Užsienio reikalų viceministras M. Adomėnas: „Bijau, kad dabartinis Kremliaus režimas iš tiesų gyvena liguistomis fantazijomis“

Kokia situacija Ukrainoje yra šiuo metu? Pačios Ukrainos atstovai bando išlaikyti ramiausią toną iš visų, nors kartais šis ramumas atrodo veikiau strateginis.

Labai svarbu, kad Ukraina netyčia neatliktų veiksmų, kurie galėtų duoti Rusijai casus belli. Vakar (kalbėjomės vasario 1 d., – red. past.) vykusioje diskusijoje JT Saugumo Taryboje daug ryškiau ir smarkiau kalbėjo JAV, Jungtinė Karalystė, Europos valstybės, o ne Ukraina. Aš manau, kad tai yra strateginė laikysena. Be abejo, nelengva išlaikyti vidurio kelią tarp, viena vertus, pasirengimo priešintis, kita vertus, nedavimo pagrindo panikai.

Kartais mums atrodo, kad Ukraina per daug ramiai į visa tai žiūri, bet mes palaikome nuolatinį dialogą. Nuo vakar Kijeve dirba visų Lietuvos reikalingų institucijų atstovų grupė, jos misija – išsiaiškinti poreikius, kad prasidėjus agresyviems veiksmas Lietuva galėtų iškart padėti Ukrainai, kad būtų tiesioginiai ryšiai ir kanalai. Mes ruošiamės labai intensyviai, kitos šalys daro tą patį. Tačiau stengiamės, kad pasirengimas nebūtų panikos išraiška. Todėl kai kurių valstybių ambasados darbuotojų išsiuntimas priimamas kaip nereikalingas įtampos didinimas, tačiau tai yra vidinės diplomatinių tarnybų taisyklės, su kuriomis mes negalime ginčytis.

Atrodo, kad ypač JAV elgiasi taip, tarsi didelio masto karas būtų gana tikėtinas. Be minėtos evakuacijos, galima paminėti ir Joe Bideno teiginius. Tačiau apžvalgininkai sako, kad neaiški eskalacija gali būti ir Putino derybinės pozicijos Vakarų atžvilgiu užsiėmimas. Viena vertus, jis derybas pradeda kariuomenės daliniais išreikštu grasinimu, kita vertus, pasilieka laisvę judėti atgal, nes konkretūs tikslai nėra apibrėžti.

Taip, kalbant šachmatų terminais, jis užima lentos centrą, turi daugiau opcijų negu kiti, ir neatmestini jokie scenarijai. Tačiau mes turime galimybę palyginti tikrai retorinį pasirengimą, kuris vyko gegužės mėnesį, ir tai, kas vyksta dabar. Skirtumai akivaizdūs. Tada iš tikrųjų buvo parodomasis dislokavimas. O tokie dalykai kaip logistikos ir paramos junginių dislokavimas prie sienos, kraujo atsargų vežimas į priešakines pozicijas ir kiti veiksmai rodo visai kitokį pasirengimo lygį ir veiksmų profilį, kurio nebuvo pavasarį.

Be abejo, Putinas turi daugybę opcijų – jis gali pradėti karą, gali atsitraukti mainais už nuolaidas iš Vakarų, gali laikyti kariuomenę kaip permanentinę grėsmę ir tokiu būdu daryti įtaką Ukrainos vidaus politikai. Mūsų tikslas yra labai aiškiai iškomunikuoti, kad kaina, jei jis ryžtųsi peržengti sieną, bus tikrai labai didelė. Todėl ne be reikalo amerikiečiai kalba apie sankcijas, kurios būtų, kaip jie sako, mother of all sanctions.

Svarstant apie pesimistiškiausią scenarijų, kiek Lietuva teikdama pagalbą gali veikti savarankiškai, kiek privalo koordinuoti veiksmus su NATO partnerėmis? Kokiose srityse ir kokio tipo pagalbą Lietuva apskritai gali teikti?

Lietuvių karių dalyvavimas aktyviuose kovos veiksmuose, be abejo, būtų NATO įsitraukimas, ir apie tai tikrai nekalbama. Kalbama apie instruktavimo, kitokios pagalbos misijas bei ginklų tiekimą, kuriam taikomos NATO taisyklės. Šalis, iš kurios pirkta ginkluotė, turi teisę žinoti ir sankcionuoti ginkluotės naudojimą. Bet vis dėlto šalys turi savo iniciatyvos teisę padėti Ukrainai tiek, kiek tai atitinka bendrąsias NATO taisykles. Čia Lietuva pagal išgales, kaip ir dauguma NATO šalių, aktyviai dalyvauja.

Lietuva turėtų iš tiesų pasiruošti, nes, jei prasidėtų karas Ukrainoje, neatmestini ir antriniai dėmesio bei resursų atitraukimo veiksmai prieš kaimynines NATO valstybes ar tą pačią Suomiją. Būtent tam, kad būtų sutrukdytas pagalbos Ukrainai teikimas. Tai gali būti tiek nauja hibridinė ataka naudojant migrantų srautus, tiek kibernetinės atakos, energetinis šantažas ir panašiai. Tiesiog nereikia manyti, kad karo teatras bus tiktai Ukrainoje. Iš dalies tai signalizuoja ir skystųjų dujų laivo-saugyklos „Maršal Vasilevskij“ atplaukimas į Kaliningradą. Tai padaro Kaliningradą nepriklausomą nuo dujotiekio, einančio ir per Lietuvą, bei rodo, kad Rusija gali būti pasirengusi nutraukti dujų tiekimą.

Kalbant apie paramą, kokia pagalba Ukrainai būtų pakankama? Dabar ypač pabrėžiamas priešraketinių gynybos sistemų trūkumas. Kiek Lietuva ir NATO gali padėti?

Priešraketinės ir priešlėktuvinės gynybos sistemos yra dalykas, kurio per naktį nei instaliuosi, nei išmoksi naudotis. Šių sistemų labai trūksta, reikia ieškoti sprendimų. Pamatyti, kas dabar Ukrainai yra pagrindinė grėsmė, galime iš sutelktos kariuomenės. Tai ir didžiulės šarvuotos technikos pajėgos, ir artilerija, kuri gali apšaudyti Ukrainos pozicijas ir miestus, net neišvažiuodama iš Baltarusijos ar Rusijos teritorijos. Ir, be abejo, aviacija bei raketos, kurios kare Donbase nebuvo tiesiogiai pasitelktos. Tai būtų karinį žaidimą keičiantis veiksnys. Kita vertus, Ukrainos apsirūpinimas dronais, kurie gali sėkmingai sunaikinti artilerijos vienetus ar tankus, iš jų pusės yra ruošimasis intensyvesniam karo pobūdžiui. Bet, be abejo, priešlėktuvinė, priešraketinė gynyba tebėra skaudžioji vieta.

Nemažai kas pabrėžia, kad, nepaisant karinės sutelkties, Rusijos ekonominiai resursai nėra pajėgūs atlaikyti ilgesnį ir intensyvesnį konfliktą.

Rusija kaupė valstybės rezervą porą metų. Jis nebuvo naudojamas nei socialinėms išmokoms, nei būklei šalies viduje gerinti. Nesiryšiu įvardinti skaičiais, bet dabar sukauptas rekordinis valstybės rezervo lėšų kiekis. Kitaip tariant, pasirengimas izoliacijai nuo ekonominių ryšių ir sankcijoms yra toks aukštas, koks seniai nėra buvęs.

Dar viena perspektyva žvelgiant į galimus scenarijus yra ta, kuri labai svarbi Putinui asmeniškai – politinis naratyvas. Jau matėm, kad Putinas stengiasi šį pasakojimą vystyti pateikdamas jo absurdiškų reikalavimų nevykdymą kaip NATO agresiją. Kita vertus, apžvalgininkas Vitalijus Pοrtnikovas atkreipė dėmesį, kad atviras Kijevo atakavimas sunaikintų propagandinį vienos tautos mitą.

Galvodami apie Rusiją mes dažnai išleidžiame iš akių vieną dalyką – tas naratyvas pirmiausia reikalingas Rusijos vidaus rinkai. Propaganda susikurti sąjungininkų ar naudingų idiotų Vakaruose, kaip pavyzdžiui, Tuckeris Carlsonas iš Fox News, Putinas gali. Tačiau esminis tikslas yra savo paties gyventojų suvaldymas per naratyvą. Čia reikia neužmiršti didžiulio Rusijos gyventojų informacinio izoliuotumo. Alternatyvių balsų nebėra likę. Ne todėl, kad visi automatiškai pritaria Putinui, bet todėl, kad bandymus pareikšti alternatyvų balsą lydi represijos.

Kitaip tariant, viešojoje erdvėje dominuojantys proputiniški naratyvai veikia ir neapsisprendusiuosius, nes nėra alternatyvų. Žymiai lengviau įsitikinti, kai atrodo, kad visi aplinkiniai mano panašiai. Pasakojimas, kuris mums atrodo absurdiškas, viduje pasiekia tokį intensyvumą, kad jam pasipriešinti yra nepaprastai sunku. Tuomet prasideda masinės psichozės atvejai. Čia užtenka prisiminti nacistinę Vokietiją, kur dėl kitų priežasčių nebuvo alternatyvių naratyvų ir žmonės patikėjo nežmoniškais dalykais. Manau, jog Putinas yra pajėgus įtikinti, kad Kijevo subombardavimas yra svarbiausias žingsnis į vieningos nacijos atkūrimą. Manau, kad didžioji dauguma Rusijos gyventojų, deja, tuos naratyvus prarytų, o tie, kurie neprarytų, tiesiog tylėtų.

Kitas scenarijus – suintensyvėjęs Ukrainos varginimas hibridinėmis priemonėmis, kurios galėtų, viena vertus, tapti pasiruošimu invazijai palankiu metu, kita vertus, išlikti elementariu trukdymu Ukrainai judėti Vakarų kryptimi ir kurti šalį.

Tą Putinas darė jau pastaruosius aštuonerius metus, ir tai nebūtų nieko naujo. Ukrainos visuomenės atsparumas sparčiai auga. Sakyčiau, kad hibridinio karo opcijas Putinas jau išnaudojo. Per tuos metus jis bandė padaryti viską – nuo politinių jėgų kūrimo ir kibernetinių atakų iki nuolat varginančio karo ir informacijos sklaidos. Ukraina po truputį šias atakas sėkmingai atremdavo. Kitaip tariant, manau, kad hibridinio karo opcijų išsėmimas ir stumia drastiško ir gana desperatiško plataus masto karo link.

O kokį vaidmenį vaidina kitų šalių parama? Juk Putino veiksmus galima interpretuoti ir kaip tam tikrą Vakarų mobilizacijos galimybių testą, tiek kalbant apie sankcijas, tiek apie tiesioginę pagalbą ginkluote ir t. t.

Mes buvome įpratę juokauti, kad Vakarai vis išreiškia susirūpinimą, paskui gilų susirūpinimą, pasipiktinimą ar dar kažką. Bet šįkart matome diplomatinių ir konkrečių pagalbos veiksmų derinį, kuris daro du dalykus. Viena vertus, nukelia toliau galimos invazijos datą, kita vertus, didina pasirengimą ir atsparumą.

Kuo toliau bus nustumta galimos invazijos data, tuo mažesnis pavojus, nes sėkmingai priešintis gali sutrukdyti energetinis badas. Vėlgi tas pats siekis aprūpinti Europą dujomis yra tiesioginė galimo šantažo prevencija užsukus dujas. Kuo mažiau žiemos, kuo arčiau dujų atplaukimas iš Kataro, tuo mažesnis pavojus, kad Putinas panaudos dar vieną – energetinį – ginklą (pirmadienį JAV prezidentas susitiko su Kataro emyru aptarti galimą dujų tiekimą į Europą, – red. past.). Taigi pasiruošimo veiksmus matome kaip kompleksą priemonių kartu su ginkluotės tiekimu Ukrainai ir pagalba žmogiškaisiais resursais.

Dabar yra įsijungęs bendro ir koordinuoto veikimo mechanizmas, kokio dar nesame matę. Reikia neužmiršti, kad Vakaruose iki šiol buvo ne viena politinė perskyra – tarp Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos, tarp JAV ir Europos ir t. t. Bet dabar jos nebėra. Galimybė susivienyti bendram veiksmui yra ryški ir maloniai stebinanti.

Jau paminėjote įvairius tiesiogiai su politika nesusijusius, bet galimai labai svarbius veiksnius. Vienas iš jų – žiema ir energetika. Kitas – žiemos olimpiada, kuri netrukus prasidės Pekine, tad turbūt galime tikėtis, kad karas bet kokiu atveju neprasidės anksčiau nei vasario 20 d. Kita vertus, dar yra trumpa pertrauka tarp olimpiados ir pavasario. Kiek tokie veiksniai gali būti lemiami?

Aišku, kad Kinijos pageidavimas nepradėti karinių veiksmų prisidengiant pasaulio dėmesio nukreipimu į olimpiadą yra ryškus faktorius. Kita vertus, ir kariniai analitikai sako, kad ribotam konfliktui pasiruošta jau dabar, tačiau pradėti plataus masto konfliktą prieš vasario vidurį Rusija nebus pasiruošusi. Bet ar tai įpareigoja Putiną laukti iki pat olimpiados ar net paralimpinių žaidynių pabaigos? Tokie klausimai darosi talmudiški.

Jei mes iš tiesų žinotume karinį scenarijų, kuris yra jau priimtas, būtų lengviau ir prognozuoti. Bet aš neatmesčiau ir strateginės apgaulės galimybės. Jei Putinas pasako, jog po trijų savaičių vėl susitiksime kalbėtis, tai nereiškia, kad jis per tas tris savaites nepradės karinės invazijos, jei jam tai pasirodys palanku. Juo labiau kad iš tiesų nežinome, kas verda toje perkaitusioje galvoje.

Ką dabar galima ir reikia padaryti Lietuvai ir Vakarams? Atrodo, kad sankcijos, nors ir yra potencialiai veiksmingos, savo esme yra neparankus įrankis, nes jį galima taikyti tiktai post factum.

Būtent todėl komunikavimas dėl šio įrankio neišvengiamo pritaikymo ir apimties yra geriausia prevencinė priemonė. Jei kariniai veiksmai prasidės, žinoma, reikės susitaikyti su išbandymo, ištvermės ir skausmo laikotarpiu. Todėl dabar nepraeina nė dienos negalvojant, ką dar būtų galima padaryti, kad invazijos kainą Rusijai prevenciškai padidintume.

Ar Vakarai nėra praradę autoriteto? Kaip ir minėjot, nepaisant rimto pasiruošimo dabar, iki šiol dažnai būta tik susirūpinimo ir vis gilesnio susirūpinimo.

Manau, kad bedantė reakcija į ankstesnes invazijas tiek į Sakartvelą, tiek į pačią Ukrainą ir padrąsino Putiną imtis dabartinių veiksmų. Tačiau jis mato mūsų pasirengimą ir abejonių dėl Vakarų ketinimų rimtumo turėtų nebekilti. Bet vėlgi klausimas, kiek iš Kremliaus pusės yra racionalaus vertinimo, o kiek įsitikinimo savo pranašumu prieš „supuvusius Vakarus“.

Ką realiai Rusija galėtų pasiekti net ir metusi visus savo resursus? Nemažai kas atkreipia dėmesį, kad neįmanoma užimti ir ilgesnį laiką išlaikyti Ukrainos, jos milijoninių miestų – tam reikėtų milžiniškų resursų. Koks galėtų būti realus Rusijos tikslas po dienos X?

Nenoriu užsiimti pranašystėmis. Tačiau visas šis projektas yra vedamas pusiau mistinio imperializmo ir revanšizmo idėjų. Čia kalbu ir apie tą straipsnį apie rusų bei ukrainiečių tautos vienybę (turimas omenyje Putino kvaziistorinis propagandinis straipsnis apie tai, kad rusų ir ukrainiečių tauta neva yra viena ir ta pati, – red. past.), ir apie „Trečiosios Romos“ ideologiją, ir apie pasipriešinimą supuvusiai Vakarų civilizacijai, ir t. t., ir t. t. Tokios idėjos veikia Putino aplinkoje ir tam tikru suvirškintu pavidalu yra kraujyje ir toliau užkrečia. Būtent todėl nesitikiu visiškai pragmatinio skaičiavimo.

Todėl pabrėžiu paralelę tarp Hitlerio trisdešimt aštuntaisiais metais ir Putino dvidešimt antraisiais. Joks racionalus skaičiavimas negalėjo pagrįsti minčių, kad viena valstybė su keliais sąjungininkais galėtų užkariauti visą žemyną, bet žmonės tuo patikėjo, ir buvo sukeltas dešimčių milijonų aukų pareikalavęs karas. Lygiai taip pat bijau, kad dabartinis Kremlius režimas iš tiesų gyvena liguistomis fantazijomis ir gali save įtikinti, kad jie yra pajėgūs užkariavę visą kairiakrantę Ukrainą ją išlaikyti. Arba bent jau išlaikyti pakankamai ilgai, kad iš Vakarų pasaulio pareikalautų drastiškų nuolaidų, kurios sugriautų Europos ir Vakarų saugumo architektūrą. Deja, mes negalime pasikliauti tik racionaliais skaičiavimais. Racionalus protas sako, jog Ukraina gali tapti nauju Rusijos Afganistanu. Bet bijau, kad Putinas taip nemano.