Lukašenka stiprina pajėgas – ar jos atsidurs Ukrainoje?

Dorota Sokolovska. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Baltarusija stoja į karą“, – skelbė antraštės spalio 10 d., Aliaksandrui Lukašenkai pranešus apie Baltarusijos ir Rusijos regioninės karinės grupuotės formavimą. Nepaisant to, kad šių šalių sąjunginė valstybė gyvuoja jau nuo 1999 m., jungtinės karinės grupės įkūrimas yra kokybiškai naujas žingsnis. Gal tai ženklas, jog Lukašenka ryšis galutinai įsitraukti į karą?

Jungtinės karinės grupės formavimas nebuvo vienintelė pastarojo meto kariuomenės reforma šalyje. Lukašenkos dekretu Baltarusijos saugumo tarnybos įgijo papildomų pajėgumų vykdyti operacijas pasienyje su Latvija, Lietuva ir Lenkija. Be to, saugumo tarnybos nuo šiol yra pavaldžios išimtinai prezidentui. Valstybėje, kurioje be vado žinios ir taip mažai kas sprendžiama, tai – greičiau simbolinis pokytis. Vis dėlto jis gali būti interpretuojamas kaip žinia, adresuota tiek vidinei auditorijai, tiek ir kaimyninėms valstybėms: „Mūsų saugumo padėtis prastėja, todėl reikia stiprinti pajėgas.“

Anonsuodamas sprendimą įkurti jungtinę karinę grupę, Lukašenka kaip tik ir kalbėjo apie „padidėjusią terorizmo grėsmę“, neva keliamą NATO kaimynių. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad po propagandinių eufemizmų skraiste tiesiog norima paslėpti planus įsitraukti į Rusijos karą prieš Ukrainą. Karinių pajėgų mobilizavimas ir atitinkamos karinės reformos turėtų tai palengvinti. Kartu saugumo tarnybų reforma gali nurodyti ir į paties Lukašenkos pastangas užkirsti kelią potencialiam vidaus struktūrų perversmui, nukreiptam prieš jį patį.

Tačiau galimas ir visiškai priešingas scenarijus: konstatuodamas grėsmę, kurią Baltarusijai kelia NATO valstybės vakaruose, Lukašenka siekia išlaikyti Baltarusijos pajėgas šalies viduje.

Spalio pabaigoje numuštas Rusijos armijos sraigtasparnis Mi-8, kaip spėjama, prieš tai priklausęs Baltarusijos karinėms pajėgoms. Ukrainos kariuomenės / OGHB_108 „Telegram“ kanalo videomedžiagos kadras.

Neįsitraukimo į karą logika

Nepaisant žiauriai numalšintų 2020 m. protestų, įtampa Baltarusijos visuomenėje niekur nedingo. Pasak vykdomų apklausų, šiuo metu poliarizacija tarp Lukašenkos palaikytojų ir priešininkų yra kaip niekad ryški. Priešingų politinių pažiūrų žmonės vieni kitus vertina blogiau nei bet kokią kitą demografinę ar socialinę grupę. Tai – visiškai naujas reiškinys Baltarusijoje. Diktatorius tokiame kontekste priverstas balansuoti: jis nenori nei susilpninti savo galios ir prarasti tautos vado vaidmens, nei jo pernelyg sustiprinti ir įsivelti į karą. To priežastis – įvaizdis pasilikusių šalyje baltarusių akyse.

Lukašenka, nepaisant autoritarinio valdymo bei gausių žmogaus teisių ir tarptautinių normų pažeidimų, nemažos dalies baltarusių, pasilikusių šalyje, vis dar yra matomas kaip pagrindinis saugumo garantas. Tokį jo įvaizdį padėjo sukurti Baltarusijos režimo propagandinė mašina, pastaruosius dešimtmečius platinusi žinias apie Baltarusiją kaip klestinčią saugumo salą nestabilaus Vakarų pasaulio fone.

„Neutralioji“ visuomenės dalis, t. y. tie, kurie po 2020 m. protestų viešai nereiškė savo politinių pažiūrų, tiki, kad šalis tik jo dėka neįsitraukė į karą, ir ji tai vertina. Šie žmonės gali palaikyti prodemokratinio judėjimo vertybes, tačiau kartu jaučia šaliai pritaikytų sankcijų poveikį ir jas vertina neigiamai. Jei Lukašenka įsitrauks į karą, jis praras visų šių grupių paramą.

Nemenkas palaikančiųjų Lukašenką skaičius taip pat trukdo iškilti kitam potencialiam Baltarusijos lyderiui, kuris būtų panašiai palankus Maskvai. Toks alternatyvų nebuvimas ir įgalina Lukašenką nesiųsti baltarusių į frontą. Kilus bet kokiam ginčui tarp dviejų šalių, jis visada gali neblefuodamas priminti Kremliui, kokias kortas turi rankoje: „Jei jūs darysite per didelį spaudimą ir destabilizuosite mano režimą, prarasite sąjungininką.“

Žinoma, Lukašenkos režimas ne ką mažiau bijo Kremliaus grasinimų, nes yra smarkiai priklausomas nuo Rusijos. Prisiminkime kasmetinius Baltarusijos diktatoriaus vizitus Kremliuje ir draugiškus jo pokalbius su Putinu, spėjusius tapti pajuokų objektu. Po kiekvieno iš jų Baltarusija gaudavo kelis šimtus milijonų siekiantį kreditą, būtiną palaikyti valstybės gyvavimui. Maža to, Baltarusijos ekonomika apskritai yra neproporcingai priklausoma nuo Rusijos ir nuo karo pradžios ši priklausomybė tik padidėjo.

Tačiau abejotina, kad Kremlius, per pastaruosius dešimtmečius į Lukašenkos režimą investavęs sunkiai įsivaizduojamą pinigų sumą, norėtų didelių permainų – pakeisti Lukašenką karo metu tikrai nėra prioritetas. Todėl tikėtina, kad Lukašenka balansuos ir toliau, turėdamas tik vieną, bet itin stiprią kortą, kuri leidžia jam tiesiogiai nestoti į karą.

A. Lukašenka ir V. Putinas. EPA nuotrauka

Baltarusija – Rusijos placdarmas

Visa, kas pasakyta anksčiau, nereiškia, kad Baltarusija neturi nieko bendra su karu Ukrainoje. Nuo pat aktyviosios karo fazės pradžios Minskas rėmė Maskvą suteikęs savo teritoriją Rusijos karinėms pajėgoms. Rusų kariuomenė galėjo laisvai judėti per šalį, naudotis reikiama infrastruktūra – tiek karine, tiek civiline, pavyzdžiui, geležinkeliu (nepaisant dalies baltarusių didvyriško sabotažo). Baltarusija leidžia gydyti savo įstaigose karo sužeistuosius, tiekia degalus ir tepalus Ukrainoje esantiems rusų daliniams, remontuoja rusų techniką.

Paradoksalu, bet Baltarusijoje prasidėjusi dalinė mobilizacija taip pat liudija apie būtent remiamojo pobūdžio, sąlyginai pasyvų įsitraukimą į karą. Tai matyti pažvelgus, kas daugiausia gauna šaukimus. Neoficialiais duomenimis, šiuo metu mobilizuojami rezervistai, atsakingi už logistiką ir aprūpinimą. Kitaip tariant, Minskas renkasi būti Maskvos užnugariu ir padėti „draugui“ sunkią minutę – tačiau pats į muštynes nesivels.

Ir vis dėlto toks vaidmenų pasiskirstymas kelia grėsmę Ukrainai. Nors rusų kariai pasitraukė iš šiaurinės Ukrainos dalies, dalis jų liko Baltarusijoje, todėl Ukraina priversta laikyti sustiprintą gynybą palei šiaurinę sieną. Pasak Ukrainos karo žvalgybos vado Kyrylo Budanovo, nors Baltarusijoje šiuo metu rusų karių yra nedaug, situacija gali greitai keistis. Ukraina priversta išlikti itin budri Baltarusijos atžvilgiu ir tai mažina jos galimybes efektyviai pulti kitur. Be to, iš Baltarusijos yra vykdomi raketų apšaudymai ir dronų atakos prieš civilius taikinius ir Ukrainos energetikos infrastruktūrą. Nors šiuo metu mažai tikėtina, kad veiksmai Kyjivo fronte bus atnaujinti, ukrainiečiai nuolat pabrėžia didelę grėsmę, kurią kelia Baltarusijos sausumos bei oro erdvės suteikimas Rusijai.

Baltarusių partizaninio judėjimo atstovų, siekusių apriboti karinės technikos judėjimą į Ukrainą, nuo vasario 26-osios iki kovo 17-osios sugadintų geležinkelio vėžių žemėlapis. Vyriausiojo Sviatlanos Cichanouskajos patarėjo platinama iliustracija

Pavojinga kaimynystė

Nevalia pamiršti, kad gausėjantis Rusijos karinių pajėgų buvimas Baltarusijoje stiprina įtampą ne tik su Ukraina, bet ir su NATO šalimis. Jau spalio viduryje dalis Rusijos sausumos pajėgų atvyko į Baltarusiją. Jungtinės karinės grupės formavimo kontekste taip pat pradėtas Rusijos oro pajėgų dislokavimas sąjunginėje valstybėje. Bendras numatomas Rusijos indėlis į jungtines pajėgas – 9 000 karių kartu su technika, įskaitant 170 tankų ir 200 šarvuočių. Jos, kaip skelbiama, turės padėti Baltarusijos karinėms oro pajėgoms saugoti sieną su NATO.

Dėl to didėja ir potencialių provokacijų Baltarusijos ir NATO pasienyje pavojus – pavyzdžiui, Minskas gali pažeisti kaimynių oro erdvę ar iš anksto nepranešęs surengti karines pratybas. Verta prisiminti, kad Lukašenkos retorikoje išskirtinai demonizuojama Lenkija nuo spalio 1 d. remia NATO oro policijos misiją virš Baltijos šalių, o nuo gruodžio pradės jai vadovauti. Tai gali tapti papildomu pretekstu provokacijai, kurią Kremlius galėtų įvykdyti Minsko rankomis. Šios spekuliacijos, duokdie, nepasitvirtins. Tačiau įgavusi pagreitį Baltarusijos ir Rusijos karinė integracija neabejotinai kelia naujų iššūkių Ukrainai ir NATO, taigi ir mums, esantiems vos kelių valandų atstumu nuo Minsko.