2021 03 13

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Lyčių misterija A. Maceinos „Saulės giesmėje“ (I). Moters išaukštinimas

Unsplash.com nuotrauka

Vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina (1908–1987), pristatydamas savo knygą „Saulės giesmė. Šventasis Pranciškus Asyžietis kaip krikščioniškojo gyvenimo šauklys“ (1954), šv. Pranciškų įvardija kaip „paskutinį krikščionį, įvykdžiusį Evangeliją ligi galo“.

Filosofas primena, kad „po savo mirties šv. Pranciškus buvo jo amžininkų pavadintas „antruoju Kristumi“, teigia, kad „šv. Pranciškaus būtis yra amžinųjų krikščionybės vertybių įkūnijimas, apvilktas asmeniniu ir istoriniu drabužiu“.

Anot A. Maceinos, „šv. Pranciškus buvo nepaprastai nuoseklus krikščionis“, todėl, aiškindamasis pagrindinius žmogaus egzistencijos klausimus, autorius pateikia mums filosofinę-teologinę jo gyvenimo sklaidą. Knygos medžiaga sutelkta „aplinkui keturis didžiuosius mūsų gyvenimo stulpus: aplinkui gamtą, turtą, žmogų ir Dievą“.

Knygos poskyryje, kuris pavadintas „Moters pergyvenimas“, A. Maceina akcentuoja, kad „vienas iš aktualiausių dabarties uždavinių lyčių santykiuose“ yra tikrasis moters – jos teologinio pašaukimo ir jos dieviškosios egzistencijos prasmės – supratimas. Remdamasis šv. Pranciškaus gyvenimo pavyzdžiu, autorius apmąsto moters ir vyro santykius, atskleisdamas lyčių misteriją kaip tikslingą lyčių egzistenciją būtyje.

Parengė psichologė-šeimotyrininkė Laima Joniūnaitė.

Šiandien kviečiame skaityti A. Maceinos teksto I-ąją dalį.

***

1. Nors savo jaunystėje šv. Pranciškus buvo išlaidus ir plepus, nors jis mėgo linksmą draugiją ir joje nuolatos sukiojosi, tačiau visi jo gyvenimo aprašinėtojai pabrėžia, kad santykiuose su moterimis jis buvęs nepaprastai skaistus. Nei jis pats apie jas nepadoriai nekalbėdavęs, nei savo draugams neleisdavęs savo akivaizdoje tarti „riebesnio“ žodžio. O jei kuris užsimiršdavęs ir ką nors netinkamo lepteldavęs, šv. Pranciškaus veidas tuojau pasidarydavęs rimtas, net rūstus, ir išsišokėlis beregint nutildavęs. Lyčių misterija jam buvo šventa, todėl jis neteršė jos nešvariomis šnekomis, kas taip labai yra įprasta visų amžių jaunimui. Moters atžvilgiu Asyžiaus šventasis elgėsi kaip tikras riteris: jis gynė ją visų pirma nuo savęs paties. Vargiai jis turėjo savo jaunystėje konkrečią širdies damą. Apie tai nekalba nė vienas biografas. Užtat kiekvieną jis pergyveno taip, tarsi ji būtų vienintelė jo išrinktoji.

Reikia nepamiršti, kad dvyliktojo šimtmečio riterių dama nebuvo jų mylimoji, sužadėtinė ar žmona, bet moteris idealas, savotiškas vyriškojo garbinimo objektas, vyriškųjų žygių skatintoja bei laimintoja, žiūrovė turnyruose. Riterių dama buvo tolima mylimoji, su kuria jie dažniausiai neturėjo gyvenimiško ryšio. Tačiau kaip tik todėl ji gyveno jų vaizduotėje skaisti, nepalytėta, nekalta, kaip ir Mergelė Marija, kurios prasmuo ji buvo ir iš kurios kulto ji išaugo. Riterių dama buvo istorijos sukurtas Marijos simbolis. Be abejo, reikia apgailestauti, kad riterių amžius moters idealo, ano amžinojo moteriškumo ieškojo ne šeimoje, bet šalia jos, ir kad tuo būdu moters tikrovė – kaip tik pati artimiausioji – neteko to jaukaus spindėjimo, kurį jai teikia sužadėtinės ar žmonos meilė. Nei savo sužadėtinių, nei tuo labiau žmonų riteriai Marijos prasmeniu nelaikė, jomis nesižavėjo ir jų neaukštino. Romantinis moters pergyvenimas riteriams buvo nežinomas. Amžinojo moteriškumo jie ieškojo tolybėse. Tai buvo pateisinama objektyviai, nes iš tikro nė viena konkreti moteris Marijos tobulai neišreiškia. Tačiau ši netobulybė tiko ne tik riterių sužadėtinėms bei žmonoms, bet ir kiekvienai kitai moteriai net ir tolimiausiai, net ir neprieinamiausiai. Artimos moters žeminimas tolimosios naudai vedė riterių šeimą į nuosmukį, kuris visu ryškumu kaip tik ir prasiveržė Renesanso metu.

Cimabue, „Šv. Pranciškus Asyžietis“ (freskos fragmentas). XIII a. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Vieno tačiau dalyko negalima riterių amžiui paneigti: moteriško idealo skaistybės. Artima moteris riteriams nebuvo amžinojo moteriškumo išraiška kaip tik todėl, kad ji nebuvo skaisti. Moteriškajame riterių ideale slypėjo mintis, kad moteris yra įausta į mūsų nuodėmę ir į mūsų atpirkimą ne kuo kitu, kaip tik savo skaistumu. Jeigu prieškrikščioniškoji istorija ir net pirmieji Krikščionybės šimtmečiai (plg. šv. Jeronimą) žiūrėjo į moterį kaip į senąją Ievą ir todėl ją niekino dėl josios kaltės, tai riterių amžius žvelgė į moterį jau kaip į Naujosios Ievos atstovę ir todėl ją garbino dėl dieviškojo jos būties spindėjimo. Riterių damoje šis pergyvenimas kaip tik ir išėjo aikštėn visai konkrečiu pavidalu. Būdamas riteris visa savo dvasios sąranga ir savo pasiryžimais, šv. Pranciškus gal labiau negu kuris kitas jo amžininkas buvo šio pergyvenimo pagautas, juo persunktas ir jo vedamas. Ruošdamasis gauti riterio kardą bei ietį iš Walterio de Brienneso rankų, jis saugojo skaisčią savo širdį, kad ji būtų verta jo būsimosios akių žvilgio ir pirštinaitės mosto.

Šitoks tad jaunystės nusistatymas padarė, kad Asyžiaus šventasis ir vėlesniame savo gyvenime, pasidaręs didžiojo Karaliaus riteriu, moterų nelaikė piktu gundymu, kaip daugelis ankstyvesnių Krikščionybės asketų ir šventųjų, ir todėl nuo jų nebėgo. Tiesa, jis gerai žinojo, kad draugavimasis su moterimis yra pavojingas, todėl savo broliams ne kartą sakydavo: „Draugauti su moterimis ir jų neliesti yra taip lygiai sunku, kaip eiti per ugnį ir nenusisvilinti padų“ (Celano 117). Tuščių tad ir nereikalingų draugysčių jis stropiai vengdavo. Jo kalbos su moterimis būdavo santūrios, rimtos ir prasmingos. Pastebėjęs, kad kuri nors jo pokalbių dalyvė suka flirto linkui, jis tuojau nuleisdavo akis ir nutildavo arba pradėdavo melstis. Apskritai šv. Pranciškaus žvilgis šia prasme buvo labai apvaldytas. Kartą jis vienam broliui atvirai prisipažino: „Tiesą pasakius, broli, aš negalėčiau nė vienos moters atpažinti iš veido, išskyrus dvi; šiųjų veido (bruožus aš pažįstu, visų kitų ne“ (Celano 117). Vis dėlto šis žvilgio kuklumas neturi nieko bendro su Egipto atsiskyrėlių moters vengimu. Jeigu šv. Pranciškus retai kada pažvelgdavo į moters veidą, tai ne todėl, kad jis moterį butų laikęs velnio pinklėmis vyrui sugauti, bet todėl, kad jis nedrįso į ją pažvelgti, kadangi ją pergyveno nuostabiai kilniai ir todėl ją šventai gerbė. Bet tikrai ir giliai moterų bičiulystei jo širdis buvo atvira, ką rodo anos dvi moterys, kurių veidus jis gerai pažino ir prie kurių jis buvo prisirišęs visą savo gyvenimą.

Šios dvi moterys, sudariusios savotišką, tačiau labai prasmingą išimtį Asyžiaus šventojo santykiuose su priešinga lytimi, buvo šv. Klara iš Asyžiaus ir Giacoma iš Romos. Šv. Klara, šis „palaimintojo tėvo Pranciškaus augalėlis“, kaip ji pati save vadino, iš tikro buvo dvasinė jo sesuo, jo augintinė Kristuje, jo idealo gražiausia įvykdytoja moteriškojoje sieloje ir moteriškajame gyvenime. Jeigu šv. Pranciškus yra vadinamas „antruoju Kristumi“, tai šv. Klarą reikia pavadinti Evangelijos Marija, kuri visą gyvenimą nuolankiai sėdėjo prie savo mokytojo kojų ir klausėsi jo žodžių. Ji buvo to paties miesto gyventoja kaip ir šv. Pranciškus, tik jos kilmė buvo aristokratiška. Šv. Klaros tėvas Favarone di Offreduccio priklausė prie Asyžiaus aukštuomenės ir turėjo puikius rūmus miesto viduryje. Būdama šešiolikos metų ir jau tėvų ruošiama tekėti, šv. Klara išgirdo šv. Pranciškaus pamokslą, ir tą akimirką jai pasidarė aišku, kad šio žmogaus kelias yra ir jos kelias. Savo giminaitės lydima ji tuojau nuvyko pas šventąjį pasitarti. Šv. Pranciškus paregėjo joje paties Dievo siųstąją padėjėją jo idealui žemėje išplėsti, todėl aiškiai ir atvirai patarė jai nenusileisti vedybiniams tėvų planams, bet palikti pasaulį ir pasirinkti Kristų vieninteliu savo Sužadėtiniu. Nepaisydama smarkaus giminių priešinimosi, šv. Klara rado savyje jėgos bei drąsos šio patarimo paklausyti. 1212 m. Verbų sekmadienis, kurį ji praleido Asyžiaus katedroje, priimdama palmės šakelę iš vyskupo rankų, buvo sykiu ir pastaroji pasaulinio jos gyvenimo diena. Atėjus nakčiai, ji slapta pabėgo iš tėvo rūmų ir atvyko į Porciunkulę pas šv. Pranciškų. Šventojo broliai pasitiko ją, išeinančią iš miško, su žibintais, nusivedė tiesiog į bažnytėlę, ir čia Klara tapo pranciškone. Ji gavo šiurkštų abitą vietoje šilko drabužių ir medines klumpes vietoj puikaus aristokratės apavo; pats šv. Pranciškus nukirpo auksinius jos plaukus ir pridengė jos galvą vienuolės gaubtuvu. Paskui ji padarė tris vienuolinius įžadus — neturto, skaistybės ir klusnumo, pasirinkdama šv. Pranciškų savo viršininku. Dar tą pačią naktį ji buvo palydėta pas benediktines į Isola Romanesca. Nuo to laiko santykiai tarp šv. Pranciškaus ir šv. Klaros nenutrūko ligi pat jos mirties.

Freskos, vaizduojančios šv. Klarą, detalė. Simone Martini (1312–1320), Asyžius. Wikipedia.org nuotrauka

Šalia šios susitelkusios ir tik anam vienam didžiajam rūpesčiui (plg. Lk 10, 42) atsidėjusios Marijos šv. Pranciškus turėjo ir Mortą, kurios žvilgis buvo daugiau atkreiptas į žemiškuosius reikalus. Tai buvo Giacoma di Settesoli, Romos aristokrato Gratiano Frangipani’o žmona, su kuria šv. Pranciškus susidūrė taip pat 1212 m., atvykęs pas pop. Inocentą III prašyti savo ordinui pripažinimo. Iš šios kasdieninės pažinties išsivystė nuoširdi draugystė, trukusi ligi pat šventojo mirties. Kiekvieną sykį, kai tik šv. Pranciškus atvykdavo į Romą, aplankydavo ir Giacoma. O ši stengdavosi šventajam padėti kuo begalėdama: ji gamino jam valgį (šv. Pranciškus ypač mėgo jos virtą migdolų kremą); ji padovanojo jam ėriuką, o iš jo vilnų vėliau suverpė ir išaudė abitą, kuriame šventasis mirė; ji aplankė jį paskutinės ligos metu ir išvirė jam mėgstamo kremo, apie kurį jis vis pasvajodavo sirgdamas; ji pirmoji apverkė jo lavoną ir išbučiavo jo stigmų žaizdas. Reikia pastebėti, kad į Porciunkulės vienuolyną, kur šventasis gyveno ir mirė, negalėjo įžengti jokia moteris. Tačiau kai broliai sergančiajam šventajam pranešė, kad atvykusi Giacoma, bet kad regula draudžianti moteris įsileisti, šv. Pranciškus atsakė: „Šiai moteriai anas nuostatas negalioja“ (Spec. perf. 285). Mirus šv. Pranciškui, Giacoma nebegrįžo į Romą, bet pasiliko Asyžiuje, daug padėjo pranciškonams ir mirė sulaukusi gilios senatvės.

2. Šita nuoširdi ir ilgametė šv. Pranciškaus draugystė su šv. Klara ir Giacoma rodo, kad jo santykis su moterimi buvo pagrįstas pozityvine skaistybe, esmingai skirtinga nuo grynai negatyvinio susilaikymo. Šis skirtumas nėra pramanytas. Jį yra nurodęs pats Kristus, kalbėdamas apaštalams apie dvi nevedančiųjų rūšis. Jo mokiniai, išgirdę, kad vyrui nevalia moters paleisti arba kito paleistąją vesti, nes tokiu atveju abu svetimoteriauja (plg. Mt 19, 9), pastebėjo: „Jei toks vyro dalykas su moterimi, tai neverta vesti“ (19, 10). Šiuose žodžiuose kaip tik ir apsireiškė grynai negatyvinio susilaikymo esmė. Kadangi sykį susirišęs su moterimi vyras nebegalės nuo jos vėliau atsirišti, nepaisant kokia ji pasirodytų moterystės gyvenime, todėl esą neverta iš viso vesti, neverta rizikuoti ir savo ateitį statyti pavojum. Moteris nesanti tokia didelė vertybė, kad dėl jos reiktų aukoti gyvenimo ramybę ir laimę. Geriau esą jos visiškai išsižadėti ir pasilikti nevedus. Tokia buvo pirmoji Kristaus mokinių atoveika į Jo paskelbtą moterystės neišardomybę. Lengva tačiau pastebėti, kad iš šitokio nusistatymo kilęs susilaikymas yra grynai neigiamas. Jis atmeta moterį, bet jos vietoje nieko nepastato; jis bėga nuo vedybinio ryšio, bet palieka žmogų vienišą, su niekuo kitu jo nesusiedamas ir jo vienatvės neužpildydamas. Gali šitoks nusistatymas psichologiškai ir būti suprantamas, tačiau savo turiniu jis yra visiškai negatyvus.

Savo atsakyme į mokinių pasipurtymą moterystės amžinumo akivaizdoje Kristus tik dar labiau išryškino šį neigiamą susilaikymą. „Yra eunuchų, kalbėjo Jis, kurie tokie gimė iš motinos įsčios, ir yra eunuchų, kurie žmonių padaryti“ (19, 12). Kitaip sakant, yra nevedančiųjų, kuriems pati prigimtis nedavė galios santykiauti su moterimi; yra taip pat nevedančiųjų, kuriems šią galią atėmė žmonės. Abejų susilaikymas yra grynai negatyvinis, nes čia skaistybė yra saugoma todėl, kad neturima galios ją prarasti. Kristus čia kalba, be abejo, apie kūninę galią. Tačiau Jo žodžiai tinka ir dvasiniam žmogaus apsisprendimui. Ir dvasiškai žmogus gali apsispręsti grynai negatyviai ir virsti nevedančiuoju dėl rizikos baimės, dėl nenoro aukotis, dėl aversijos kitai lyčiai ir dėl įvairių kitų, grynai neigiamų priežasčių. Tokiu atveju žmogus įsijungia į anų Kristaus minimų eunuchų skaičių dvasine prasme. Šalia kūninių eunuchų esama ištisos eilės psichinių eunuchų, kuriuos tokiais padarė kiti. suprantant šį žodį prasme grynai neigiamų motyvų, stovinčių šalia žmogiškojo Aš ir todėl palenkiančių jo apsisprendimą svetimiems pradams. Nevedantieji todėl, kad „neverta vesti“, paviršium žiūrint, atrodo apsisprendę patys, iš tikro tačiau jie yra apspręsti anų svetimų motyvų ir todėl eunuchais kitų padaryti. Jie tinka į minėtų eunuchų rūšį, nes visi yra grynai neigiamojo susilaikymo atstovai bei reiškėjai.

Filosofas Antanas Maceina. Šaltiniai.info nuotrauka

Bet štai šalia šios negatyvinės eunuchų rūšies Kristus pastato pozityvinę: „Ir yra eunuchų, kurie patys save tokiais padarė dėl dangaus Karalystės“ (19, 12). Šie nevedantieji jau yra patys apsisprendę pačiose savojo Aš gelmėse. Jokia moterystės gyvenimo rizika, joks ateities netikrumas jų apsisprendimui neturi įtakos. Vienintelis motyvas, kodėl jie neveda, yra dangaus Karalystė. Jie atsisako nuo moters ne todėl, kad moteris būtų jiems pavojus ar piktas gundymas, bet todėl, kad jie renkasi kitokį žemiškojo gyvenimo būdą, kuriame nėra vietos kasdieniniam susirišimui su moterimi, iš kurio tačiau moteris kaip tokia anaiptol nėra išskiriama. Dangaus Karalystė taip labai reikalauja viso žmogaus „mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi“ (Mt 22, 37), jog kas jai iš tikro atsideda, tas egzistenciškai nebeturi nei laiko, nei jėgos rūpintis savo žmona ir savo šeima. Sąmoningai pabrėžiame žodį „egzistenciškai“, norėdami tuo pasakyti, kad nevedimas nėra krikščioniškojo gyvenimo esminis principas, bet tiktai viena iš konkrečių priemonių išvengti pasidalijimo tarp Dievo ir pasaulio. Dievo Karalyste rūpintis, ją žemėje skleisti ir už ją kovoti yra kiekvieno krikščionio uždavinys, nuo kurio niekas nėra atleidžiamas, vis tiek, ar jis būtų vedęs, ar nevedęs. Todėl šv. Paulius ir sako: „Esi surištas su moterimi, nemėgink atsirišti. Esi laisvas nuo moters, neieškok moters“ (7 Kor 7, 27). Kitaip tariant, krikščioniškojoje egzistencijoje kiekvienas luomas yra geras ir kiekvienas yra įrankis dangaus Karalystei. Moterystė toks įrankis yra ypatingu būdu, kadangi ji yra sakramentas, vadinasi, žmogų pašvenčiąs ir jį perkeičiąs išganymo tvarkos dalykas. Todėl būtų klaida manyti, kad vedusieji turi menkesnių uždavinių Dievo Karalystės atžvilgiu arba kad jie turi menkesnių malonių šiems uždaviniams atlikti. Jeigu krikščionis, būdamas surištas su moterimi, neturi mėginti atsirišti, tai reiškia, kad jis ir šiame susirišime yra pašauktas būti pilnutiniu krikščionimi.

Vis dėlto žemiškojoje mūsų kelionėje, tamsioje ir nuodėmingoje, vyro ir moters ryšys ne sykį kliudo žmogaus ir Dievo ryšiui tobulai išsiskleisti; kliudo tuo būdu, kad mūsų žvilgį palenkia į žemę, į daiktus, į kūną. „Kas vedęs, tas rūpinasi pasaulio dalykais, kaip įtiktų žmonai, ir yra pasidalinęs“ (1 Kor 7, 33). Ne moterystėje kaip dieviškajame sakramente glūdi šis rūpestis „pasaulio dalykais“ ir ne moterystė kaip Kristaus ir Bažnyčios paslapties atvaizdas verčia žmogų būti pasidalinusiu, bet žemiškosios egzistencinės jos apraiškos, jos psichologinis vykdymas kasdienybėje, jos bendruomeninis-socialinis-ekonominis išsilaikymas. Nėra jokios abejonės, kad jungtuvių sakramentas duoda žmogui malonės visas šias neigiamybes pergalėti ir moterystę padaryti šventumo keliu. Šia prasme ir pop. Pijus XI sako, kad „Kristus, sakramentų steigėjas bei atbaigėjas, paversdamas tikinčiųjų moterystę tikruoju Naujojo Įstatymo sakramentu, padarė ją taip pat tikru Dievo malonės ženklu ir šaltiniu, siekdamas atbaigti prigimtąją meilę, patvirtinti neišardomą vieningumą ir pašvęsti pačius susituokusius“. Vis dėlto ne vienas panori „melstis Viešpačiui be kliūčių“ (1 Kor 7, 35), todėl išsižada moterystės, tačiau ne todėl, kad moterį niekintų ar jos bijotų, bet todėl, kad, ryšio su ja išsižadėjęs, visapusiškiau ir lengviau atsiduotų vienam tik Dievui. Tai yra grynai praktinis, ne principinis išsprendimas. Tai yra pašaukimas eiti savotišku žemėje keliu, nes pirmykštis, paties Kūrėjo įsteigtas ir Jo norėtas kelias yra moterystė. Todėl ir Kristus, atsiliepdamas į savo mokinių apsisprendimą nevesti, pastebėjo: „Ne visi išmano tą žodį, bet tie, kuriems duota“ (Mt 19, 11). Nevedimas dėl dangaus Karalystės yra dovana iš aukšto. Tai savotiška charizma, kuri dėl savo išimtinio pobūdžio nesudaro principo, o tiktai konkrečią praktiką, Bažnyčios palaimintą ir pripažintą. Pirmykštis paties Dievo paskelbtas dėsnis „negera yra žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18) turi galios ir Krikščionybėje. Tačiau kadangi šio dėsnio žemiškasis vykdymas pasirodo esąs ne sykį klaidus, todėl jis yra pakeičiamas kitu krikščioniškojo gyvenimo būdu — celibatu; pakeičiamas tų, kurie yra šiam būdui pačios Šv. Dvasios pažymėti.

Vis dėlto celibatas neturi nieko bendro su aukščiau minėtu negatyviniu susilaikymu arba su psichine eunuchyste. Celibatinė gyvenimo forma yra pilna turinio, pilna prasmės, aukos ir meilės. Moteris čia nėra nei žeminama, nei jos bijoma. Jei psichiniai eunuchai nuo moters bėga, nes jos bijo kaip pavojaus ar gundymo, tai nevedantieji dėl dangaus Karalystės šį pavojų bei gundymą pergali aukštesniu moters pergyvenimu, kylančiu jiems iš paties jų apsisprendimo. Tarnyba Viešpačiui kilnina ne tik patį tarnaujantįjį, bet sykiu jo turimą žmonių bei daiktų pergyvenimą. Dangaus Karalystės šviesoje pasaulis atrodo visiškai kitaip negu tada, kai Dievas yra tik antrinis rūpestis. Moteris šios šviesos yra ypatingai išskaistinama bei perkeičiama. Ji čia netenka tos tamsios gelmės, kuria ji vyrą traukia ir sykiu jį žudo. Ji virsta atstove amžinojo moteriškumo, kuris mus, kaip jau Goethe gražiai yra pasakęs, kelia aukštyn ir palaiko. Atsidėjusieji tik Viešpačiui gerai žino, kad moteris iš dangaus Karalystės ne tik kad nėra išskiriama, bet kad ji čia užima ypatingai svarbią vietą ir vaidina ypatingai svarbų vaidmenį. Mergelė Marija, toji „dangaus Karalienė“, kaip mes ją vadiname litanijoje, įveda į šią Karalystę moteriškąjį pradą ir tuo pačiu atskleidžia mums nuostabią jo reikšmę būties atstatymui. Moteriai išganymo tvarkoje visa galia tinka tai, ką skelbia šv. Kryžiaus prefacija: „Unde mors oriebatur, inde vita resurgeret iš kur kilo mirtis, iš ten tegu prisikelia ir gyvenimas“. Kaip moteris Ieva buvo pirmoji žmonijos nusidėjėlė, taip moteris Naujoji Ieva yra pirmoji mūsų atpirkimo bendrininkė. Kaip moteriškoji prigimtis atsivėrė žalčio gundymui, taip ji atsivėrė ir amžinajam Logos Marijos įsčioje. Davusi savo sutikimą apgavikui rojuje, moteris tarė savo „fiat“ ir Tiesos Dvasiai Nazarete.

Todėl būtų visiškai priešinga Krikščionybei, jeigu nevedantieji dėl dangaus Karalystės moterį žemintų arba nuo jos bėgtų. Priešingai, jie turi žiūrėti į moterį Atpirkimo paslapties šviesoje, nes senąją Ievą jau yra pakeitusi Naujoji Ieva, Mergelė ir Motina, visos būties Karalienė, apvainikuota žvaigždėmis ir turinti mėnulį po savo kojomis (plg. Apr 12, 1). Celibato laikymas savaime žadina esmingai kitokį moters pergyvenimą negu psichinė eunuchystė; pergyvenimą, kuris kaip tik padeda šio gyvenimo nešėjams pergalėti neperkeisto lytiškumo grėsmę ir sykiu išlaikyti gilią bei nuoširdžią pagarbą kiekvienai moteriai kaip Mergelės Marijos prasmeniui žemiškojoje mūsų egzistencijoje. Nuo šio naujo moters pergyvenimo priklauso celibatinio gyvenimo prasmingumas. Kur šio pergyvenimo nėra, ten celibatas atkrinta į grynai negatyvinį susilaikymą, į aną psichinę eunuchystę ir pasidaro nevaisingas. Savo esmėje celibatas yra didžiulis teigimas: teigimas moters, teigimas jos prasmės bei reikšmės, teigimas jos vaidmens tiek žmogiškosios pilnatvės išskleidime, tiek josios atpirkime; vadinasi, teigimas viso to, ką Viešpats pradžioje buvo įsteigęs ir ką Jis vėliau savo malone išaukštino. Jeigu tad celibatas šį savo esminį teigimą išduoda, pradėdamas moterį neigti ir bėgti nuo jos dėl minėtų svetimų motyvų, jis savaime pereina į Kristaus minimą negatyvinį susilaikymą ir netenka tos aukštos vertės, kurią jam teikia Bažnyčia. O išsilaikyti pozityvinėje skaistybėje celibatinė gyvenimo forma gali tik tuomet, kai ji yra atremta į naują moters pergyvenimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kame glūdi šio naujo pergyvenimo esmė? Kuo reiškiasi šis naujas santykis su moterimi? Į tai kaip tik ir yra mums atsakęs šv. Pranciškus. Kartą prie Bavagnos jis ir vienas jo brolis, kuris jį lydėjo, buvo dviejų moterų motinos ir dukters pavalgydinti. Ta proga šventasis pasakė moterims keletą pamokymų. Kalbėdamas, kaip įprasta, nežiūrėjo joms į veidą, bet visą laiką buvo nuleidęs akis žemyn. Jiems iškeliavus, jį lydintis brolis tarė šventajam: „Kodėl tu nė sykio nepažvelgei į tą jauną, maldingą mergaitę? Argi nepastebėjai, kaip ji tiesiog ryte rijo tavo žodžius!“ Tada šv. Pranciškus atsakė: „Kas gi gali drįst žiūrėti į Kristaus sužadėtinę!“ (Joergensen 396). Šiais žodžiais Asyžiaus šventasis kaip tik ir atskleidė, koks turi būti krikščioniškasis moters pergyvenimas vyro sieloje: ne baimė, ne bėgimas, ne žeminimas, bet šventa pagarba, kilusi iš moters kaip Kristaus sužadėtinės pergyvenimo. Kiekviena moteris pačia savo prigimtimi ir savo vieta išganymo tvarkoje yra pažadėta Kristui. Kiekviena moteris yra su Juo ypatingai susieta — net jeigu ji būtų ir Marija Magdalietė prieš savo atsivertimą. Savo santykiuose su moterimi krikščionis vyras visados ir visur yra Kristaus ano tikrojo ir vienintelio jos Sužadėtinio atstovas. Todėl savaime suprantama, kad šie jo santykiai turi būti skaistūs ir pilni didžios pagarbos. Jeigu senieji germanai, kaip liudija Tacitas, jautė moteryse gyvenant kažką dievišką „aliquid sanctum et improvidum inesse putant“, tai čia buvo ne kas kita, kaip savaimingas nesugadintos žmogaus prigimties nujautimas, kad moteris yra šventa savo gelmėse, kad pirmavaizdinė jos paskirtis yra reikšti žmogiškosios prigimties atsivėrimą Dievui ir galop priimti Jį asmeniniu pavidalu į savo įsčią. Tai ir yra tasai naujas pergyvenimas, kuris buvo nuostabiai ryškus šv. Pranciškaus sieloje ir kuris turi žymėti visus nevedančiuosius dėl dangaus Karalystės. Būdamas šios Karalystės padaras, moters kaip Kristaus sužadėtinės pergyvenimas turi galios išskaistinti vyro ir moters santykius ir sykiu padaryti juos vaisingus, net ir atsisakius moterystės ryšio.

Kokį tačiau pagrindą turi šitoks pergyvenimas? Kas jis yra savyje: tik metafora, tik gražus poetinis vaizdas, ar metafizinė tikrovė? Štai klausimas, kuris mus veda į lyčių gelmes ir kurio atsakymas padės mums suvokti šv. Pranciškaus nedrąsą pažvelgti moteriai į veidą ir sykiu nuoširdų jo dvasios atvėrimą moteriškajai bičiulystei. Šv. Pranciškus moterų atžvilgiu įvykdė tai, ko Krikščionybė reikalauja iš kiekvieno vyro, nes jis moters pergyvenimą kaip tik ir sėmė iš Krikščionybės gelmių, iš ano antgamtinio pagrindo, kurį Kristus yra padėjęs ir kuris vyro ir moters santykiuose turi išsiskleisti.

Tęsinys – rytoj.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu