Lyg dvi monetos pusės. Nacizmas ir komunizmas V. Grossmano romane „Gyvenimas ir likimas“

Tekstas pirmą kartą publikuotas 2020 m. rugpjūčio 24 d.

„Leopardą“ buvau seniai perskaičiusi, mačiau ir puikią šio filmo ekranizaciją (rež. Luchino Visconti), tačiau apie V. Grosmano epopėją neteko girdėti. Bet neradau lietuviškojo šios knygos vertimo, o ir bibliotekose nepavyko rasti nė vieno knygos egzemplioriaus rusų ar anglų kalba, tad siųsdintis ją teko iš Amazon.com.

Prisipažinsiu, įveikiau šį romaną tik per kelis mėnesius, nuolat darydama pertraukas, kadangi ilgesniam laikui pasinerti buvo nepakeliama psichologiškai. Tačiau drąsiai rekomenduočiau jį kiekvienam, norinčiam suvokti, kas vyko didžiausiose XX amžiaus sutemose, kaktomuša susidūrus nacių ir sovietų totalitariniams režimams.

Vasilijus Grosmanas, romano autorius, laikraščio „Krasnaja zvezda“ karo korespondentas kartu su Raudonąja armija nukeliavo nuo Maskvos, Stalingrado ir Kursko iki Berlyno, rengdamas reportažus apie didžiausius Antrojo pasaulinio karo mūšius. Jam teko stebėti Raudonosios armijos proveržį prie Stalingrado, esmingai nulėmusį karo baigtį. Stalingradui jis skiria didžiulį dėmesį, aprašydamas dviejų įsitvirtinusių priešiškų kariuomenių kasdienybę, kurioje maišosi ir vietiniai gyventojai.

Ne vienas apžvalgininkas „Gyvenimą ir likimą“ yra pavadinęs V. Grosmano magnum opus dėl autoriaus talento savo plunksna lyg rentgenu nušviesti pačius įvairiausius XX a. vidurio sovietų ir nacių visuomenės sluoksnius. Nuo paprasto kareivėlio iki generolo, nuo pas mirštantį sūnų vykstančios mamos ar į dujų kamerą gabenamo šešiamečio berniuko iki Stalino ir Hitlerio slapčiausių minčių ir baimių. Romane aprašomose scenose iš nacių konclagerių ir sovietų gulago pirmą kartą grožinėje literatūroje (romanas buvo parašytas 1959 m.) iškeliama mintis apie dviejų nežmoniškų režimų panašumą. „Žiūrėdami vienas į kitą mes žvelgiame ne tik į nekenčiamą veidą, mes žvelgiame į veidrodį…“ – konclageryje pasakys esesininkas Lisas senam komunistui, Lenino bendražygiui Mostovskojui.

Romanas buvo rašomas Stalino laikais, tad apie jo išleidimą negalėjo būti nė kalbos. Patikėjęs Nikitos Chruščiovo „atlydžiu“ V. Grosmanas 1960-ųjų spalį romano rankraštį nunešė į žurnalo „Znamia“ redakciją. Ir jau kitą dieną jo bute apsilankė KGB ir konfiskavo rankraščio kopijas, visus rašytojo užrašus, netgi spausdinimo mašinėlės juosteles. Tačiau pas bičiulius išliko dvi kopijos, kurių viena su rašytojo Viktoro Voinovičiaus ir garsaus rezistento Andrejaus Sacharovo pagalba buvo išgabenta į Vakarus. 1980-aisiais Roberto Chandlerio į anglų kalbą išverstas romanas buvo išleistas Šveicarijoje. Sovietų Sąjungoje V. Grosmano knyga buvo išleista tik 1988 m. Vėliau romanas buvo ekranizuotas.

„Gyvenimo ir likimo“ rankraščio konfiskavimas sukrėtė V. Grosmaną. „Aš prašau grąžinti laisvę mano knygai. Norėčiau, kad apie ją diskutuotų leidėjai, o ne KGB agentai. Kas iš to, kad esu laisvėje, jei mano gyvenimo kūrinys yra areštuotas…“ – tokiais žodžiais V. Grosmanas kreipėsi į Nikitą Chruščiovą. Tačiau sovietinės vadovybės požiūrį geriausiai išreiškė SSSR CK Politbiuro narys, sovietinės ideologijos šefas Michailas Suslovas, pareiškęs, kad romano negalima leisti dar du šimtus metų, idant jis nesukeltų nereikalingų diskusijų. „Gyvenimo ir likimo“ autorius to nebeatlaikė – jis mirė nuo vėžio 1964-aisiais, taip ir nesulaukęs savo knygos išleidimo.

Vasilijus Grosmanas „Gyvenimą ir likimą“ skyrė savo motinai, dar pačioje karo pradžioje žuvusiai nuo Holokausto vykdytojų rankos Ukrainoje, Berdyčeve. Jį sukrėtė vietinių gyventojų, įsitraukusių į žydų persekiojimą, skaičiai. Gimęs 1905 m. Ukrainoje, V. Grosmanas niekuomet per daug nesuko galvos dėl savo žydiškos kilmės, tačiau metodiškas žydų tautos genocidas karo metu, o po karo Stalino inspiruotas persekiojimas ir rengiami planai ištremti visus žydus į Sibirą privertė susimąstyti apie savąją tapatybę. Todėl pagrindinis romano veikėjas Viktoras Štrumas, žydų kilmės fizikas, tampa paties autoriaus alter ego. Ir žuvusios V. Štrumo motinos priešmirtinis laiškas sūnui – tai lyg V. Grossmano motinos Jekaterinos Saveljevnos Grosman paskutinis kreipimasis į sūnų, visą gyvenimą save kaltinusį dėl nesugebėjimo jos apsaugoti…

„Leninas pirmasis suprato, kad tik partija ir jos vadas išreiškia nacijos impulsą. Vėliau Stalinas mus daug ko išmokė. Dėl socializmo vienoje šalyje reikėjo likviduoti valstiečių laisvę sėti ir pardavinėti, ir Stalinas nesudrebėjo – likvidavo milijonus valstiečių. Hitleris pamatė – vokiečių nacionaliniam, socialistiniam judėjimui kenkia priešas – žydai. Ir jis nusprendė likviduoti milijonus žydų…“ (V. Grosmanas, „Gyvenimas ir likimas“)

Tarp Hitlerio okupantų ir Stalino režimo girnų atsidūrusių žmonių likimai vertėsi aukštyn kojomis. Kare nebegaliojo įprasti sovietinio gyvenimo dėsniai, kuriuos gerai perpratusi naujoji komisarų karta skundė, persekiojo ir žudė senąją Lenino gvardiją. „Broliai ir seserys…“ – taip į savo dešimtmetį gniuždytus, represijomis ir Holodomoru alintus žmones 1941-ųjų liepą kreipsis „Didysis tautų vadas ir mokytojas“, 1937-aisiais išnaikinęs kone visą karinės vadovybės elitą, kurio likučius vadovauti kariuomenei teko siųsti tiesiai iš gulagų.

Tad ar bereikia stebėtis, kad jau pirmosiomis karo dienomis ir savaitėmis vokiečiams pasidavė keli milijonai sovietinių kareivių ir karininkų, nenorėjusių lieti savo kraujo už tokį režimą. Už kiekvieno būrio, bataliono, divizijos vado nugaros stovėjo komisarai, savo neišmanymu, nuožmumu ir panieka žmonių gyvybėms siutinę karius, kovojusius dėl pergalės. Ne vienas vadas pražudė daugybę savo kareivių gyvybių vien dėl noro pasirodyti, įtikti vadovybei. Tuo tarpu tankų divizijos vadas, tausodamas tankistų gyvybes ir atidėjęs kelioms minutėms vadovybės įsakymą pulti, vėliau buvo nubaustas, nepaisant jo neeilinių nuopelnų prasiveržiant pro Stalingrado apsupties žiedą.

Robertas Chandleris, išvertęs „Gyvenimą ir likimą“ į anglų kalbą, yra pastebėjęs, jog šis romanas turi kažką čechoviško. Kažkokį požiūrį į žmogiškumą nežmoniškume… Vieno savo herojų lūpomis tą patvirtina ir pats autorius: „Čechovas mums atskleidė visą Rusijos didybę: visus jos sluoksnius, klases, amžių… Bet ne tik! Jis tuos milijonus aprašė kaip demokratas, kaip rusų demokratas! Jis pasakė tai, ko iki jo dar niekas, netgi Tolstojus nebuvo pasakęs: pirmiausia visi mes esame žmonės, suprantate, žmonės, žmonės, žmonės!“ (V. Grosmanas, „Gyvenimas ir likimas“)

Žmogaus istorija – tai didelio blogio siekis sutraiškyti žmogiškumo grūdelį, glūdintį žmoguje. Bet jei ir dabar žmogiškumas jame nenužudytas, tai blogis jau nebelaimės.

Ir žmonės tvirtina tą savąjį žmogiškumą – arba nežmoniškumą – kartais nebesuprasdami ir patys savęs. Paprastos moters ištiestas duonos gabalėlis išsekusiam vokiečių belaisviui, nešančiam nukankintų Stalingrado gyventojų kūnus iš gestapo rūsio. Žydės gydytojos apsisprendimas keliauti į dujų kamerą kartu su šešiamečiu berniuku, atsisakant pasiūlytos galimybės išsaugoti gyvybę. Pagrindinio romano herojaus Viktoro Štrumo atsisakymas sutikti su žeminančiu pasiūlymu paneigti savo mokslinį atradimą, netgi nujaučiant, kad tai gali grėsti darbo ir laisvės praradimu. Ir čia pat – kitokie pasirinkimai. Niekuo nenusikaltusio žmogaus įskundimas dėl noro geriau įsitaisyti, dėl aukštesnio statuso. Melavimas laikraštyje apie puikiai maitinamus valstiečių vaikus Holodomoro metu, kai tuo tarpu jie tinsta ir miršta iš bado. Ir to paties pagrindinio romano herojaus konformizmas, pasirašant kolektyvinį laišką, pasmerkiantį mirties nuosprendžiui du nekaltus gydytojus, neva nunuodijusius M. Gorkį…

Garsi baltarusių rašytoja, Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič yra sakiusi, kad mes nepažįstame savęs ir niekada nežinome, kaip pasielgsime ekstremaliomis sąlygomis. Ar gali gėris pasaulyje be Dievo (o toks ir buvo sovietinis pasaulis) nugalėti blogį?

Vasilijus Grosmanas, žmogus, patyręs visą karo siaubą, praradęs motiną, pirmasis aprašęs Treblinkos konclagerio košmarą, savo naivuolio herojaus Ikonnikovo lūpomis skelbia: „Beprasmiško gerumo bejėgystė atskleidžia jo nemirtingumą. Gėris nenugalimas. Kuo jis kvailesnis, beprasmiškesnis, bejėgiškesnis, tuo jis didingesnis. Blogis prieš jį bejėgis! Pranašai, mokytojai, reformatoriai, lyderiai, vadai prieš jį bejėgiai. Ta meilė – nebyli ir akla – yra žmogaus esmė.

Žmonių istorija nebuvo gėrio kova su blogiu. Žmogaus istorija – tai didelio blogio siekis sutraiškyti žmogiškumo grūdelį, glūdintį žmoguje. Bet jei ir dabar žmogiškumas jame nenužudytas, tai blogis jau nebelaimės“ (V. Grosmanas, „Gyvenimas ir likimas“)

Romano citatas iš rusų kalbos vertė Rasa Baškienė.