2020 11 26

Kristina Zamarytė-Sakavičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Lyčiai neutrali partnerystė ar susitarimas dėl bendro gyvenimo?

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Studijos „Fotolobis“ nuotrauka

Mūsų tikėjimas moko, kad nesantuokiniai lytiniai santykiai yra sunki nuodėmė. Tačiau daugelis galime sudaryti santuoką ir turbūt neįsivaizduojame, kiek pastangų homoseksualiems asmenims kainuoja krikščioniškas gyvenimas, kurį dažnai lydi vienišumas, kančia ir ilgesys.

Visi daug kartų gyvenime vienaip ar kitaip suklumpame. Mums pasakyta neteisti, nesmerkti, atleisti, būti gailestingiems. Esame pašaukti mylėti artimą, priimti jį, atjausti kiekvieną kenčiantį. Veiksmu, žodžiu ir malda lydėti kelyje į šventumą.

Tai kaip turėtume reaguoti į siekį sumažinti homoseksualių asmenų kančią, priimant Partnerystės įstatymą, kuris leistų jiems kurti šeimą? Kokia laikysena atitiktų krikščioniškąją sąžinę?

Aš nesu teologė, tik teisininkė, kuri visuomeninėje veikloje stengiasi  vadovautis Bažnyčios socialinio mokymo dokumentais. Su kolegomis jau nemažai metų dirbame, kad Lietuvos teisėkūros iniciatyvos saugotų ir puoselėtų šeimą, stebime kitose šalyse vykstančius procesus bei bendradarbiaujame su užsienio organizacijomis. Todėl artėjant Lietuvos apsisprendimui, noriu su kitais katalikais pasidalinti, kaip pati matau lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo problemą.

Pagal Bažnyčios mokymą ir žodžiai, ir veiksmai, ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus, nepriklausomai  nuo jo lytinės  orientacijos, vidinį orumą. Tačiau „Bažnyčia taip pat supranta, kad nuomonė, kuria remiantis homoseksualiniai santykiai prilyginami santuokinės meilės seksualinei išraiškai arba bent laikomi tolygiai priimtinais, tiesiogiai paveiktų visuomenės suvokimą apie šeimos prigimtį ir teises bei sukeltų pavojus.“

Tikėjimo mokslo kongregacijos 2003 metais buvo publikuotos „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ (toliau – TMK pastabos). Šis dokumentas išgrynino ir priminė esmines Bažnyčios mokymo nuostatas bei argumentus homoseksualių sąjungų įteisinimo klausimu. Svarbiausia TMK pastabų žinia: „Pagarba homoseksualiems asmenims jokiu būdu negali akinti pritarti homoseksualiam elgesiui ar homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui“; „Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti.“ Kaip pabrėžiama dokumento įžangoje, jis skirtas tikintiesiems, politikams ir visiems kitiems žmonėms, kurie įsipareigoję „skatinti bei ginti visuomenės bendrąjį gėrį“.

Trumpą sumaištį dėl Bažnyčios požiūrio į homoseksualių asmenų sąjungas buvo sukėlęs neseniai pasirodęs filmas „Pranciškus“. Tačiau Vatikano sekretoriatas raštu nuncijams patvirtino, kad popiežius nekeičia Bažnyčios mokymo.

Teisėkūros iniciatyvos Lietuvoje

Homoseksualių porų ir kitų ne santuokoje kartu gyvenančių asmenų santykius galima reguliuoti skirtingais būdais, o to paties pavadinimo įstatymai skirtingose šalyse gali būti visai kito turinio. Todėl svarbu vertinti konkrečioje šalyje parengtus įstatymų projektus, lyginant juos tarpusavyje (Vatikano sekretoriato rašte pacituotas šią mintį išreiškiantis 2014 m. popiežiaus pasisakymas).

Lietuvoje aktualūs tokie Civilinio kodekso keitimo projektai: 

1. Lyčiai neutralios partnerystės, kuris tarp ją sudarančių asmenų kurtų šeimos santykius; 

2. Susitarimo dėl bendro gyvenimo, kuris šeimos santykių nekurtų, bet spręstų kartu gyvenančių asmenų praktines problemas. 

Lyčiai neutrali partnerystė

Praėjusioje Seimo kadencijoje buvo registruotas lyčiai neutralios Partnerystės projektas, kurį pasirašė A.Armonaitė, V.Čmilytė-Nielsen, pateikimo stadijoje už balsavo I.Šimonytė ir kt. Projekto 12 str. pateikia apibrėžimą: Partnerystė yra dviejų asmenų (partnerių) bendras gyvenimas kuriant šeiminius santykius neįregistravus santuokos, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“ 

Pagal projektą esminės santuokai būdingos nuostatos būtų taikomos ir partnerystei. Be to, Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 d. numato, kad ir sutuoktiniai, ir partneriai turėtų teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas.

Formalūs partnerystės aspektai nebūtų identiški santuokai (pvz., paprastesnis sudarymas ir nutraukimas, kitoks turto teisinis režimas), tačiau laikui bėgant partnerystės turinys keistųsi, įtvirtinant vis naujas teises. Teisių plėtimo tendenciją lemia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią partneriai yra šeimos nariai, o visoms šeimoms turi būti garantuojamos vienodos teisės (pvz., įsivaikinimo). 

Nesvarbu, ar Seimas svarstytų jau registruotą Partnerystės projektą, ar jį keistų, ar rengtų naują – partnerystės instituto normos papildytų Civilinio kodekso III Šeimos knygą ir tarp partnerių kurtų šeimos santykius. Kitaip tariant, partnerystė įteisintų santuokai analogišką šeimos kūrimo būdą tarp skirtingos lyties ir tarp tos pačios lyties porų. 

Šiuo metu Konstitucinė šeimos samprata apima sutuoktinių ir nesusituokusių vyro ir moters (ar vieno iš jų) bei jų vaikų tarpusavio santykius, o lyčių papildomumo principas įtvirtintas dar bent trijuose Lietuvos įstatymuose. Lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas pakeistų Lietuvoje galiojančią teisinę šeimos sampratą, nes įvestų naują šeimos santykių atsiradimo pagrindą – dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungą. Kitaip tariant, šeimos sampratoje būtų atsisakyta esminio lyčių papildomumo principo.

Partnerystės įstatymu pakeitus teisinę šeimos sampratą, Konstitucijoje ir Šeimos stiprinimo įstatyme numatytas pareigas saugoti, globoti, remti ir stiprinti šeimą valstybė turėtų įgyvendinti ir tos pačios lyties partnerystės, ir santuokos atžvilgiu. Be to, šios skirtingos šeimos formos turėtų būti lygiavertiškai pristatomos mokinių rengimo šeimai programose.

Susitarimas dėl bendro gyvenimo

Kaip ir Lietuvoje, taip ir daugelyje kitų valstybių girdime argumentą, kad partnerystės įteisinimu yra siekiama apsaugoti santuokos institutą. Tačiau partnerystė iš tiesų yra tik kitu žodžiu vadinama civilinė santuoka, kurios pasekmės yra iš esmės tos pačios – šeimos teisiniai santykiai. O pagal EŽTT praktiką, visos šeimos šalyje turi būti traktuojamos lygiavertiškai. 

Matydami tokias pasaulines tendencijas, tikintys teisininkai iš nacionalinių ir tarptautinių organizacijų bei su jomis bendradarbiaujantys politikai ieško būdų, kaip suteikti reikalingas teisines garantijas kartu ne santuokoje gyvenantiems asmenims, bet išvengti jų prilyginimo santuokai per partnerystės institutą.

Lietuvoje šiuo tikslu buvo parengtos ir Civilinio kodekso pataisos, kurios numato atskirą sutarties rūšį – susitarimą dėl bendro gyvenimo (toliau – Susitarimas).  Šis projektas atlieptų poreikį apsaugoti ne tik homoseksualių ar nesusituokusių heteroseksualių porų, bet ir kitų bendrai gyvenančių asmenų teises ir interesus. Kodėl suteikdami teisinius įrankius tvarkyti bendro gyvenimo klausimus, turėtume apsiriboti romantiniais santykiais? Yra žmonių, kurie kartu gyvena dėl kitų priežasčių: keli draugai, suaugę sesės ir broliai ir kt. 

Susitarimo projektas nesigilina į kartu gyvenančių asmenų privataus santykio pobūdį, bet siekia spręsti jiems iškylančias praktines problemas: finansinius, paveldėjimo santykius, turto dalybų skiriantis klausimus, teisę gauti informaciją ir rūpintis vienas kitu ligos atveju ir t.t. 

Skirtingai nei partnerystė ar santuoka, Susitarimas dėl bendro gyvenimo šeimos santykių nekurtų (jis papildo ne Civilinio kodekso Šeimos knygą, bet jungtinės veiklos institutą). Kitaip tariant,  bendrai gyvenančių asmenų, kurie nenori arba negali kurti šeimos, Susitarimas neprilygintų santuokinei vyro ir moters šeimai. Todėl homoseksualių porų ar kitoks nesantuokinis bendras gyvenimas nebūtų valstybės skatinamas, stiprinamas ar lygiavertiškai santuokai pateikiamas mokinių rengimo šeimai programoje.

Susitarimo projektui Seime jau buvo pritarta pateikimo stadijoje. Svarstymo metu jis galėtų būti toliau tobulinamas, kad kuo labiau išpildytų suinteresuotų grupių lūkesčius. Tačiau Susitarimo projektui išsakomas priekaištas, kad jis diskriminuotų homoseksualius asmenis, nes jų santykiai nebūtų laikomi šeima. 

Vis dėlto žmogaus teisės yra ne bet kokie, o pamatinio – teisingumo – principo reikalavimai. Teisingumo principas teigia, kad vienodas situacijas turime traktuoti vienodai, bet skirtingas situacijas – skirtingai. Tikintiesiems nereikia įrodinėti, kad vyro ir moters santuoka skiriasi nuo bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų (Popiežiškoji šeimos taryba. Šeima, santuoka ir de fakto gyvenimo sąjungos. 2000 lapkričio 21 d.). Todėl ir teisėje teisinga jas traktuoti skirtingai: ne santuokoje bendrai gyvenantiems asmenims suteikti teisinę apsaugą (tam tinka Susitarimo projektas), bet nesulyginti su santuokine šeima (įteisinant partnerystę). 

Teisingumo principas svarbus todėl, kad visuomenėje egzistuoja fundamentali priklausomybė tarp teisių ir laisvių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo didelis gėris kažkam suteikti daugiau teisių – juk mums tikrai negaila. Tačiau vieniems asmenims suteikiamos teisės neišvengiamai kitiems asmenims užkrauna pareigas ar siaurina tam tikras teisės ir laisves. Todėl svarstant partnerystės projektą, reikia įvertinti tai, kokią įtaką visuomenės bendrajam gėriui turėtų teisinės šeimos sampratos pakeitimas, įtraukiant į ją ir homoseksualias poras.

Partnerystė ir bendrasis gėris

Dažnai tenka girdėti klausimus: argi vienos lyties partnerystės įteisinimas paveiktų santuokines šeimas? Ar pakenktų visuomenės bendrajam gėriui? Ar krikščionys gali įstatymais „primesti“ savo nuostatas netikintiems? Atsakymai į šiuos klausimus yra išdėstyti Bažnyčios dokumentuose ir įvairių autorių knygose. Čia galima tik trumpai prie jų prisiliesti.

Vyro ir moters sąjungos pagrindu kuriama šeima nėra tik krikščioniška, bet būdinga kultūroms ir religijoms, kurios egzistavo tiek iki, tiek šalia krikščionybės. Šeimos struktūra yra nulemta ne tikėjimo, bet objektyvios žmogaus prigimties. Visuomenės tik atpažino, iš visų kitų bendravimo formų išskyrė ir pripažino santykį, kuris yra sujungtas gyvybės saitais – į gyvybės pradėjimą nukreipta vyro ir moters santuoka bei giminystės ryšiais tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų. 

Lietuvos ir daugelio kitų valstybių konstitucijos bei tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai šeimai suteikia ypatingą statusą (vadina visuomenės ir valstybės pagrindu, pamatine ląstele) būtent dėl nepamatuojamai svarbaus indėlio į bendrąjį gėrį – ji garantuoja visuomenės tęstinumą ir palankiausią aplinką augti jos nariams. 

Kitaip tariant, valstybės įstatymai šeimos santykius reguliuoja ne dėl jų emocinio išskirtinumo, bet dėl svarbos visuomenės bendrajam gėriui ir didžiulės atsakomybės, kurią prisiima tėvai, susilaukdami vaikų. Juk valstybė nesuteikia teisinio šeimos statuso, pavyzdžiui, draugystės santykiams, kuriems irgi būdingos teigiamos emocijos, pagarba, ilgalaikiškumas, rūpinimasis vienas kitu ir atsakomybė. Net jei draugai gyvena kartu, jie nelaikomi šeima, o įvairūs draugystės niuansai nereguliuojami įstatymais, bet paliekami pačių draugų nuožiūrai ir moralės normoms todėl, kad jie neturi bendrojo gėrio atžvilgiu itin svarbios vaikų pradėjimo ir auginimo potencijos. 

Šeima yra ne tik visuomeninis, bet ir asmeninis gėris, kurį apibrėždama valstybė kartu kviečia jį pasirinkti. O tam, kad ją pasirinktų, žmonės turi suprasti, kas yra šeima, kokia jos esmė. Vienos lyties partnerystės įteisinimas pakeistų valstybėje galiojančios šeimos sampratą, jos esmę susiedamas ne su žmogiškos gyvybės puoselėjimu, bet su emociniais ir seksualiniais santykiais. Tai sustiprintų ir taip įsibėgėjusią šeimos instituto eroziją, nes išklibintų jos pamatinius principus. Juk civilinėje teisėje šeimai taikomas monogamijos principas kyla ne iš emocinio sąjungos lygmens, bet iš to, kad kiekvienas vaikas turi vieną tėtį ir vieną mamą. Ne iš emocijų kyla ir šeimos stabilumo principas, bet iš to, kad vaikų auginimui reikia ilgalaikės sąjungos. 

Įteisinus partnerystę, homoseksualios poros įgytų teisę susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo (vėliau ir surogacijos, įsivaikinimo) būdu. Šios paslaugos būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto. Taigi tai, kas natūraliai yra vyro ir moters šeimos indėlis į visuomenės bendrąjį gėrį, taptų homoseksualių porų teise, kuri būtų įgyvendinama, semiant resursus iš visuomenės bendrojo gėrio. Tai būtų pateisinama, jei būtų teisinga. Tačiau tai nėra teisinga vaikų atžvilgiu – vaikai negali tapti „teisių objektais“. Kaip rašoma TMK pastabose, homoseksualių sąjungų „Naudojimasis priemonėmis, kurias joms atvėrė neseni atradimai dirbtinio apvaisinimo srityje, reikštų didelį pagarbos žmogaus orumui stygių.“ 

Vaikams natūraliai reikia tėčio ir mamos, o šio poreikio nepaisymas neigiamai atsiliepia jų gyvenimui (tai rodo M.Regneruso garsiojo tyrimo rezultatai; panašūs duomenys skelbti 2013 m. tyrime, vertinusiame Kanados populiaciją ir kt. Tyrimai, neva parodę, kad tos pačios lyties šeimose vaikai auga taip pat sėkmingai, paprastai neatitinka mokslinės metodologijos kriterijų; tokia išvada daroma ir apžvelgus 49 panašius tyrimus). 

Nors tiesa, kad įstatymai dažnai tik įteisina socialinius pokyčius. Tačiau taip pat tiesa, kad visuomenės perima nuostatas, kurias suformuluoja jų įstatymai. Kaip teigia TMK pastabos, „Čia pirmiausia pravartu apmąstyti skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį“, veikdami „mąstysenos ir elgsenos modelius“ (14). Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją.“ 

Šiuo metu santykinai nedidelė Lietuvos dalis pritartų homoseksualių šeimų įteisinimui, bet įteisinus jas, tai virstų nauja socialine norma, kurios kvestionavimas taptų naikintinu „prietaru“. Kaip matome iš šeimos sampratą pakeitusių valstybių pavyzdžių, „prietaras“ naikinamas ne tik viešosios nuomonės formavimu, bet ir valstybės prievartos priemonėmis. Pavyzdžiui, numatant sankcijas už taip vadinama „neapykantos kalbą“, įpareigojant skirtingas šeimas traktuoti lygiavertiškai mokinių lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programose, naikinant „stereotipinius vyro ir moters vaidmenis“ ir kt. Tuomet tikintiesiems savo gyvenimuose vadovautis tikėjimo nuostatomis tampa vis sudėtingiau, nes palaikydamos dirbtinai sukonstruotą šeimos sampratą valstybės ima vis griežčiau riboti religijos ir sąžinės laisvę, o ypač – tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vietoj apibendrinimo

Nepriešinkime meilės artimui su pareiga siekti Bažnyčios mokymą atitinkančio teisinio socialinių reiškinių reguliavimo. Tai yra tos pačios krikščioniškos meilės kita išraiškos forma. Bažnyčiai visada rūpėjo valstybės įstatymais apibrėžta šeimos samprata, nes ji daro didelę įtaką ne tik konkrečių žmonių likimams, bet ir visuomenės bendrajam gėriui. Ir tai nėra homoseksualių asmenų atstūmimas ar menkinimas. Juos kaip ir kiekvieną kitą žmogų esame pašaukti mylėti ir žemiškame gyvenime, ir amžinybės šviesoje. Todėl turėtume rinktis teisinius būdus, kurie atjautą ir pagalbą kenčiantiems siekia suderinti su jų ir visuomenės dvasine gerove. Su bendruoju gėriu ir tiesa.