Lūkesčiai ir laukimas

Šis Domo Lavrukaičio tekstas laimėjo antrą vietą „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022 dalyvių be magistro laipsnio grupėje.

Klasėje neprašyto svečio deklamuojami Turgenevo eilėraščiai, paliepimai anglų kalba balsu skaityti Shakespeare’ą, keisti trigonometrijos galvosūkiai iš patrūnijusių sovietinių aukštosios matematikos vadovėlių – mokytojai prie tokių šposų jau buvo pripratę. Man mokantis direktorius savo pareigas ėjo jau beveik 30 metų. Mokyklą jis įkūrė tuo laukiniu lūžio laikotarpiu, kai naujai švietimo įstaigai – iš tikrųjų labiau eksperimentui – atidaryti užteko vieno švietimo ministro įsakymo. Čia asmenybė ir institucija buvo taip suaugusios, kad kasdienėje kalboje mokykla buvo vadinama tiesiog direktoriaus vardu.

Niekam nebūtų į galvą šovusi mintis, kad jis bus iš jos išmestas. Juo labiau – dėl vienos cigaretės.

Antro bakalauro kurso pradžioje pradėjau mąstyti apie studijas užsienyje. „Kodėl norite išvykti?“ – rimtai pasiteiravo manęs fakultete, kai pildžiau dar vieną šūsnį mainų programos dokumentų. „Dažnai nutinka, kad studentai į užsienį išvyksta pramogauti, o ne pasisemti akademinės patirties.“

Greičiausiai dėl to, kad iš tiesų pats nebuvau tikras dėl atsakymo, nukreipiau temą retoriškai paklausdamas, ar tai jau taip blogai. Juk tokios patirties vertę pamatuoti sunku ir gal nėra blogai studentams duoti laisvę bent semestrą ar du tvarkyti studijas savo nuožiūra ir išmokti kiek savarankiškumo. Administracijos darbuotoja paėjo žirgu: „Jūs galvojate kaip idealistas. Laisvė ir savarankiškumas – tai jaunatviškas maksimalizmas. Kaip mokesčių mokėtoja nenoriu finansuoti studentų vakarėlių.“

Įprastai terminą „jaunatviškas maksimalizmas“ vartoja ne pirmos jaunystės asmenys. Nesunku nujausti prielaidą, kad tokiu epitetu padabintas asmuo turėtų labai tuo didžiuotis. Visgi turiu pripažinti, kad negaliu pakęsti šio termino. Tam turiu dvi priežastis. Visų pirma dėl „jaunatviško“, o antra – dėl „maksimalizmo“. Tarsi turėti lūkesčių būtų vien jaunuolių bruožas, o prašymas, pavyzdžiui, patraukti automobilį nuo šaligatvio būtų kažkas daugiau nei elementaraus adekvatumo reikalavimas.

Nepaisant to, šio termino klausimu esu linkęs priimti kompromisą. Toliau jį vartoti galėtume su sąlyga, kad remdamiesi įprastu kartų supriešinimo principu (nauja–sena, aktyvu–pasyvu, kvaila–išmintinga, akiplėšiška–taktiška ir taip toliau), įvesime sąvoką „senatvinis minimalizmas“. Kaip ir „jaunatviškas maksimalizmas“ šis naujas terminas bus labai parankus, kai besigilinant į kitos amžiaus grupės viltis ir baimes prireiks paruoštukės. Štai kad ir nugirdęs kažką apie per mažas pensijas jaunuolis išmintingai tars: „Na, taip, senjorus apnikęs senatvinis minimalizmas.“ Tada visiems aplinkui teliks supratingais veidais pritariamai linkčioti.

„Ne jūsų reikalas kodėl“, – galiausiai iškošiau darbuotojai. Tiesa, kad išvykti visgi noriu, užsispyriau maždaug penkiomis sekundėmis anksčiau.

Sutapimu paprastai laikome du ar daugiau lemtingai sukritusius įvykius. Juo labiau jo aplinkybės yra (arba atrodo) nepriklausančios nuo žmogaus valios, tuo jis svarbesnis.

Tačiau tiesa ta, kad vienu metu nuolat nutinka aibės dalykų. Tik retrospektyviai pasirenkame, ką iš šių sankirtų laikome reikšmingomis. Taigi, nepaisant pirmo įspūdžio, kad sutapimas yra ne mūsų valioje, visgi yra priešingai: jis iš esmės yra žmogaus kūrybos ir žiūrėjimo atgalios vaisius. Turbūt geriausiai sutapimo pramanišką kilmę parodo mūsų polinkis užklausti „O kas, jei tąkart aplinkybės būtų buvusios kitokios?“

Sutapimas buvo ir tai, kad tądien prospekte berūkanti mano mokyklos moksleivė prasilenkė su savo mokytoja. Jos būtų laisvai galėjusios eiti skirtingose kelio pusėse, kitomis gatvėmis ar tiesiog kitu metu. Juolab kad keli merginos draugai ką tik buvo pabaigę savo cigaretes.

Jau kitą dieną apie tai buvo kalbama direktoriaus kabinete, klasėse ir koridoriuose. Pradžioje mokykla pasidalino į dvi apylyges stovyklas. Iš vienos pusės, moksleivė pažeidė taisykles ir turėjo būti pašalinta – toks buvo gerai suprantamas direktoriaus požiūris. Iš kitos, praeityje šiai taisyklei buvo padaryta ne viena išimtis. Nuolaidus požiūris buvo ypač paplitęs tarp moksleivių, kurie suprato, kad nuo bendramokslės jie skiriasi tik tuo, jog ją užtiko.

Netrukus merginos tėvai tiesiogiai ir netiesiogiai ėmė spausti direktorių pakeisti savo sprendimą. Negana to, pati mergina padėjo tėvams rinkti šiam tikslui skirtą medžiagą: ji įrašiusi pokalbį su direktoriumi, kuriame jis esą naudojęs psichologinę prievartą. Merginos palaikymas išgaravo akimirksniu. Per dieną nuo jos nusigręžė geriausi draugai, klasiokai ir jų tėvai, mokytojai, administracija. Ką tik dėl jos laiškus ir peticijas direktoriui rašiusieji su ja nė nebesisveikino. Kai kurie prasilenkdami koridoriuose pabrėžtinai vaidindavo rūkantys. Po to įsivėlė spauda. Kilo skandalas.

Vis dar nežinau, kodėl rutuliojantis šiam reikalui atsidurdavau opozicijoje. Pirmosiomis dienomis piktinausi nemaža dalimi merginą palaikiusių aplinkinių. Kodėl jai turėtų būti taikoma išimtis? Vien dėl to, kad kažkas gražiai paprašė? Taisyklės yra taisyklės. Pasklidus žiniai, kad tėvai spaudžia direktorių, mokykloje neliko nė vieno merginos šeimos šalininko. Ypač daug kritikos teko vis dar mokykloje besirodančiai jų dukrai. „Jeigu turėtų bent kiek padorumo, pati išeitų“, – tokia buvo plačiai paplitusi nuomonė. Būtent tada ūmai pasikeitė mano pozicija. Sprendimą išeiti gali priimti ne ji, o tėvai. Mes nežinome visos istorijos. Galbūt direktorius kiek ir perspaudė. Bandymai paveikti vyraujančią nuomonę buvo bergždi, nes jie buvo paremti abejone – tuo, kad galbūt kažkas liko nežinoma.

Yra du būdai mąstyti apie kartas. Viena vertus, galima laikytis požiūrio, kad kiekviena karta į pasaulį atneša kitokį mąstymo ir veiklos būdą, taip keisdama visuomenę. Kita vertus, galima manyti, kad kartos viena nuo kitos skiriasi dėl skirtingų istorinių patirčių brendimo metu. Kitaip tariant, išeina priešingai: kartų skirtumai randasi dėl visuomenės pokyčių.

Tiesa, mąstymas kartomis turi rimtų trūkumų. Be kitų, jis linkęs į plačius apibendrinimus. O jeigu asmuo neatitinka kartai priskirtų bruožų? Kiek ir kokių išimčių reikia, kad kartos apibrėžimas prarastų savo reikšmę? Kartų kategorija taip pat linkusi diegti normas. Neslankioji po TikToką? Valgai mėsą? Nerūšiuoji? Matyt, būsi pokario vaikas dvidešimtmẽčio kailyje. Galiausiai kartų perskyra remiasi klaidinga prielaida, kad, pavyzdžiui, gimę 1989-aisiais iš esmės skiriasi nuo gimusių 1991-aisiais.

Kad ir kokia netobula kartų teorija, faktas – viena karta keičia kitą. Paprastai jaunieji deda pastangas perimti jau įsitvirtinusiųjų pozicijas, o tada imtis naujovių. Kasdienybėje jaunosios kartos maištas prieš senąją virsta galios žaidimu su paprastomis taisyklėmis: senųjų tikslas yra savo pozicijas ginti, jaunųjų – jas perimti. Turbūt dėl to jauno maištaujančio žmogaus įvaizdis ir yra neišvengiamas.

Nepaisant šio stereotipo, bandymai įgyvendinti visuotines revoliucijas yra gana reti. Tačiau kartais įvyksta lūžiai, kurie sujaukia nuoseklią kartų seką ir jų santykius. Būtent toks yra 1990-ųjų lūžis. Kažkuriuo metu Sąjūdžio karta pelnytai jautėsi nudirbusi savo didžiausią darbą ir, atrodo, bent kurį laiką manė turinti perleisti estafetę ateinančiai kartai. Ar ne tokį lūkestį liudija posakis „Ateis jaunoji karta ir viskas bus geriau“?

Pastaruoju metu šis posakis skamba vis rečiau. Rodos, dideles viltis pakeitė nemenkas nepasitenkinimas. „Kaip suprasti, protestuojate dėl klimato? Ta prasme, dėl blogo oro?“ „Žmogaus teisės? Mano laikais kalbėjome apie pareigas.“ „Black Lives Matter? Juk Lietuvoj net nėra juodaodžių!“ „Ką čia skiedžiate apie sovietmetį ir Sąjūdį? Aš stovėjau prie bokšto ir žinau, kaip buvo iš tikrųjų.“ Paaiškėjo, kad tame posakyje visgi glūdėjo pavojingas lūkestis, būdingas besąlygiškai savo vaikų mylėti nesugebantiems tėvams narcizams. Jaunoji karta turėjo ne šiaip ateiti, bet ateiti, kad toliau imtųsi ankstesnės kartos programos. Tėvai narcizai savo vaikus laiko nesavarankiškomis būtybėmis, savo pačių tąsa. Todėl bet koks neaprobuotas vaiko veiksmas ar mintis yra asmeninis įžeidimas.

Kad dabartinių kartų tarpusavio santykiai veikia pagal narcizo logiką, liudija jaunųjų stovykloje girdimas pasakymas „Viskas bus geriau, kai jie išmirs.“ Tiesa, ir šis savo populiarumo viršūnę buvo pasiekęs prieš kelerius metus. Narcizų vaikai linkę pagrindo savivertei ieškoti ne savyje, o už savo ribų: vaikystėje stengtis dėl tėvų pripažinimo, vėliau – dėl publikos. Kaip ir minėtame posakyje – viskas galiausiai priklauso nuo kitų. Už lengvo chamiškumo iš tiesų slepiasi fatališkumas. „Mes negalėjome pasirinkti tėvų ir negalime jų nuversti.“ Tad vienintelė išeitis yra laukti.

Tik į gera, kad tokie posakiai pasigirsta vis rečiau. Priešingu atveju abi šį žaidimą priverstos žaisti pusės atsidurtų absurdiškame akligatvyje. Tarsi du perdėm mandagūs piliečiai stovėtų prie durų ir vienas kitam kartotų: „Ne, ne, prašom, tamstele, jūs pirmas.“ Scena pasibaigtų niekam taip ir nepajudėjus iš vietos. Po truputį niekas niekam nesiruošia užleisti savo vietų ir niekas neketina to laukti – taip kontūrus įgauna įprastas kartų konfliktas ir po lūžio ima nusistovėti jų santykiai.

Tad pažangos galima tikėtis ne dėl to, kad mūsų jaunieji yra (kitaip nei iš pirmo žvilgsnio atrodo) sumanesni, angažuotesni ar darbštesni. Pokyčiai ateina nepaisant mūsų trūkumų, mat jaunųjų pusėje visada yra galingas sąjungininkas – laikas. Jis diktuoja, kad anksčiau ar vėliau ateis mūsų eilė. Tai dar nereiškia, kad reikėtų laukti sudėjus rankas. Tačiau apnikus kapituliacinėms nuotaikoms susimąstyti apie laiką yra ypač sveika.

Mokykloje galiausiai viskas baigėsi tuo, kad merginos tėvai sėkmingai privertė direktorių palikti savo pareigas. Jų dukra per paskutinius mokslo metus nuskynusi laurus ne vienoje olimpiadoje mokyklą baigė šimtukais.

Mane apninka abejonė. Gal ją privertė jį kompromituoti. Gal jai buvo uždrausta turėti asmeninį gyvenimą. Gal nuvežta į mokyklą po pamokų būdavo iš karto sodinama į automobilį namo. Gal jai neleido išeiti iš mokyklos, nors ji to norėjo. Gal ji apalpo iš streso ir gulėjo ligoninėje. Gal po mokyklos ji turėjo išvykti studijuoti į užsienį.

Vasarą po abitūros sutikau ją pagrindinėje miesto alėjoje. Buvo vidudienis, zenite kepino saulė. Pasislėpusi po tamsia skrybėle ir už juodų akinių ji praeivius linksmino savos kūrybos indie gabalu.

Daugiau jos nebesutikau. Matyt, išvažiavo.