaiškėjo, kad minėtus du kūrinius atliks Petras ir Lukas Geniušai, tad man teko pasirinkti kitą L. van Beethoveno kūrinį. Ilgai negalvojęs pasiūliau Sonatą op. 111, kurią pirmą kartą studijavau su žymiu vokiečių pedagogu Karlu-Heinzu Kämmerlingu Zalcburgo „Mozarteum“ 1994–1995 metais. Vėliau prie šio opuso esu gyvenime sugrįžęs ne kartą, įvairiais savo kūrybiniais etapais, tarp kurių ir savo 40-mečio rečitalyje 2012 m. Tad šis kūrinys, galima sakyti, jau susitapatino su mano gyvenimu. Skambindamas, ypač antrąją dalį, jaučiu, tarsi ta muzika ir esu aš. Nebeturiu galvoti, ką, kur ir kaip daryti, bet tėkmė pati mane panardina, ir aš joje tiesiog teku, muzika pati padiktuoja laiką, kryptį, skambesio stiprumą. Turbūt ir gerai taip savaime susiklostė, kad šią progą pagerbiau būtent atlikdamas šią sonatą.

Jo muzika primena gerą knygą ar filmą, kur nėra nereikalingų nukrypimų ar blevyzgojimo. Tokia gryna muzika. Jaučiasi, kad kiekvienas elementas turi savo pasvertą vietą kūrinyje, yra būtinas ir preciziškai įkomponuotas.

Gerbiamas Daumantai, Jūsų repertuare L. van Beethoveno figūra yra viena esminių, papasakokite savąją istoriją, kuriamą su L. van Beethoveno fortepijonine muzika.

D. Kirilauskas: Na, mano istorija su L. van Beethovenu turbūt, kaip ir visų, prasidėjo mokykloje. Viena iš pirmų mokykloje išmoktų sonatų buvo Nr. 18, op. 31, Nr. 3, vėliau op. 28, bei koncertas Nr. 3, kuriuos skambinau M. K. Čiurlionio konkurse 1991 m., vėliau studijuojant prof. K.-H. Kämmerlingo klasėje šalia op. 111 taip pat dirbome ir su op. 31 Nr. 2, su op. 26 baigiau „Mozarteumą“ 2000 m. Po studijų šalia kitų kūrinių ėmiau savarankiškai studijuoti ir kitas L. van Beethoveno sonatas, beveik kasmet vis papildydamas naujomis. 2016 m. taip pat paruošiau ir skambinau vieną didžiausių ir ilgiausių jo kūrinių, Variacijas A. Diabelli tema, op. 120. Anksčiau gana dažnai atlikdavau Trečiąjį koncertą fortepijonui su orkestru, šioje dekadoje perėjau prie Ketvirtojo, kurį dabar dažniau atlieku. Minėtieji koncertai kartu su op. 111 stipriai įsirašė į mano sąmonę ir tapo vieni sėkmingiausių kūrinių mano koncertiniame repertuare.

Nusakykite L. van Beethoveno fortepijoninę muziką: ko ji reikalauja iš pianisto, ką jam leidžia, suteikia, ko neatleidžia?

G. Nakas: Gerai groti L. van Beethoveno muziką yra labai sunku, neužtenka vien techniškumo ar tik emocijos, negali labai daug improvizuoti, bet kartu negali groti ir formaliai – turi būti idealus balansas tarp kontrolės ir emocijų. Visad yra daug dramos ir čia pat tikslumo. Jo muzika primena gerą knygą ar filmą, kur nėra nereikalingų nukrypimų ar blevyzgojimo. Tokia gryna muzika. Jaučiasi, kad kiekvienas elementas turi savo pasvertą vietą kūrinyje, yra būtinas ir preciziškai įkomponuotas. Manau, kad L. van Beethoveną labai gerai skambina D. Kirilauskas, pas kurį ir aš mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jo grojime nėra nusaldinimų, jaučiasi betoveniškas rūstumas, nuostabus garsas, kontrolė ir polėkis, ir atsiskleidžia tikroji kūrinio esmė.

E. L. Dvarionaitė: L. van Beethoveno muzika iš pianisto reikalauja visapusiškumo. Viena vertus, reikalingas labai didelis tikslumas, kita vertus – L. van Beethoveno kūryba tiesiog dvelkia laisve, dėl to atlikti jo muziką dažnam yra nemenkas iššūkis. Grojant iškart tampa aišku, ką jau esi įvaldęs ir ko dar ne.

D. Kirilauskas: L. van Beethoveno fortepijoninės partitūros nėra tokios tipiškai pianistinės, kaip, sakysim, Frédérico Chopino, Ferenco Liszto ar Aleksandro Skriabino. Jo muzikos mąstymas ir fortepijoninėje muzikoje išlieka orkestrinis, tai tarsi simfonijos, perkeltos į klavyrą. Jose galima išgirsti įvairių orkestro instrumentų, jų grupių, tutti vietų, medinių pučiamųjų, styginių, ir kt. Todėl pravartu būti gerai susipažinusiam su jo simfonine muzika, o dar geriau, kad jinai būtų suradusi ir raktą į jūsų širdį, mėgstama klausytis.

Taip pat sonatos fortepijonui turi ryšį ir su jo kamerine muzika, pavyzdžiui, jo sonatos op. 14 Nr. 1 yra ir versija, pritaikyta kvartetui, pustoniu aukštesnė. Todėl atliekant jo kūrinius fortepijonui, mano manymu, dažnai praverčia tas orkestrinės faktūros įsivaizdavimas, kartu ir palengvindamas technines užduotis; nes aiškiai įsivaizduojamas muzikos skambesys nukreipia dėmesį nuo techninės užduoties į grynai muzikinę – pavyzdžiui, staigūs kontrastai tarp pp ir ff labai charakteringi jo orkestrinėje muzikoje – girdint tai mintyse daug aiškiau tampa, kaip tie kontrastai turi skambėti sonatoje ar koncerto kadencijoje. Turint aiškų įvaizdį, skambinimas tampa tarsi tapyba, architektūra, ne tiesiog skambinimas.

Pianistė Elžbieta Liepa Dvarionaitė. Miglos Zavadskienės nuotrauka

Mąstant bendrąja prasme, kokia yra kompozitoriaus L. van Beethoveno muzikos visata?

G. Nakas: Po savo pasirodymo likau pasiklausyti kitų pianistų ir beveik visą maratoną išklausiau. Besiklausant atėjo mintis, kaip kitaip dabar ta muzika skamba, nei kai buvo sukurta. Kiek pasikeitė žmonės ir pasaulis. Aišku, tai tik mano pamąstymas, gali būti, kad iš tikro nelabai patobulėjome, nes, kaip matome, kartojame savo klaidas ir beveik nepasimokome. Bet spėju, kad tuomet jo muzika buvo ypač dramatiška, įspūdinga ir labai paveiki, o dabar vietomis skamba tik gražiai, nes pripratome prie didelių garso sistemų, vizualikos ir kitų emocijas sustiprinančių priemonių.

Kiek gaila, kad žmonės nebenori gilintis, nebeturi laiko įsiklausyti, nori tik patogių ir lengvai atpažįstamų dalykų, nori tik gerų pojūčių, o tai, kas nepatogu, nurašo. Todėl dabar kitokia L. van Beethoveno muzika turi ir kitą prasmę šiandien, tarsi primena, kaip įdomu ir prasminga gali būti įsigilinti, įsiklausyti ir palikti vietos fantazijai. Tačiau kartu manau, kad tos pačios idėjos ir toliau gyvuoja, nors keičiasi forma, geros muzikos visada buvo, yra ir bus, ir dar nenormaliai daug, tik spėk atsirinkti.

D. Kirilauskas: L. van Beethovenas yra tarsi centras visoje muzikos istorijoje. Joje girdima ir tai, kas buvo iki jo, taip pat galima sutikti elementų iš XXI a. Kartą vienas klausytojas (ne muzikantas), man atlikus op. 111, šypsojosi, tarsi aš būčiau iškrėtęs šunybę ir viduryje antros dalies ėmęs svinguoti, sako: „Sudžiazinai?“ Bet iš tikrųjų aš nieko nesudžiazinau, tai yra užrašyta L. van Beethoveno, jis tarsi numatė, kas bus ateityje. Kalbant gilesne prasme, daugelis jo opusų, kaip ir, beje, tas juntama Johanno Sebastiano Bacho muzikoje, yra tarsi visos žmonijos istorijos veidrodis.

Yra vietų, kurios sukrečia taip, tarsi per keletą pravestų harmoninių sekvencijų prabėgtų šimtmečiai žmonių gyvenimų. Tai yra taip tikra, kad nieko nei pridėsi, nei atimsi. Dėl to klausantis ar atliekant kartais ištinka momentai, kai žmogų nukrečia šiurpas ar pasirodo ašara akyse. Nes tai muzika – mums ir apie mus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sekti jo pavyzdžiu – gilintis ir nenustoti tobulinti savo kūrybą ir grojimą, mokėti išmesti viską, ko nereikia, ieškoti ir siekti idealaus balanso tarp jausmo ir proto, ieškoti kūrinio esmės tiek grojant, tiek kuriant, kuri turėtų prasmę ir remtųsi į amžinąsias vertybes.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs L. van Beethoveno fortepijoninės muzikos maratonas. Ką reiškia pianistui groti tuščioje salėje – be žiūrovų, klausytojų energijos, kuri, sakytum, būtina, kad išsipildytų koncertas, tačiau kartu ir žinant, kad tai – ne repeticija, ne grojimas sau pačiam, o koncertas, kurio klauso šimtai ir tūkstančiai, dargi minint muzikos genijaus jubiliejų?

G. Nakas: Šiaip įdomi detalė, kad paprastai, prieš einant groti, norisi šiek tiek pasibandyti instrumentą, pajausti patalpą, atmosferą, bet dažniausiai turi vos užlipęs ant scenos pradėti groti. Šiuo atveju buvo tokia galimybė – prisėsti, apsiprasti ir apsidairyti. Todėl buvo nesunku groti tarsi sau, be noro ką nors sužavėti ar ką nors įrodyti. Bet, žinoma, visada smagiau groti su publika, jausti bendrą aurą ir valdyti klausytojų dėmesį gyvai.

Pagrojęs išėjau į lauką tarti kelis žodžius ir buvau tarsi pamiršęs, kad lauke žmonės ką tik manęs klausėsi, tad, kai išgirdau plojimus, net nustebau, bet buvo labai malonu sulaukti reakcijos, kad ir minute pavėluotai (nusijuokia). Šiaip jausmas groti tuščioje salėje gan keistas, groji tarsi tik sau, bet žinai, kad klausosi daug žmonių ir imi galvoje kurti savo scenarijų, kaip jie klausosi, ką pajaučia ar kaip reaguoja, todėl vis tiek jauti atsakomybę ir tai, kad esi stebimas. Esu rengęs koncertą iš savo namų internetu karantino metu, jaudinausi tiek grodamas, tiek kalbėdamas kaip tikrame koncerte, nors namie buvau vienas. Toks siurrealus jausmas.

E. L. Dvarionaitė: Tai labai unikali patirtis. Sakyčiau, keista nematyti žmonių, kuriems groji, jausti, kad į tave žiūri tik pro kameras, bet yra kažkas ir savotiškai malonaus, intymaus tame salės tuštume.

D. Kirilauskas: Groti tuščioje salėje nėra visai neįprasta situacija man, nes turiu nemažai įrašų darymo praktikos, kai groju irgi tuščioje salėje, tik mikrofonams. Iš dalies tokia situacija, be tiesioginio fizinio klausytojo, gal net dėkingesnė objetyvesniam muzikos atlikimui, kaip pats girdi mintyse, be įtakos konkretaus klausytojo, sėdinčio salėje, jo vibracijos. Tuomet įkvėpimas lieka ne susijęs su klausytoju salėje, o tik tiesiogiai su muzika, su kūriniu, dėl to jis gal net tikresnis.

Tačiau skambinti tuščioje salėje į tiesioginį eterį yra vėl visai kas kita, nei tik kurti įrašą, juolab ne tik garsu į eterį, bet ir prieš vaizdo kameras. Jausmas gana mistiškas ir dvilypis – įeini į sceną, ir nors tuščioje salėje tvyro mirtina tyla ir ramybė, tačiau trys nukreiptos į tave kameros primena, kad tu esi tarsi kosminiame laive, kurį visi stebi, ar kažkokios tiksinčios atominės bombos, ar atominės elektrinės šerdyje. Be to, laukiant operatoriaus ženklo, kada leis pradėti groti, tas startinis jaudulys tuščioje salėje ir su kameromis dar išsiplėtė kokiomis penkiomis minutėmis. Manau, kad salėje buvo girdėti, kaip tuksi mano širdis, tarsi netilpdama krūtinėje. Tad ši nestandartinė patirtis, manau, liks įsimintina visam gyvenimui. Groti tokiame kontekste, būryje puikių kolegų ir tiesioginėje transliacijoje nėra psichologiškai lengva užduotis. Bet stengiausi labai į tai nesigilinti, koncentruotis į meną, į misiją, kuri man skirta, į norą prisidėti prie kažko gražaus, ką visi norėjome sukurti, prie kažko galbūt svarbaus, ko šiomis dienomis visiems trūksta, ir manau, kad ši visų bendra šventė pavyko.

Pianistas doc. Daumantas Kirilauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Palinkėkite sau L. van Beethoveno akivaizdoje, jo muzikos skambesyje.

G. Nakas: Sekti jo pavyzdžiu – gilintis ir nenustoti tobulinti savo kūrybą ir grojimą, mokėti išmesti viską, ko nereikia, ieškoti ir siekti idealaus balanso tarp jausmo ir proto, ieškoti kūrinio esmės tiek grojant, tiek kuriant, kuri turėtų prasmę ir remtųsi į amžinąsias vertybes. Ir šalia to neskubėti, dažniau ilsėtis ir saugoti ausis.

E. L. Dvarionaitė: Sau palinkėčiau švęsti ir mėgautis betoveniška dinamika gyvenime.

D. Kirilauskas: Linkėčiau sau to paties, ko ir visiems – psichinės ir fizinės sveikatos, sėkmės ir ištvermės tęsiant savo kūrybinę kelionę.