2021 05 06

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

M. Gimbutienės kurganų migracijos hipotezę patvirtina naujausi genetiniai tyrimai

Marija Gimbutienė. Algirdo Tarvydo nuotrauka (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994) yra viena žymiausių Lietuvos archeologių, jos darbai žinomi ir vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Mokslininkės įžvalgomis remiasi naujausi archeologijos, lingvistikos ir genetikos tyrimai. XX a. antroje pusėje M. Gimbutienės iškelta hipotezė apie taikios Europos visuomenės žlugimą, užplūdus karingiems indoeuropiečiams iš Juodosios jūros pakrantės arealo, kuriuos mokslininkė pavadino kurganų kultūros žmonėmis, iš pradžių susilaukusi daug kritikos, jau yra patvirtinta naujausių genetinių tyrimų.

Šia tema balandžio 29–30 d. vykusioje virtualioje tarptautinėje konferencijoje „Marija Gimbutienė Lietuvoje ir pasaulyje: minint šimtąsias gimimo metines“, kurią organizavo Lietuvos istorijos institutas ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, buvo skaityti pranešimai: „Marija Gimbutienė ir jos stepių indoeuropėjimo vizija: priėmimas, atmetimas ir atgimimas“ (prof. dr. Aleksanderis Kośko, prof. dr. Marzena Szmyt, Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas, Lenkija) bei „Paleogenetikos duomenys patvirtina Kurganų kultūros žmonių migracijos į Rytų Baltijos kraštus hipotezę“ (prof. dr. Rimantas Jankauskas, Vilniaus universitetas, Lietuva).

Marija Gimbutienė – „kurganų kultūros“ termino autorė

Skaitydama pranešimą dr. Marzena Szmyt pastebėjo, kad 1956-aisiais, tuo metu, kai Marija Gimbutienė paskelbė savo koncepciją apie Rytų Europos priešistorę, Vakarų Europoje ir JAV vyravo požiūris, kad Europos žemynas tęsėsi nuo Iberijos pusiasalio iki Kaukazo. M. Gimbutienės koncepciją charakterizavo laidojimo vietos, dideli pilkapiai. Atsižvelgusi į archeologinius radinius Dniepro žemupyje, M. Gimbutienė padarė išvadą, jog šie indoeuropiečių protėviai gyveno sutvirtintose kaimo vietovėse, stačiakampės formos namuose. Šiuos žmones ji vadino kurganų tauta, kuri tarsi įsiveržė į naujas teritorijas; tokių įsiveržimų (iš stepių) į Centrinę, Rytų ir Pietų Europą būta trys.

Pasak pranešėjos, jau nuo pradžių M. Gimbutienės koncepciją lydėjo įvairios karštos diskusijos, susijusios tiek su atskirais koncepcijos komponentais, tiek su pagrindinėmis metodologinėmis idėjomis. „Galima sakyti, kad terminas „kurganų kultūra“ buvo pristatytas dar 1956 m.“, – tvirtino pranešėja. Nors apie 1963 m. M. Gimbutienė su šiuo terminu siejo ekspansiją, tačiau praėjus daugiau nei dešimčiai metų ji suprato, kad tai buvo kultūrinė tradicija. Viename savo paskutiniųjų darbų ji jau aiškino, kad šis terminas apibrėžė klajoklius. Tam tikri kurganų kultūros požymiai buvo apibrėžti pagal radinius kapuose, taip pat atsižvelgiant į įvairius radinius, atskleidusius tuometinių bendruomenių gyvenimo būdą.

Nuotrauka iš knygos „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“

Gimbutienė nuolat akcentuodavo Volgos regioną kaip kurganų kultūros formavimosi lopšį, tą vėliau patvirtino ir kiti tyrimai. Tačiau, kaip pabrėžė dr. Marzena Szmyt, stengdamasi išplėsti šį formavimosi arealą į pietryčius, ji tą darė nelabai nuosekliai. 1963 m. M. Gimbutienė teigė, kad kurganų stepių tauta gyveno Kazachstane, Sibire. Vėliau ji jau teigė, kad tikėtina, jog kurganų tauta ir kultūra kilo iš Turkmėnijos ir Vidurio Azijos. 9-ajame dešimtmetyje jos požiūris į vakarinę tautų kraustymosi tendenciją įgijo daugiau niuansų. 1985 m. ji pradėjo kalbėti apie antrąją, centrinę, kurganų tautos ir kultūros kilmės kryptį. „Matome vieną kontroversiškiausių M. Gimbutienės teorijos elementų. Iš pradžių pradėjusi nuo neutralesnių terminų – tokių kaip klajojimas, vėliau juos keitė kariniais įsiveržimo, ekspansijos ir panašiais terminais. Tuos karinius terminus ji vartojo nenuosekliai, terminą „ekspansija“ vartodavo kaip „įsiliejimą“. Šią migraciją ji aiškino klimato sąlygomis; vėliau priežastys buvo keičiamos, įtraukiant ekonomines bei demografines. M. Gimbutienę nelabai domino tos migracijos priežastys, labiau ją domino kraustymosi veiksniai, leidę tautoms įsitvirtinti naujuose arealuose. Ilgainiui ji apsistojo ties karybine kurganų kultūros migracijos teorija“, – teigė dr. Marzena Szmyt, atkreipdama dėmesį į dar vieną M. Gimbutienės sukurtą terminą – „kurganizaciją“, skirtą nurodyti atskirų bendruomenių susiliejimą.

Pasak pranešėjos, XX a. pabaigoje mokslininkai laikėsi nuomonės, kad stepių gyventojų migracijos koncepcija buvo viena iš daugelio indoeuropėjimo teorijų, tačiau XXI a. pradžioje koncepcija pasikeitė. Išryškėjo kai kurie M. Gimbutienės teorijos trūkumai: nepakankami archeologiniai šaltiniai, kritinės duomenų analizės stoka. Tai davė pradžią naujiems tyrimams, susijusiems su Rytų Europos stepėmis, Kaukazo ir miško zonomis. Atlikti nauji bioarcheologiniai tyrimai tapo neatsiejama archeologijos dalimi.

Paleogenetiniai duomenys patvirtina M. Gimbutienės kurganų kultūros migracijos hipotezę

Pasak VU mokslininko dr. R. Jankausko, prieš dvidešimt metų buvo manoma, kad trys didžiosios migracijos suformavo iš esmės visą Europos genetinį žemėlapį. Pirmoji – paleolito laikų migracija, šiuolaikiniams žmonėms migruojant į Europą ir susiduriant su neandertaliečiais ir prieš tai gyvenusiais senaisiais žmonėmis. Antroji banga – ledynmečiai ir pasitraukimas į slėptuves. Ir galiausiai – žemdirbystės plėtra iš Artimųjų Rytų maždaug prieš 10 000 metų. „Čia Rytų Europa kaip ir nefigūruoja, nors klasikinių genetinių žymenų – tokių kaip kraujo grupės, kraujo baltymų polimorfizmas ir pan. – tyrimai rodo, kad vis dėlto vyko tam tikrų procesų, palikusių pėdsakų ir dabartiniame genetiniame Europos žemėlapyje“, – teigė pranešėjas.

Dr. Rimantas Jankauskas. VU nuotrauka

Didžiausią įvairovę (22 proc.) yra lėmusi genetinė komponentė, siejama su žemdirbių migracija iš Artimųjų Rytų, bet pastebėta ir komponentė, nulėmusi 11 procentų genetinės šiuolaikinių žmonių įvairovės. Jos židinys – šiaurinė Juodosios jūros pakrantė, siejama su kurganų kultūra.

„Archeologijos duomenimis, Lietuvos teritorija buvo apgyvendinta po ledynmečio iš dviejų šaltinių: vakarinio ir pietrytinio. Kyla klausimas: kurie žmonės dominavo mūsų teritorijoje? Pirmieji gyventojai, gyvenę mezolito ir ankstyvojo bei viduriniojo neolito laikotarpiu, kaip rodo archeologiniai ir antropologiniai duomenys, buvo sėslios medžiotojų-rankiotojų bei žvejų bendruomenės, žvejojusios gėlavandeniuose ežeruose. Tos visuomenės galėjo būti gana sudėtingos, ką liudija sudėtingi laidojimo ritualai. Ir tik neolito pabaigoje atsiranda virvelinė keramika, žmonės maitinasi sausumos maistu, kas liudytų, kad čia buvo verčiamasi gyvulininkyste; šie gyventojai ryškiai skyrėsi nuo ankstesniųjų. Tie pirmieji gyventojai buvo smulkaus sudėjimo, nedidelio ūgio, kaip rodo genetiniai tyrimai, mėlynakiai ir tamsiaplaukiai, o naujieji žmonės buvo aukšti, stambūs, masyvūs, šviesiaplaukiai, tačiau dažnai rudakiai“, – tvirtino pranešėjas.

Pasak dr. R. Jankausko, pirmieji genetinio žemėlapio tyrimai buvo atliekami su mitochondrinės DNR duomenimis. Ši DNR paveldima motinos linija, vienos krypties, nepereinanti iš vienos linijos į kitą. Paaiškėjo, kad tarp dabartinių Lietuvos gyventojų dominuoja H ir T haplogrupės (dalelių deriniai, kurie glaudžiai susiję ir paveldimi kartu. Paveldima iš vieno iš tėvų, dažniausiai tai Y chromosomos požymis, paveldimas vyriškąja linija, ir mitochondrinės DNR požymis, paveldimas moteriškąja linija).

Šiuolaikiniai Rytų Baltijos gyventojai beveik nesiskiria nuo bendrojo Europos gyventojų fono. Tuo tarpu, pasak pranešėjo, mezolito laikotarpio Baltijos kraštų gyventojai – kaip ir kitos Europos Rytų ir ypač Vakarų gyventojų grupės – gerokai skyrėsi nuo dabartinių gyventojų.

„Šiuolaikiniai molekulinės genetikos metodai iš archeologinės medžiagos leidžia tiesiogiai išskirti mitochondrinę DNR, o dabar ir branduolio DNR, ir taip atlikti tiesioginį palyginimą, be tarpininkų, tarp šiuolaikinių ir praeities gyventojų. Mūsų visi mezolito mėginiai – tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje – priskiriami vienai U haplogrupei, tiksliau, vienam jos pogrupiui U5. Ankstyvojo ir viduriniojo neolito laikotarpiu neįvyko jokių pokyčių, kas rodo akivaizdų tęstinumą per kelis tūkstančius metų. Tuo laiku Centrinėje ir Pietų Europoje vykusi migracija mūsų krašto nepalietė. Tik neolito pabaigoje, bronzos amžiuje, atsirado kitos haplogrupės – kiti iš pietvakarių atėję žmonės. Taigi, išeitų, kad mūsų seniausiųjų gyventojų daugumą sudarė U haplogrupės atstovai, kurie skyrėsi nuo Centrinės Europos gyventojų. Tarp šiuolaikinių Lietuvos gyventojų dominuoja T ir H haplogrupės, tačiau apie 20 procentų sudaro įvairūs U haplogrupės pogrupiai. Šie duomenys suteikia peno diskusijai apie genetinius pokyčius motinos linijoje, nes jie perduodami motinų per dukras“, – sakė pranešėjas.

Pasak dr. R.Jankausko, pagal mitochondrinę DNR galime atsekti moterišką, mitochondrinės „Ievos“, genealogiją, o vyriškosios linijos, „Adomo“, genealogija atsekama pagal Y chromosomos haplogrupes. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dominuoja dvi haplogrupės: R1a ir N3 (dabar vadinama N1c). Lenkijoje N3 haplogrupės nėra. Lietuvoje pusė dabar gyvenančių vyrų turi R1a haplogrupę, N3 grupę turi tik trečdalis. R1a siejama su indoeuropietiškąja haplogrupe, tuo tarpu N3 haplogrupė siejama su ugrofiniškąją, atėjusia iš Šiaurės Eurazijos. R1a haplogrupės paplitimas pasaulyje siejamas su dviem dideliais židiniais Europoje ir Indijoje. Šią haplogrupę turėję žmonės per Kaukazą ir šiaurinės Juodosios jūros pakrantę pasiekė Rytų Europą.

Šiuolaikiniai Rytų Baltijos gyventojai beveik nesiskiria nuo bendrojo Europos gyventojų fono. Tuo tarpu, pasak pranešėjo, mezolito laikotarpio Baltijos kraštų gyventojai – kaip ir kitos Europos Rytų ir ypač Vakarų gyventojų grupės – gerokai skyrėsi nuo dabartinių gyventojų.

Tyrimai atskleidžia, kad šie atvykėliai buvo savotiški žvalgai, pavieniai vyrai (kas atitiktų bendrus migracijos principus), kurie integruodavosi į vietines bendruomenes.

„Viduriniame neolite iš esmės niekas nepasikeitė, Baltijos kraštų žmonės genetiškai buvo tolimi dabartiniams Lietuvos gyventojams. Ir tik vėlyvajame neolite, bronzos amžiuje, šios dvi grupės „persiklojo“. Stepių kurganų kultūros ir Baltijos kraštų vėlyvojo neolito genetinė medžiaga faktiškai „persiklojo“ ir „atsigulė“ ant dabartinių gyventojų genetinių žymenų pagrindo. Panašūs rezultatai gauti ir tyrimuose, atliktuose Latvijoje“, – pažymėjo pranešėjas, teigdamas, jog ankstyvojo ir viduriniojo neolito laikotarpio gyventojai buvo artimesni Pietvakarių Europos medžiotojams-rankiotojams; neolito žemdirbių genetinės įtakos dar tuomet nebuvo. Ir tik vėlyvojo neolito epochoje kartu su virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kompleksu (virvelinės keramikos kultūra arba kovos kirvių kultūra – vėlyvojo neolito archeologinė kultūra, maždaug 3200–1800 m. pr. Kr. paplitusi didžiulėje Europos teritorijoje nuo Volgos rytuose iki Reino vakaruose – red. past.) galima stebėti į mūsų regioną atnešamus genetinius komponentus.

Pasak dr. R. Jankausko, duomenų apie brutalų įsiveržimą mokslininkai neturi. Tyrimai atskleidžia, kad šie atvykėliai buvo savotiški žvalgai, pavieniai vyrai (kas atitiktų bendrus migracijos principus), kurie integruodavosi į vietines bendruomenes. „Netgi yra duomenų, kad vaikystėje tas virvelininkas maitinosi virvelininkui būdingu maistu, gyvulių mėsa, o suaugęs ėmė maitintis žuvimi. Laidojimo paminklai taip pat rodo, jog per kelis tūkstančius metų šalia buvo laidojami ir virvelininkai, ir mezolitiniai medžiotojai. Tas maišymosi procesas vyko ilgai, tad nekeista, kad maždaug trečdalis dabartinių Baltijos šalių gyventojų turi medžiotojų-rankiotojų genomą. Vėlyvasis neolitas ir ankstyvasis bronzos amžius pasižymi padidėjusiu žmonių judėjimu. Tai paliko pėdsaką šiuolaikinių Europos gyventojų genome. Paleogenetiniai duomenys patvirtina Marijos Gimbutienės kurganų kultūros migracijos hipotezę“, – taip savo pranešimą baigė dr. R. Jankauskas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

2021-uosius metus UNESCO paskelbė garsios lietuvių mokslininkės Marijos Gimbutienės, kurios gimimo šimtmetį šiemet minime, metais. Šia proga Lietuvos istorijos institutas ir Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai balandžio 29–30 dienomis organizavo virtualią tarptautinę konferenciją „Marija Gimbutienė Lietuvoje ir pasaulyje: minint šimtąsias gimimo metines“, kurioje dalyvavo ir pranešimus skaitė 22 mokslininkai iš aštuonių pasaulio šalių.