Lyties tapatybės problemos: geros žinios iš Suomijos ir ne tokios geros iš Lietuvos

Šią gender ideologijos skleidžiamą pažiūrą taip pat jau perėmė ne vienas Lietuvos medikas. Dėl energingos lobistinės ideologų veiklos lyties keitimas daugelyje šalių laikoma gera lyties disforijos gydymo taktika. Norint leisti „apsispręsti“, kokios gimties būti vaikams, ne vienoje šalyje leidžiamas gimtinio (lytinio) brendimo stabdymas, kuris yra tolygus cheminei kastracijai. Lietuvoje tai nėra galima, tačiau moteriškų hormonų receptą save mergaite laikančiam jaunuoliui endokrinologai (nors kol kas dar ne visi) jau išrašo.

Mokslinė diskusija apie tikras nepasitenkinimo savo gimtimi („gender disforijos“) priežastis vyksta sunkiai: štai anglų psichoanalitikas Davidas Bellas savo nepritarimą blokuoti vaikų pubertetą ir nepaisyti psichologinių disforijos priežasčių galėjo išreikšti tik išėjęs į pensiją. Ir vis dėlto minties, jog, pasak žymaus amerikiečių psichiatro Paulo McHue, emocinių problemų negalima gydyti skalpeliu, lengvai nuslopinti negalima. Su ja dera ne tik sveikas protas, tačiau ir objektyvūs moksliniai tyrimai. Būtent pastarieji šiemet nulėmė tai, kad Suomijoje neberekomenduojama pritarti jaunuolių norams pakeisti savo lytį bent iki tol, kol jiems sukaks 25 metai. Nors ir ne taip ryžtingai, panašia kryptimi pasuko ir švedai (stabdomas vaikų brendimo blokavimas), o po teisminio proceso dėl sveikatos sužalojimo puberteto blokavimą nepilnamečiams sustabdė ir žymioji Londono Tavistock klinika.

Kas paskatino suomių medikus pasukti tokiu keliu? Jie pastebėjo, kad daugelis jaunuolių, besikreipiančių dėl lyties keitimo, patiria psichikos sveikatos sutrikimų, kurie prasidėjo anksčiau nei nepasitenkinimas savo gimtimi. Štai 2015 m. R. Kaltiala-Heino et al. publikacijoje rašoma, jog tokių jaunuolių buvo 75 %: jiems buvo diagnozuota depresija (64 %), nerimo sutrikimai (55 %), autistinio spektro (26 %) arba psichotiniai (13 %) sutrikimai.

Mokslininkus taip pat stebino tai, kad lytį norinčių pakeisti jaunuolių skaičius buvo neproporcingas vaikų, sergančių lyties disforija, skaičiui. Buvo laukiama, kad lytį pakeisti norės tiek jaunuolių, kiek jų tokį norą išreiškė vaikystėje; kadangi pastarųjų sutrikimų yra labai mažai, remdamiesi Suomijos statistika, tyrėjai tikėjosi išvysti nuo 2 iki 4 vyrais norinčių tapti merginų ir apie 12 vaikinų. Tačiau tokių merginų 2014 metais kreipėsi net 41, o vaikinų – tik 6.

Tokie skaičiai prieštarauja gerai patikrintam svarbiausio amerikiečių diagnostinio žinyno (DSM-5) teiginiui, kad lyties disforija apie 80 % atvejų praeina pati savaime, sulaukus paauglystės. Tad norinčiųjų pakeisti gimtį ne sumažėjo, o keliolika kartų išaugo, tokią dinamiką, rašo suomių medikai, „kažkaip veikia kultūrinės tendencijos“. Kaip yra kalbėjęs Paulas McHue, susiduriame su „sargdinančiu memu“ – populiaria tendencija arba tiesiog tam tikra mada. Taip pat kyla klausimas, kodėl tarp besikreipiančiųjų į lyties tapatybės klinikas yra tiek daug paauglių mergaičių (vaikystėje lyties disforija jas vargina dukart rečiau nei berniukus).

Toks ryškus merginų vyravimas greičiausiai yra susijęs su moters sudaiktinimu: kaip parodė ir „#Me too“ protestas, ne kiekviena mergina nori būti vertinama kaip seksualiniam pasitenkinimui tinkamas „objektas“. Ypač toms merginoms, kurios vidujai jaučiasi trapios ir nepasitikinčios savimi, toks vyrų požiūris į jas yra itin atgrasus, kad jos ima nekęsti savo moteriškumo. Nors gašlus („seksualus“!..) nužiūrinėjimas gali būti atgrasus kiekvienai moteriai, psichikos problemų varginamai merginai jis gali būti labai sunkiai pakeliamas. Anksčiau esame minėję taiklų anglų žurnalistės pastebėjimą apie griežtų, net agresyvių „Kardashian“ kūno matmenų tironiją moters grožio atžvilgiu.

Oficiali bloga žinia Lietuvai

Lietuvoje sveiką vyrą arba moterį paversti nevaisingais, pašalinus jų reprodukcinės sistemos organus, kol kas yra draudžiama. Tačiau savaip laisvę įsivaizduojanti mūsų Vyriausybė tokią Lietuvos nuostatą ruošiasi pakeisti. Labai diskretiškai svarstyti pateiktas projektas, į kurį medikų prašoma atsiliepti iki rugpjūčio 20 d…. Kaip žinoma, atostogų metu skelbiami projektai nesukelia nereikalingų diskusijų…

Tačiau gali būti, kad prieštaravimų medikų organizacijos nepareikštų ir ne vasaros štilio metu. Dėl plataus masto sociokultūrinių poslinkių suvokimas, kad vaisingumas yra svarbi individo sveikatos dalis, yra gerokai pritemęs. Medikas, kurio pacientas prašosi būti atitinkamai išoperuojamas, mano, kad taip jis gerina ligonio sveikatą… Jei tas pats medikas kokios nors kitos operacijos metu netyčia pašalintų sveikas kiaušides moteriai ar sėklides vyrui, jis užsitrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tačiau jei žmogus pasirinko būti iškastruotas, toks operacijos rezultatas tampa moralės požiūriu geras.

Sveiko proto balsas, kad save taip sužaloti prašantis žmogus yra emociškai susipainiojęs, yra nutilęs, taip pat ir nutildytas. Pasakyti, kad pakeisti biologinės gimties nėra įmanoma, begali tik drąsūs žmonės – tokie kaip „Hario Poterio“ autorė Joana Rowling, dabar pravardžiuojama „terfe“ („trans exclusionary radical feminist“) ir transfobe. Tačiau kodėl ir be politinio spaudimo nemažai žmonių galvoja, kad asmuo turi teisę sunaikinti savo vaisingumą, jei jis arba ji to nori? Kodėl moralu tapo tai, ko žmogus nori? Žymus škotų filosofas Alisdairas McIntyre tokį moralės suvokimą vadina „emotyvistiniu“. Kad emocijos gali žmogų klaidinti, yra klasikinė Vakarų kultūros tiesa, tačiau tokiais „jausmingais“ mūsų laikais tai reikia įrodinėti moksliniais tyrimais.

Dažnai minimas švedų 2011 m. Karolinska Instituto tyrimas parodė, kad, praėjus dešimčiai metų po lyties keitimo operacijos, vyrai žudėsi 19 kartų dažniau nei likusi populiacija. Panašius operacijų rezultatus 2017 m. aprašo ir Kanados tyrėjai, į blogą išoperuotųjų būklę atkreipia dėmesį 2018 m. šveicarų tyrimas. Suomiai savo medicininės taktikos pakeitimą taip pat grindžia teiginiu, kad nėra reprezentatyvių tyrimų, parodančių, jog lyties keitimo operacijos pagerina pacientų psichologinę savijautą, taip pat, kad dar reikia gerai ištirti, kaip žmogaus sveikatą paveiks vaisingumo netekimas ir priešingos gimties hormonų vartojimas daugelį metų. Nors medikai, kastruodami sveikus vyrus (oficialus terminas yra gražesnis: atlikdami „lytį patvirtinančią operaciją“), nori jiems padėti, nepažeisti pagrindinio Hipokrato principo Noli nocere! – Nepakenk! – jiems nepavyksta. Tačiau iš tikrųjų geresni sprendimai egzistuoja.

Gilesni jausmai

Pasak oficialios per pastaruosius dešimtmečius įsivyravusios nuomonės, berniukas ar mergaitė, vyras ar moteris, kuriems diagnozuota lyties disforija (arba, pagal tarptautinę ligų klasifikaciją, transseksualumas) kenčia dėl „mažumos streso“ (minority stress). Teigiama, kad reikia padėti asmeniui sekti savo jausmų logika, visapusiškai priimti jį kaip jo arba jos biologijai priešingos lyties asmenį, tada bet koks kentėjimas pranyks. Tačiau, kaip atkreipia dėmesį per 100 aukštos kvalifikacijos anglakalbių šalių medikų, psichoterapeutų ir psichologų jungianti Society for Evidence Based Gender Medicine, šiemet pasirodė naujas tyrimas, kuris kvestionuoja oficialiąją „mažumos streso“ teoriją.

Prestižiniame Frontiers in Psychology žurnale paskelbtoje publikacijoje australų mokslininkų grupė aprašo tyrimą, kuriame buvo analizuojamas vaikų, kenčiančių lyties disforiją, prieraišumas prie motinos (ar kito globėjo). Lyginant su sveikais vaikais, jie visi buvo patyrę žymiai mažiau saugų prieraišumą. Praeito šimtmečio antrojoje pusėje Johno Bowlby pateikta vaiko prieraišumo prie motinos analizė yra tapusi klasikine psichinės sveikatos supratimo dalimi, o jo kolegės Mary Ainsworth tyrimai parodė, jog saugus arba keli nesaugaus prieraišumo tipai gali būti nustatomi jau po pirmųjų 12 berniuko ar mergaitės gyvenimo mėnesių.

Australų publikacijos autoriai atkreipia dėmesį į gerai žinomą nesaugaus prieraišumo poveikį polinkiui patirti stresą, adaptacijos sunkumus ir kitokias psichinės sveikatos problemas; jų pradiniai pavidalai, matomi ankstyvoje vaikystėje, vaikui augant iš esmės keičia tik savo formas, tačiau ne „bazinį“ nesaugumą psichikos gelmėje. Tyrime taip pat nustatyta, jog lyties disforiją kenčiantys vaikai dažniau nei sveikieji ir lygiai taip pat kaip psichinę patologiją patiriantieji išgyveno traumuojančių patyrimų vaikystėje (ACE, „adverse childhood events“). Remdamiesi šiais faktais, australų tyrėjai teigia, jog vaikams pasireiškianti lyties disforija turėtų būti vertinama kaip prisitaikymo prie psichologinei harmonijai nepalankių vaikystės aplinkybių išraiška. Pastarosios apima šeimos santykių nestabilumą arba iširimą, traumuojantį elgesį su vaiku ir taip pat socialines-ekonomines problemas.

Kitaip sakant, berniuko ar mergaitės – o vėliau ir vyro ar moters – noras tapatintis su priešinga gimtimi nėra „įgimtas“ ir neatsiranda savaime, o jų patiriamas „mažumos stresas“ dėl galimų patyčių nėra giliausia jų kentėjimų priežastis. Čia iškyla gerai žinomas psichologijoje klausimas: ar tai reiškia, kad dėl šio sutrikimo yra kalti vaiko tėvai. Kaip apie šią problemą rašė vienas žymiausių anglų psichoanalitikų D. Winnicottas, dera kalbėti ne apie kaltę, bet apie etiologiją arba priežastį.[1] Nesaugus vaiko prieraišumas prie mamos yra susijęs su ramybės stoka jo mamos sieloje. Ar galima ją būtų dėl to apkaltinti? Daugeliu atveju šią neramybę ji „paveldėjo“ iš savo mamos „transgeneracinio“ perdavimo keliu. O jeigu jos santykiai su vaiko tėvu pažymėti disharmonija, jos kūdikiui bus dar sunkiau patirti saugų prieraišumą.

Garsioji Winnicotto frazė, jog „tokio dalyko kaip kūdikis nėra“, dažniausiai reiškia, kad vaikas iš esmės jaučia ne savo, bet tėvų, ir visų pirma mamos, nuotaiką. Jei mama nesutaria su tėvu, sūnelio jam ji „atiduoti“ nenori; pastarasis gali padaryti išvadą, kad mama jį labiau mylės, jei jis nebus toks „negeras“ kaip jo tėvas – t. y. slopins savo natūralią vyrišką ekspresiją. Kaip yra įžvalgiai aprašę Josephas ir Linda Nicolosi, panašūs procesai vyksta ir mergaitės sieloje, jei ji ima nemėgti savo moteriškumo.

Australų tyrimo išvadas revoliucingomis galima laikyti tik jas vertinant oficialiai priimtos nuomonės kontekste. T. y. pažiūros, kad transseksualaus asmens jausmus žeidžia tik „mažumos stresas“ ir išgydymas galimas tik pašalinant sveikus organus. Kas iš tikrųjų reikalinga ir negrįžtamai nesužaloja paciento kūno, yra psichologinis giluminės psichikos struktūros – iš nesaugaus prieraišumo kilusio vidinio nesaugumo gydymas, kurio metu vaikas arba ir suaugęs žmogus palaipsniui ištirpdo konfliktą su savo biologine tapatybe.

Tokiu keliu sėkmingai eina žymus Kanados specialistas Kennethas Zuckeras, jau dar prieš du dešimtmečius monografijoje skelbęs apie sėkmingą pagalbą beveik 500 gimties disforiją kenčiančių vaikų. Jo ir kolegės Susan Bradley taktika gender ideologijai dar neblokuojant mokslinės diskusijos buvo aprašyta ir seniau. Beje, dėl šios ideologijos įsigalėjimo Zuckero gimties tapatybės klinika buvo uždaryta, tačiau tyrėjas laimėjo bylą prieš Kanados vyriausybę. K. Zuckeras yra vieno žymiausių seksualumo tyrimus skelbiančių mokslinio žurnalo Archives of Sexual Behavior redaktorius.

***

Tad tikrai galima sveikinti Suomijos medikus sustabdžius jaunuolių negrįžtamą traumavimą skiriant brendimą blokuojančius hormonus ir vėliau pašalinant sveikus reprodukcinės sistemos organus. Australų mokslininkų publikacija, atnaujinanti giluminės žmogaus tapatybės formavimosi ankstyvojoje vaikystėje supratimą, taip pat teikia vilčių, kad diskusija apie pagalbos būdus kenčiantiesiems lyties disforiją nebus ideologiškai uždaryta. Psichologines lyties disforijos priežastis taip pat neseniai analizavo ir italų mokslininkų grupė. Norėtųsi, kad ir Lietuvos chirurgai nesiimtų gydyti emocinių kentėjimų.

[1] Plg. D. W. Winnicott. Babies and Their Mothers. Addison-Wesley Publishing Company, 1987, 9 p.