2020 11 02

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.
Portretas.
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Evgenios Levin nuotrauka

2020 11 02

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Lyg pats būtų tapęs Vilniaus grindiniu. Iš fotomenininko A. Aleksandravičiaus istorijų

„Ruduo – mano laikas“, – sako fotomenininkas ALGIMANTAS ALEKSANDRAVIČIUS, lapkritį švenčiantis savo gimtadienį, o lapkričio 4-ąją Vilniaus rotušėje pristatantis savo parodą „Per Lietuvą – per Dievo sodą“.

Beje, A. Aleksandravičius gimęs tą patį mėnesį, kaip ir jo anūkas, poros dienų skirtumu. Menininkas prisipažįsta, kad pasiėmęs jį už rankutės svajoja aprodyti visą Vilniaus grožį – visas tas jo paties išlandžiotas siauras senamiesčio gatves, kiemus, bažnyčias. Visą savo pasakų Vilnių.

„Iš tikrųjų visi žmonės, atvažiavę gyventi į Vilnių ir mano fotografuoti, jį labai myli. Jie yra Vilniaus dalis. Kaip grindinys, kuriuo kasdien šiame mieste vaikštai: vieni Vilnių išpaišo, kiti išrašo, treti dar savaip įamžina“, – apdovanotas ne tik puikaus portretisto, peizažisto, bet ir įtaigaus istorijų pasakotojo talentu teigia fotomenininkas, pats jau seniai tapęs neatsiejama Vilniaus dalimi – kaip tas iki kaulų čiulpų pažįstamas mylimo miesto grindinys.

Didžiumai fotografijos meno gerbėjų vienas garsiausių mūsų šalies fotografijos atstovų A. Aleksandravičius geriausiai žinomas kaip nuostabus portretistas, sukūręs tokių Lietuvos (ir ne tik) meno bei kultūros lauko pažibų portretus kaip rašytojų Ričardo Gavelio, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto P. Bložės, Sigito Gedos, aktoriaus Gedimino Girdvainio, režisierių Eimunto Nekrošiaus, Henriko Šablevičiaus ar dailininkų Šarūno Saukos, Petro Repšio, ar tėvo Stanislovo, pranciškono Juliaus Sasnausko. Vardyti galima nesustojant lyg litaniją, tačiau svarbiausia – už kiekvieno šių portretų ir akių, žvelgiančių iš ten – dar viena fantazijos ir laisvos širdies polėkio A. Aleksandravičiaus istorija.

„Akys – du manyje nutūpę paukščiai – pradeda lesti…“ – yra rašęs fotomenininkas.

***

Portretas.
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Geras pozuotojas, tiesa – nieko neprikiši? Evgenios Levin nuotrauka

Apie nesėkmės istorijas: „Atidarau – juosta neužsikabinusi!“

Kai kuriems patinka pasakoti sėkmės istorijas, o man patinka tos, kur esu susidirbęs.

Kartą fotografavau du žymius žmones – Juozo Miltinio auklėtinį, vieną žymiausių visų laikų lietuvių kino aktorių Stasį Petronaitį ir jo žmoną Reginą Zdanavičiūtę. Tai galėjo būti kokie 1997 metai, ir aš sugalvojau fotografuoti pas juos namuose. Ateinu, atsinešu savo „Leicą R7“ (tada juk dar jokių skaitmenų nebuvo), štatyvą, visą krūvą juostų.

Mąstyk tą, mąstyk aną, atsakinėk man akimis – sakau tai vienam, tai kitam. Pagalvok apie tą, atsiprašyk ano – žaidžiu tuos visus psichologinius žaidimus. Fotografuoju juos ir kartu, ir atskirai, ir pasistatęs, ir ant kėdės pasisodinęs. Fotografuoju, fotografuoju, su ta visa savo greitakalbe ir energija, jau gal kokias dvidešimt minučių, ir staiga man topteli – juosta, kurią paprastai sukalu per dvi minutes, jau turėtų būti seniai pasibaigusi. O čia beveik pusvalandis praėjo, o aš kad vanoju, vanoju.

Pasuku fotoaparatą – tuščiai sukasi! Atidarau – juosta neužsikabinusi! Ir aš kaip durnelis jiems abiem prisipažinau. Maniau, normaliai mane supras ir pasijuoks – bet ne, žiūrėjo į mane tokiais veidais, kad, atrodo, lyg kaltų akimis prie sienos kaip Kristų prie kryžiaus.

Ir dar paklausė: „O tu juostas apskritai atsinešei?“

***

Kita istorija buvo panaši, tik tąkart neprisipažinau – kai Maskvoje fotografavau Kanadoje gyvenantį Vladislavą Tretjaką, vieną kiečiausių sovietmečio ledo ritulio vartininkų. Tuomet jis buvo žvaigždžių žvaigždė, tikra legenda visoje Tarybų Sąjungoje. Atvyksta jis vieną dieną į Maskvą, į savo biurą kažkur centre, neseniai atšventęs penkiasdešimtmečio sukaktį. Ir įsivaizduokit – visos televizijos jo nori, o duoda sutikimą tik kokioms trims–keturioms. Ir tarp jų – man, fotografui iš Lietuvos.

Atbėgu pas jį anksčiau, pasiėmęs tą pačią „Leicą“, dar lempas. Tas jo biuras buvo visai nedidukas – du kambariukai: vienas gal kaip virtuvė šešių kvadratų, kitas – gal kokių dvylikos. Jis man sako, kad turi tik dvidešimt minučių, tuoj atvyks vairuotojas ir reikės važiuoti į oro uostą. Paklausiu, ar galiu pastatyti apšvietimą. Sako: taip, statykite, darykite, ką jums reikia. Toks paprastas, tikras, geras žmogus man pasirodė. Ir matau: stovi tame kambaryje didelis, juodas, stiklinis stalas, o ant jo, kaip tą akimirką supratau – jo penkiasdešimtmečiui skirtos dovanos: krištoliniai vartai, ledo ritulio lazdos, ritulys… Paprašiau jo priglausti galvą prie to stalo, sustačiau daiktus ir pradedu fotografuoti.

Fotografuoju, fotografuoju ir vėl jaučiu, kad per ilgai. Pasuku – tuščia! Atidarau fotoaparatą – tikrai tuščia! Bet žinau, kad juostų turiu. Vairuotojas jau stovi prie durų ir ragina: „Daragoj Vladislav, my opazdyvajem, budut propki, nado jechat.“ („Mielas Vladislavai, mes vėluojame, bus kamščiai, reikia važiuoti.“) Jis man: „Algis, ty izveni menia, mne pora.“ („Algi, turiu atsiprašyti, man laikas.“) Ir aš tada jam primenu seną rusų tautos paprotį kur nors svečiuojantis prieš išeinant svečiui išgerti paskutinę taurę: „Znajete, u vas est staryj obyčij – na posošok. Kak bez etogo?“ („Kaipgi be to?“) Tretjakas nusijuokia, sutinka, ir įdėjęs į fotoaparatą naują juostą nuspaudžiu dar kokius penkis kadrus.

Bet taip jam ir neprisipažinau, kad pamiršau į fotoaparatą įdėti juostą – matyt, būtų man su „kliuška“ davęs į dūdą.

Apie sėkmės istorijas: „Dieve, ačiū, kad esi. Na, nes kas aš be tavęs?“

Iš sėkmingų istorijų papasakosiu tą, kuri susijusi su tuo, kaip atradau Dievą. O kai jį atradau – man pradėjo sektis.

Sulaukęs trisdešimt trejų metų surengiau savo pirmąją personalinę parodą. Trisdešimt ketverių – atidariau Panevėžyje savo galeriją, kurioje kabinau ne tik žymiausius fotografus, bet ir Sauką, Repšį, Kmieliauską. Turėjau ir savo restoraną, kur po parodų atidarymo likdavome su bičiuliais pasibūti, pakalbėti apie meną, kultūrą. Kadangi visados buvau plati dūšia, žmona man vis sakydavo: „Tu taip ir subankrutuosi…“ Tai faktiškai po penkerių metų ir subankrutavau… Bet ši istorija man sėkminga tuo, kad kartą galerijoje perskaitęs „Patmo sala“, pamaniau: pasiimsiu aš tą Bibliją ir pasiskaitysiu „tas pasakas“. Užsikabinau taip, kad įtikėjau. Ir nuo tada man pradėjo sektis.

Galiu pasakyti: be tikėjimo aš esu niekas. Man patinka malda vienutėje, būti su Dievu – kai tik tu ir jis – man labai intymus dalykas. Pabūnu bažnyčioje vienas, pavyzdžiui, kai pas savo draugą Titą į Bernardinų bažnyčią ateinu. Atsimenu, dar kai iš Panevėžio važiuodavau į Vilnių fotografuoti menininkų, tarp fotografavimų sėdėdavau toje vietoje, kur derinami vargonai. Nueinu, pasėdžiu, pasimeldžiu – ir labai nuoširdžiai stengiausi tai daryti. Turėjau įprotį, kurį dabar kiek primiršęs esu, – bet būdavo, važiuoju mašina iš Panevėžio į Vilnių ir bent kartą per dieną pasakau: „Dieve, ačiū, kad esi.“ Toliau maldų gal ir nebūdavo, bet šitai visados pasakydavau.

Iš tikrųjų juk nieko nekainuoja pasakyti: „Dieve, ačiū, kad esi. Na, nes kas aš be tavęs?“

Poetas Marcelijus Martinaitis (1997 m.). Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Poetas Vytautas P. Bložė (1998 m.). Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Portretas.
Režisierius Eimuntas Nekrošius (1997 m.). Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Apie portretus: „Mečiausi kaip į medžioklę „skalpų imti“

Kai iš Klaipėdos vykau gyventi į Panevėžį, jau turėdamas mažutę dukrą, rinkausi miestą, kuriame negyventų jokie giminės – su tėvais nelabai sutariau, buvau nervingas, o ir dabar toks esu. Kadangi mano žmona iš Biržų, vėliau pasirodė, kad Panevėžyje vis tiek kažkokia jos pusseserė gyvena. (Juokiasi.)

Būtent Panevėžyje gyvendamas pradėjau važinėti fotografuoti į Vilnių. Ir nuo tada jis man tapo savas, neatsiejamas nuo mano paties gyvenimo.

Apskritai pradėjau fotografuoti 1988 metais – iš pradžių kultūrizmą, aktus, bet tik ne gatvės fotografiją, tik ne reportažus, tik ne šiaip žmones, kadangi tuomet man tai atrodė „jokie menai“. Ir dažniausiai, kai taip prisišneki, paskui tą vandenį godžiai ir geri.

Portretus pradėjau fotografuoti 1997 metų jau pačiame gale. Kažkada 1992-aisiais buvau pasidaręs Juozo Miltinio portretą, bet nespaudžiau, kaip sakiau, dėl to, kad „ne menai“ man tai tada buvo. Paskui kaip kalė kažkas į galvą, jau kai ir Dievas buvo atėjęs į gyvenimą, ir buvo pradėjęs mane varstyti, pėduoti. Viskas prasidėjo nuo to, kad kartą man paskambino Rimantas Teresas, Panevėžio Miltinio dramos teatro aktorius, paskui vadovas, ir sako: „Algimantai, mirė Kazys Vitkus, gal turi jo pagrabinę nuotrauką?“ Tą akimirką, kai pagalvojau – kaip jūs galite neturėti nė vienos nuotraukos žmogaus, kuris patį Miltinį įrašinėjo ir sakydavo apie jį „genijus“, ir netgi slapta fotografuodavo, kad tik liktų archyvuose jo nuotraukų? Trenkė kaip žaibas iš dangaus – nuėjau į Miltinio dramos teatrą ir visus, kas dar gyvi buvo, nufotografavau: Donatą Banionį, Algimantą Masiulį, Stasį Petronaitį su žmona Regina Zdanavičiūte…

Taip to truputį ėmiau suprasti, kad man patinka fotografuoti žmones ir su jais plepėti. Pradėjau kurti portretus labai aktyviai, tarsi mečiausi į medžioklę „skalpų imti“, dėl jų ir važiavau į Vilnių. Tada jau pažinojau Petrą Repšį, o jo draugai buvo ir Donatas Katkus, ir Eimuntas Nekrošius, ir Osvaldas Balakauskas, ir visi kiti. Beje, į Panevėžio dailės galeriją atvažiuodavo koncertuoti, pavyzdžiui, smuikininkas Raimundas Katilius su pianistu Petru Geniušu, o kadangi aš Panevėžyje turėjau galeriją ir kavinę – vyrai po koncerto iškart pas mane, ir aš juos visus fotografuoju. Prirežisuodavau visko, būdavo, jie ten pas mane ir iki lubų lipdavo: pastatau kopėčias, Katilių su smuiku į viršų užkeliu, o Geniušas apačioje sėdi. Labai daug portretų Panevėžy pasidariau – ten ir su aktoriumi Valentinu Masalskiu susipažinau, ir su pianistu Povilu Stravinsku iš Amerikos.

Labiausiai gaila, kad nenufotografavau Vytauto Žalakevičiaus ir Broniaus Babkausko, tačiau šiaip esu sufotografavęs visus žymiausius Lietuvos kultūros ir meno žmones.

Keista – jeigu kalbėtume apie didžiuosius menininkus ir Vilnių – visi jie iš kur nors čia yra suvažiavę. Daug tikrų vilniečių tarp jų nėra, gal čia dėl to, kad tikru pranašu savo namuose nebūsi? Kad ir kaip būtų keista, pavyzdžiui, tikras vilnietis yra poetas Antanas A. Jonynas, dar Marius Burokas, vos vienas kitas, o visi kiti – atvykėliai: Alfredas Bumblauskas, Petras Repšys, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis – iš Žemaitijos, Sigitas Geda – iš Dzūkijos. Va Šarūnas Sauka gimęs Vilniuje, bet tėvas – Žemaitijoje. Tomas Venclova gimęs Klaipėdoje, bet laiko save vilniečiu, tačiau man jis yra tikras kosmopolitas.

Iš tikrųjų visi žmonės, atvažiavę gyventi į Vilnių ir mano fotografuoti, jį labai myli. Jie yra Vilniaus dalis. Kaip grindinys, kuriuo kasdien šiame mieste vaikštai: vieni Vilnių išpaišo, kiti išrašo, treti dar savaip įamžina.

Kunigas Algirdas Toliatas. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Antanavo koplyčia. Parko darbininkas Albinas (2016 m.). Algimanto Aleksandravičiaus fotografija
Peizažas.
Šatrijos kalnas. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Apie pasaką, vardu „Vilnius“: „Man patinka vietos, kuriomis ereliai neskraido“

Vilnius man toks, kaip esu pavadinęs vieną savo parodą: „Vilnius – mano pasakų miestas“. Tikrai toks savo siela ir istorijomis. Tas pavadinimas – tai aliuzija į Pauliaus Širvio eiles: „Aš lauksiu / Prie Vilniaus, / Prie pasakų miesto, / Kur teka Neris / Su žara. / Aš lauksiu / Prie Vilniaus / Vilnijančio Vilniaus / Tavęs, / Mano meile, / Tyra.“ Kai grodavau gitara, šią dainą visada dainuodavau, ji man būdavo pati gražiausia.

Persikėliau gyventi į Vilnių 2006 metais, gyvenu čia jau keturiolika metų, nors prisiregistravau tik prieš trejus metus. Panevėžys, kaip sakau, mano gimtasis miestas kūrybine prasme, Klaipėda – biologine, o Vilnius tapo savas, kai pradėjau čia važiuoti fotografuoti menininkų.

Vilniaus fotografijomis noriu parodyti savo asmeninį santykį su šiuo miestu. Štai šią vasarą fotografavau Šnipiškes – padariau kokių šimtą nuotraukų. Kartą važiavau pro šalį, sustojau, netyčia užėjau, ir – Viešpatie, galvoju, negaliu patikėti tuo, ką matau: vietoj gatvių – pelkės, jokio asfalto, daržai kambario dydžio, žydi van Gogho gėlės, morkos, agurkai, tualetai lauke – opapa! Man, kaip fotografui, ten kaip Klondaikas atsivėrė. O paeini kiek į šalį – vėl kitas Vilnius, vėl miesto centras su daugiaaukščiais.

Kokius keturis kartus buvau į Šnipiškes nuvažiavęs dviem–trims valandoms. Pastatau mašiną ir dūkstu po tas gatves lįsdamas į jų istoriją: kas ten buvo, kas gyveno, kokių tautybių žmonės, ką veikė. O kokių keistų pastatų ten išlikę: su visokiais keisčiausiais įėjimais, antresolėmis, laiptukais… Šunys, katės, čigonai, ko tik ten nėra. Suprantama buvo kažkada anksčiau, kai kažkur už oro uosto čigonai narkotikus pardavinėdavo. Vieną kartą ten buvau. Vos spėjau kailį išnešti, o galvojau – erelis, tada dar Panevėžy gyvenau – įsirausiu ir pafotografuosiu, kaip narkotikais prekiauja. Po to karto supratau, kad tiems žmonėms arklį pavogti ar užmušti fotografą yra tas pats. Spėjau iki mašinos atbėgti, gerai, kad vėjas į nugarą pūtė (juokiasi).

Vien išvietės Šnipiškėse, tie „tubzikai“ su širdelėmis, kokie nerealūs! Pagalvojau, gerai juos per „koroną“ fotografuoti – gali nosį kuo nors užsidengti. O praėjimai ten tarp namų – turi pilvą įtraukti, kad į kitą kiemą patektum. Kokių tik ten landų nėra – įdomių, stebuklingų. Eini ir matai – daržas, o jame – viena gėlė, iškart Exupéry prisiminiau. Arba raudonai dažyta tvorelė, o šalia – apleisti žali vijokliai, ir tos spalvos tokios nerealios, kad pagalvoji: va čia tai „Alisa stebuklų šalyje“. Eini eini: lūšna, dar viena lūšna, dar viena, ir staiga atsitrenki į moderniausius kalvio kaltus vartus, namas – iš rinktinių plytų, vien stogas, atrodo, kainuojantis pusę rajono, aplink kameros, viduj kiemo – na jeigu ir ne bentlis, tai bent kažkas panašaus. Tas kontrastas fotografui toks įdomus.

Ir vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė ten gyvena, bet namus ji labai gražiai susitvarkiusi, ateini kaip pas menininką. Liūdniau gyvenantieji, matyt, laukia to savo Godo, kol jiems už tą vietą kas pasiūlys milijonų.

Tačiau man tas rajonas patinka, daugiau niekur tokio nepamatysi. Visur brukis, bet ten, kur žmonės turi savo žemės, nesvarbu, kad ir kaip jie gyventų – jie turi laisvę. Laisvę išeiti į savo kiemą ir ten kad ir numirti cigaretę prisidegę. O kitur – išeini pro duris ir iškart pataikai į asfaltą arba veidu į troleibusą.

***

Gražus man tas Vilnius, ir aš esu miesto vaikas – nežinau, ar man patiktų gyventi kaime su tais visais uodais. Negaliu pakęsti tų mažų boingų, geliančių man į pliką galvą.

Pradėjęs Vilniuje fotografuoti 1990-aisiais, paties miesto dar nefotografavau. Tik vėliau tai atėjo – tos visos siauros gatvelės, bažnyčių kiemai, neišasfaltuoti, kaip aš vadinu – mediniai, senamiesčio kiemai. Būna, žiemą stoviu ir laukiu, kol atidarys vartus ir ims kasti sniegą: tada kaip katinas apsidžiaugęs įsmunku ir fotografuoju. Man patinka vietos, kuriomis ereliai neskraido, kurios turi išsaugojusios savo autonomiškumą.

Kartais, matant visą šį miestą, man pasidaro liūdna, kad kažkada nepaėmiau savo dukros už rankos ir jai neaprodžiau Vilniaus. Todėl dabar visąlaik dukros prašau duoti dienai pagloboti anūką, ir mes su juo vaikštome po Vilnių. Lapkritį jam bus treji, esame su juo gimę dviejų dienų skirtumu. Ir noriu jam Vilnių aprodyti ne todėl, kad dukra atleistų, bet kad poreikis toks atsirado. Matyt, su amžiumi. Galvoju dabar: kadangi tas vaikelis jau stovi ant kojų, reikės jam aprodyti tas visas siauras mano skersai išilgai išlandžiotas Vilniaus gatveles.