Lyčių lygybė kare. Kokį pavyzdį rodo Ukraina?

21-erių paramedikė, „paukšteliu“ praminta Kateryna, prisijungusi prie Azovo bataliono ir patyrusi Mariupolio apgultį; 30-ies balerina iš Kyjivo, užsirašiusi į teritorinės gynybos būrį, nes iki tol laisvalaikiu mokėsi šaudyti; jau nuo 2014-ųjų į kariuomenę užsirašyti norėjusi verslininkė Evgenia Emerald, po vasario 24-osios nedvejodama prisijungusi prie ginkluotųjų pajėgų. Tai tik kelios istorijos, garsiai nuskambėjusios per šį laikotarpį.

Šiuo metu apie 15 % Ukrainos karinių pajėgų kovotojų ir pareigūnų sudaro moterys, iš kurių apie 13 000 tiesiogiai dalyvauja kariniuose veiksmuose. Tad į karą „išjojo“ daugybė brolių, vyrų ir sūnų, tačiau taip pat išjojo sesių, žmonų ir dukrų. Rusijos invazija į Ukrainą 2014-aisiais ir šių metų vasario 24-ąją pakeitė Ukrainos kariuomenės veidą ir, neabejotina, keis ateityje. Apie moterų padėtį Ukrainos gynybos ir saugumo sektoriuose, jų indėlį į Ukrainos kovą už laisvę ir asmenines karo patirtis kalbamės su buvusia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado patarėja lyčių (lygybės) klausimais VIKTORIA ARNAUTOVA.

Kokia buvo moterų kariuomenėje situacija iki 2014-ųjų ir kaip ji keitėsi bėgant metams?

Iki 2014-ųjų moterų padėtis kariuomenėje buvo įprasta patriarchalinei visuomenei. Kitaip tariant, moterys dirbo tose srityse, kurios tradiciškai suprantamos kaip joms tinkančios – dokumentų tvarkymo, administravimo, medicinos ir maitinimo.

Nuo 2014 m. Maidano įvykių patriotiškai nusiteikusios visuomenės moterys, nenorėdamos likti nuošalyje ginant tėvynę, aktyviai įsitraukė į gynybos ir saugumo reikalus – pradedant patarėjomis politiniu ir strateginiu lygmeniu, baigiant karėmis apkasuose. Aš pati dirbau kovotojų psichinės sveikatos srityje – pirmiausia visuomeniniais pagrindais, o nuo 2017-ųjų tapau patarėja lyčių lygybės klausimais Nacionalinėje gvardijoje, Vidaus reikalų ministerijoje ir Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.

Maža to, prasidėjus karinei Rusijos agresijai, tarptautinė bendruomenė aktyviai įsitraukė ir priminė apie poreikį įgyvendinti Jungtinių Tautų rezoliuciją 1325: Moterys. Taika. Saugumas. Buvo pradėta aktyvi lyčių lygybės politika visuomenėje, o ypač gynybos sektoriuje.

Pirmaisiais metais moterims kariuomenėje buvo nelengva – reikėjo laužyti vadų stereotipus ir vykdyti karines užduotis, tuo pačiu metu einant pagalbines pareigas. Kariuomenės struktūros išliko išskirtinai vyriškos, daug skirtingų ribojimų moterims kariuomenės pareigybėse buvo įtvirtinta ir dokumentuose.

2016-aisiais, atsiradus vyriausybinei pareigybei lyčių lygybės klausimais, prasidėjo teisinių pokyčių procesas visomis kryptimis: buvo pradėtas ruošti JT rezoliucijos 1325 įgyvendinimo planas, pradėjo rastis lyčių lygybės klausimų patarėjai, šios temos pradėtos kelti politiniu lygmeniu.

Tačiau nuo 2017-ųjų pusantrų metų aš buvau vienintelė visu etatu dirbanti patarėja lyčių lygybės klausimais visoje Ukrainoje. Sukūriau pirmąjį lyčių lygybės padalinį Nacionalinėje gvardijoje ir pirmąjį planą, kaip įgyvendinti lyčių lygybės politiką. Vėliau, 2019-aisiais, įkūriau lyčių lygybės padalinius ir patarėjų pareigybes prie kiekvienos Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios struktūros vadovybės.

Nuo 2020-ųjų dirbau siekdama įvesti lyčių lygybės politiką į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Kai ką pavyko sėkmingai įgyvendinti, kai ko iki karo pradžios nespėjome. Išgyvenu, kad nepakako laiko paskirti naujo Lyčių integracijos vyriausiojo vadovo padalinio komandos.

Kaip naujoji karo fazė, prasidėjusi vasario 24-ąją, pakeitė moterų kariuomenėje situaciją?

Šiandien moterys kariuomenėje ir kitose saugumo struktūrose jau kariauja kartu su vyrais kaip lygios su lygiais. Nors karo pradžioje susidūrėme su kita medalio puse. Tam tikra kategorija kariuomenės tarnautojų, kurios turėjo mažų vaikų ir artimųjų, prieš karą nebuvo tinkamai apsaugotos ir negalėjo gerai atlikti savo pareigų ir kartu užtikrinti savo vaikų ir artimųjų saugumo. Buvo skubiai atlikti teisiniai pokyčiai, leidę joms tokioje situacijoje būti atleistoms, jei prireikia.

Kokias pareigas moterys paprastai eina Ukrainos karinėje hierarchijoje?

Šiandien daug moterų tarnauja kariuomenėje ir Nacionalinėje gvardijoje bei kituose padaliniuose. Yra moterų tarp aukštesnio rango karininkų. Žinoma, šis procesas vyksta palaipsniui ir užtrunka. Tačiau dabar, įgavusios kovinės patirties, moterys yra vis dažniau paskiriamos į vadovaujančias pozicijas.

Kaip manot, kokį poveikį Ukrainos visuomenei turi didėjantis moterų kariuomenėje skaičius?

Šiandien moterys ginant šalį dalyvauja kaip visiškai lygios su vyrais ne tik gynybos ir saugumo sektoriuose, bet visose srityse. Kiekvienas profesionalas dirba dėl šalies gynybos – visi prisideda prie pergalės.

Šiandien nebedirbate Ukrainos ginkluotosiose pajėgose – kuo užsiimate dabar? Ir kodėl, Jūsų nuomone, Jus atleido?

Toliau savanoriškai siekiu apsaugoti tarnaujančiųjų kariuomenėje teises. Tačiau pagal profesiją esu psichologė ir instruktorė, tad padedu ukrainiečiams ir Ukrainos verslams – dirbu ten, kur manau, kad galiu būti naudingiausia.

Iki galo nesupratau, kodėl mane atleido – negavau paaiškinimo. Matyt, dėl to, kad buvau išvykusi iš Ukrainos, nes reikėjo išvežti tris mano dukras, iš kurių viena turi specialiųjų poreikių ir negalėjo pasilikti Kyjive be reikiamos priežiūros. Toliau dirbau nuotoliniu būdu, ketinau grįžti ir tęsti darbą gyvai, tačiau nesulaukiau atsako.

Ar tuo metu, kai dirbote Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, su Jumis buvo elgiamasi taip pat kaip su vyrais?

Ne paslaptis, kad lyčių politika yra nelengva. Kartais tekdavo susidurti su pasipriešinimu pokyčiams, nepatenkintųjų niekada netrūko. Manau, kad ir mane atleidžiant suveikė šis aspektas.

Tačiau daugelis vyrų vadovų palaikė lyčių lygybės perspektyvą. Tai leido man 5 metus dirbti lyčių (lygybės) srities patarėja. Negaliu sakyti, kad jau įvyko pakankamai pokyčių, tačiau jų tikrai įvyko.

Esate nepriklausoma lyčių lygybės ekspertė, turinti patirties karinėse struktūrose, kaip manote, kodėl šiuo lemtingu metu svarbu, kad Ukrainos kariuomenėje būtų daugiau moterų?

Pirma, kiekvienos ir kiekvieno pareiga yra pasirinkti, kokiu būdu ir kokioje srityje save realizuoti visuomenėje. Antra, valstybė turi panaudoti visą žmogiškąjį visuomenės potencialą, ypač vykstant karui – tokiu sudėtingu Ukrainos istorijos metu. Trečia, to reikalauja minėta Jungtinių Tautų rezoliucija. Būtent moterys daro didelę įtaką ir dalyvauja įgyvendinant ir palaikant šių svarbių dokumentų reikalavimus. Ketvirta (sakau pusiau juokais), moterų dalyvavimas visada sukilnindavo vyrus ir pakeldavo etinius klausimus į aukštesnį lygį, ir tai niekada nebūdavo bergždžios pastangos.

Kokie šio karo herojai (-ės) pirmiausia ateina Jums į galvą? Ar galėtumėte papasakoti trumpą vieno(s) iš jų istoriją?

Man herojus, be abejo, yra mano brolis, saugumo pulkininkas Aleksandras Šari. Jis buvo 45-erių, jo laukė laimingas ir džiugus gyvenimas. Jis nuolat tobulėjo, siekė būti saugumo vadovu, buvo įgijęs puikų išsilavinimą Amerikoje, siekė įsitraukti į diplomatinę veiklą. Jei ne karas. Jei kažkas nebūtų nusprendęs jo likimo už jį. Jis žuvo kovo 10 d. ir paliko keturis vaikus. Tai didelė tragedija visai šeimai, jo motinai ir tėvui, kuris yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atsargos generolas, jo žmonai ir vaikams, iš kurių jauniausiam treji, ir jis dar nežino, kad nebepamatys savo tėvo.

Jei rusai mano, kad už tai galima atleisti ir užaugus naujai kartai vėl draugauti ir apsikabinti, jie labai klysta. Darysiu viską, ką galiu, kad mano ir mano brolio vaikai bei anūkai niekada nepasitikėtų tais orkais.  Ugdau jų psichologinį atsparumą bet kam, kas gali nutikti gyvenime.

Šlovė Ukrainai! Šlovė herojams!