Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 16

Raminta Paukštytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

M. Ivaškevičius: „Kad ir kokio katastrofiškai didžiulio masto žiaurumą matytume, privalome jo neįsileisti į save“

Rašytojas Marius Ivaškevičius. Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Lietuvos rusų dramos teatras pasirodo vienoje iš svarbiausių teatro scenų – prestižiniame festivalyje Avinjone su Vladimiro Gurfinkelio režisuotu spektakliu „Dievų aušra“. Tai liudininkų parodymų spektaklis, kurio centre – Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės Hannos istorija.

Pjesę spektakliui MARIUS IVAŠKEVIČIUS parašė vos per porą mėnesių ir spektaklį įvardija kaip teatrinį karo nusikaltimo tyrimą. Pasak jo, ta mūsų klaiki realybė, kurioje esame jau daugiau negu keturis mėnesius, viską padiktavo.

Likus porai dienų iki trupės išvykimo į Avinjoną, susitikę teatro vidiniame kiemelyje, su dramaturgu kalbamės apie kūrybinį procesą nuo idėjos gimimo iki įgyvendinimo, apie iššūkius ir prasmę kurti šiandien, vykstant karui Ukrainoje.

Kaip jums gimė idėja parašyti pjesę „Dievų aušra“? Kas jus, kaip kūrėją, labiausiai motyvavo?

Ta mūsų klaiki realybė, kurioje esame jau daugiau negu keturis mėnesius, viską padiktavo. Prasidėjus karui buvau visiškame paralyžiuje – ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas. Apie nieką negalėjau pagalvoti – ištisai sėdi telefone, stebi žinias ir daugiau nieko nedarai. Vakare jausdavausi siaubingai pavargęs nuo to nieko nedarymo ir bejėgiškumo.

Iš pradžių turėjome vykti į Avinjoną su kitu LRDT projektu – baltarusių liudytojų parodymų spektakliu „Kvėpuojame drauge“. Paradoksas – istorija vyksta taip greitai, kad įvykiai, kurie dar buvo aktualūs ir karšti prieš metus ar pusantrų, staiga visiškai nublanksta prieš tai, kas vyksta šiandien. Mums patiems tapo keista tą spektaklį vežti.

Kai vyko siaubingi įvykiai Bučoje, Avinjono festivalio rengėjai paprašė, kad gal galėtume prie savo spektaklio pridėti šiek tiek istorijos apie Ukrainą. Žinote, toks jų prašymas – tai kaip prie sraigės dramblį pridėti – juk pagal mastą, pagal dydį tai visiškai neįmanoma. Galiausiai vyko dialogas ir buvo pasiūlyta ką nors greitai padaryti apie šį karą Ukrainoje, nes festivalio šiųmetinėje programoje nebuvo nieko numatyta šia tema. Porą dienų sukau galvą, ar turiu ką pasakyti, ar aš noriu, ir pajutau, kad tai man pačiam galėtų būti išėjimas iš bejėgiškumo – kad bent ką nors daryčiau. Juk yra viltis – keliems tūkstančiams žmonių didžiausiame pasaulyje teatro festivalyje priminti apie tai, kas vyksta.

Iš tikrųjų mane labai motyvavo tai, kad prie projekto prisijungė trys aktorės pabėgėlės iš Kyjivo. Viena yra padėti būsto, gyvenimo, finansine prasme, bet reikia suvokti ir tai, kad profesiškai joms prastovos. Ir staiga jos gauna galimybę kurti apie tai, kas labiausiai skauda ir yra labai svarbu.

Pradžioje, kovo gale, dar nežinojome, koks tai bus spektaklis, kaip jis bus kuriamas. Paraleliai man tuo metu prasidėjo ir repeticijos Lietuvos nacionalinio dramos teatro projekte „Liudijimai“. Ten nuėjau tik į kokius tris susitikimus – supratau, kad mano viduje vyksta konfliktas, kad aš negaliu, nes tai yra apie tą patį, tik skirtingose vietose. LNDT projekto atsisakiau, nes LRDT buvo ir aktorės iš Kyjivo, ir pats mačiau, kad čia žmonės gerokai labiau įsigilinę į temą, į tai, kas vyksta, kad čia visai kita susitikimų temperatūra.

Susirinkdavome LRDT dukart per savaitę, kalbėdavomės. Mačiau, kad pokalbiai ne tik aktores, bet ir visus čia esančius veikia kaip terapija, kaip anoniminių alkoholikų susiėjimas, kur visi gyvena ta pačia problema ir išsikalba. Prašiau aktorių ieškoti istorijų, prašiau traukti savo asmenines istorijas, provokavau kai kuriems dalykams. Šie pašnekesiai virto medžiagos ieškojimu. 

Ir tuomet pagalvojau: mes juk kuriame spektaklį Lietuvoje, spektaklis iš Lietuvos – kodėl mes jį darom? Matyt, didžiausias su Lietuva susijęs įvykis, sukrėtimas šio karo metu buvo Manto Kvedaravičiaus žūtis Mariupolyje. Ne tik žūtis, bet ir pats poelgis – kai visi iš to pragaro bėgo, jis su savo drauge Hanna vyko į priešingą pusę, vyko į tą pragarą, kad užfiksuotų, kas vyksta. Ir vienas iš jų sumokėjo už tai savo gyvybe…

Suradau Hanną, ir tai, ką ji pradėjo pasakoti, buvo tiesiog stogą raunančios detalės. Tai, ką įdėjom į spektaklį, yra turbūt tik 7 procentai to, ką turime, ir iš to, kokio stiprumo tai istorija.

Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Dievų aušra“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kaip Hanna reagavo, kad pagal jos liudijimus norite kurti spektaklį? Pjesėje yra ir dar viena ryški Janos iš Mariupolio istorija. Kas jungia šias istorijas?

Viena vertus, nesinori kaip kokiems maitvanagiams lįsti ten, kur žmonėms skauda, kita vertus, tu matai, kaip žmonėms reikia išsikalbėti. Jeigu tik pradedi ir jeigu žmogus pamato tavo dėmesį, susidomėjimą, jis tiesiog negali sustoti pasakojęs, ir jam darosi lengviau. Pamačiau, kad čia turbūt toks atvejis. Įspėjau Hanną, kad norėčiau šią istoriją paversti pjese. Paskui nutarėme sėsti ir įrašyti ilgą videopokalbį – trijų su puse valandos.

Paskui atsirado dar viena svarbi istorija – Janos. Iš tiesų tai veidrodinė Hannos su Mantu istorija. Jana – mariupolietė, prasidėjus karui ji gyveno ir slėpėsi daugiaaukščio bute Mariupolio centre su savo kūdikiu, vyru, tėvais, seneliais. Jos vyras buvo sužeistas kieme skeveldrų ir po paros, pusantros mirė. Praradusi vyrą moteris pradeda ieškoti išeities, kaip jai išsaugoti savo ir savo vaiko gyvybę, pradeda galvoti apie pabėgimą.

Čia nėra taip paprasta, kad sėdai į mašiną ir išvažiavai. Esi visiškuose spąstuose. Mieste, kuriame viskas sugriauta, kur pravažiuoti neįmanoma; guli stulpai, medžiai, šaudo, bombarduoja ištisai. Įdomiausia, kad, nors interviu su jomis dariau atskirai, ne vienu metu, tiek Hanna, tiek Jana minėjo datas, kažkokias gatves. Ir paskui, jau rašydamas, staiga suvokiau, kad jos vienu metu bėgo tomis pačiomis gatvėmis – Jana išbėga į miestą, kurio nematė jau mėnesį, nes slėpėsi namuose su kūdikiu, ir mato jį visiškai subombarduotą, ištisai šaudo, ir ji su kūdikiu slepiasi laiptinėse.

O Hanna, sužinojusi, kad Mantas dingo ir paimtas į nelaisvę – lekia į miesto centrą. Ir viena, ir kita laksto tomis pačiomis gatvėmis tą pačią dieną, vos ne tose pačiose laiptinėse slapstosi. Mane net šiurpas apėmė, kai supratau, kad turbūt jos galėjo matyti viena kitą prabėgdamos. Kaip dramaturgui tam tikra prasme tai yra atradimai… Rašau apie tikrus žmones. Šios moterys jaunos, čia ir dabar patyrė siaubą, su kuriuo gyvens visą likusį gyvenimą.

Kalba nėra skiriamoji linija. Aš rašiau pjesę rusiškai. Ir Hanna yra rusakalbė, ir Jana. Ukrainietiškai aš neparašyčiau. Deja, istoriškai taip susiklostė, kad moku rusų kalbą, o ukrainiečių – ne. Ir vėlgi mes nesuvaidintume ukrainietiškai, nes turime tris aktores iš Ukrainos, jos visos kalba rusiškai, ir dviejų iš jų pirmoji kalba yra rusų.

Kai kurios aktorės paliko savo artimuosius Ukrainoje. Darbas turėjo būti emociškai sunkus. Laiko pjesei sukurti ir spektaklio repeticijoms irgi buvo mažai. Su kokiais dar iššūkiais susidūrėte ir kaip juos sprendėte?

Tai, ką mes vežame į Avinjoną, vadinčiau eskizu, nes tai visų pirma reglamentas, festivalio organizatorių pageidavimas – 1 val. 20 min., į kurias visa pjesė tikrai netelpa, todėl mes ją stipriai apkarpėme. Dabar joje nėra kai kurių svarbių, esminių scenų. Aišku, ir laiko repeticijoms buvo labai mažai. Su LRDT sutarta, kad po Avinjono rinksimės ir kursime visavertį spektaklį be apkarpymų.

Be abejo, manau, tai visiems buvo iššūkis. Rašiau pjesę apie žmones, kuriems iš tikrųjų svarbi kiekviena pasakyta frazė, todėl visai nesinorėjo iškreipti jų paveikslo. Tuos du mėnesius, kol rašiau, jaučiausi, lyg gyvenčiau Mariupolyje. Rašiau rūsyje. Būdavo, nueini miegoti į antrą aukštą, o iš pat ryto leidiesi į rūsį ir praleidi ten visą dieną rašydamas. Iš tikrųjų stogas važiavo, sapnuodavosi Mariupolis. Šio miesto nesu matęs, bet, man atrodo, jį jau pažįstu – būtent sugriautą.

O ir aktoriams sunku. Dabar jie sako, kad daugiau jokių panašių projektų nesiims, nes prie viso siaubo, kurį ir taip išgyvena, dar ir šis spektaklis… Bet čia ir nuovargis daro savo. Manau, po visko kils jausmas, kad darbas sumažina tavo beviltiškumą – kad kažką gali padaryti ar bent jau tikėti, kad gali padaryti, kažkam nunešti šią žinią. Man atrodo, aktorės pajus, kad tai nebuvo šiaip praleisti du mėnesiai laukiant karo pabaigos. Tam tikra prasme mes kaip teatro kariai – be ginklų, bet mūsų ginklas – scena, žodis, emocija.

Kokia yra pagrindinė žinia, kurią spektakliu „Dievų aušra“ norite perduoti žiūrovams Avinjone?

Niekada nebūna vienos žinios, jų būna daug. Aišku, pilietinė žinia – ir mano, ir visų čia dalyvaujančiųjų, yra ta, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, bent jau prisimintų, kas vyksta Ukrainoje ir su tuo pagyventų dar savaitę ar mėnesį. Matome ir Lietuvoje, kad žmonės emociškai pavargo sekti karo naujienas, nors jis toliau vyksta ir žiaurumų nemažėja.

Jeigu mes čia, Lietuvoje, pavargome, tai įsivaizduokite, koks nuovargis ir abejingumas yra Vakarų Europoje, toje pačioje Prancūzijoje. Pastarąsias dvi savaites praleidau JAV. Ten karo tema visai užmiršta. Kai išlipome iš lėktuvo, stovėjome didžiulėje eilėje. Priėję tarnautojai kvietė ukrainiečius pabėgėlius iš šio lėktuvo. Išėjo apie dvidešimt žmonių. Juos atskirai nusivedė be eilės. Tai buvo vienintelis momentas, kai karas dar priminė apie save. O toliau – nulis, nieko: nei ženklų, nei kalbų. Jiems karas yra taip toli.

Rež. Vladimiro Gurfinkelio spektaklio „Dievų aušra“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spektaklyje vaidinama rusų kalba, o Rusija yra agresorius. Kaip aiškinate nesuprantantiems, kodėl jautri ukrainiečių istorija pasakojama rusų kalba?

Vienąkart mane labai nustebino vienos pažįstamos klausimas: „Kas čia yra, aš išėjau į Vilniaus gatves, ir visi rusiškai šneka. Tai kokie čia ukrainiečiai?“ Mums reikia suvokti, kad ten, kur vyksta karas – dabar pats žiauriausias, ir Donbase, ir Charkive, Rytų Ukrainoje, gyvena rusakalbiai ukrainiečiai. Ir kalba šiuo atveju nėra atskirtis. Abiejose pusėse žmonės kalba vienoda kalba – ir tie, kuriuos žudo, ir tie, kurie žudo. Todėl man šiuo atveju rusų kalba yra ne vien agresoriaus, bet ir aukų kalba.

Kalba nėra skiriamoji linija. Aš rašiau pjesę rusiškai. Ir Hanna yra rusakalbė, ir Jana. Ukrainietiškai aš neparašyčiau. Deja, istoriškai taip susiklostė, kad moku rusų kalbą, o ukrainiečių – ne. Ir vėlgi mes nesuvaidintume ukrainietiškai, nes turime tris aktores iš Ukrainos, jos visos kalba rusiškai, ir dviejų iš jų pirmoji kalba yra rusų. Taip pat yra aktorių iš Baltarusijos, Lietuvos rusų dramos teatro – tokiomis aplinkybėmis galėjome dirbti. Ko aš labai norėjau – kad teatras iki mūsų išvažiavimo į Avinjoną spėtų pakeisti pavadinimą. Deja, tai nebuvo padaryta.

Kodėl pjesę pavadinote būtent „Dievų aušra?“

Buvo keista, kad kai Hanna pasakojo, kas atsitiko jai su Mantu, aš klausiausi ir galvojau: o kur tie žiaurumai kaip Bučoje? Ji lakstė kaip išprotėjusi per automatų serijas, per visą fronto liniją, ir jos niekas nenušovė ir neišprievartavo. Kankino ir užmušė Mantą. Bet paskui supratau, kad tai kitokio lygio žiaurumas. Bučoje matėme padugnių žiaurumą, kuriems buvo duotas leidimas: darykit, ką norit. Jie taip ir elgėsi – kaip gyvuliai prievartavo moteris, žudė jų vyrus ir jas pačias.

O čia, Mariupolyje – aukštesnis lygis, toks rafinuotas žiaurumas, kai žmogaus su automatu rankose – absoliuti valdžia, kai jis pradeda žaisti su dviem žmonėmis, Hanna ir Mantu, vieną laikydamas kažkur rūsyje, o kitą matydamas kažkur lankstančią ir ieškančią jo. Jis pradeda žaisti Dievą – aš tau neva padėsiu, o jį užmušiu. Begalinė valdžia, kurią suteikia karas, daro su žmogumi labai keistus dalykus.

Spektaklį „Dievų aušra“ žanriškai įvardijame teatriniu karo nusikaltimų tyrimu. Yra scena, kur analizuojama kiekviena minutė, kiekviena frazė, kurią ištaria Hanna, tai, ko galbūt ji pati iki galo nesuprato. Vyksta teatrinis tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nužudė Mantą ir kaip visa tai įvyko. Galiausiai supranti, kad už viso to slypi žmogus, kuris kaip Dievas žaidžia blogą teatrą su gyvais žmonėmis – vienus nužudydamas, o kitiems dovanodamas gyvenimą.

Dramaturgas Marius Ivaškevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Jūs neabejingas karo Ukrainoje temai. Koks jūsų požiūris į menininkus ir kūrėjus, kurie šiuo metu nekuria Ukrainos karo tema ir niekaip nesistengia savo kūryboje reflektuoti šių įvykių. Ar tai kiekvieno menininko pasirinkimas?

Kai prasidėjo karas, mano pirma mintis buvo važiuoti į Kyjivą, ten dirbti žurnalistu ir tokiu būdu prisidėti. Bet tikrai ne kiekvienas privalo tai daryti ar būti politiškas. Viskas priklauso nuo tavo vidinio poreikio ir išorinių galimybių. Jeigu išpuola galimybė ir tu sakai: ne, man neįdomu – tada galbūt klausimų gali kilti. 

Dabar man paralyžius jau praeina, bet buvo laikas, kai atrodė, kad visa tai, ką esu parašęs, yra nieko verta. Pasaulis staiga apsivertė 180 laipsnių kampu, ir turime naują realybę, o tai, kas iki šiol buvo svarbu ar netgi žiauru, baisu, – tapo taip smulku, palyginti su tuo, kas vyksta.

Meno tikslas visada buvo nešti humanizmo idėjas. Kad ir kokie kraupūs būtų įvykiai, kad ir kokio katastrofiškai didžiulio masto žiaurumą matytume, privalome jo neįsileisti į save ir netapti tokiais pat žvėrimis kaip jie. Turime kontroliuoti neapykantą, nes jeigu sužvėrėsime ir mes – vadinasi, jie pasieks savo tikslą. Tai sunaikinimo kelias. Manau, meno tikslas – išsaugoti žmogų žmoguje netgi žvėriškomis aplinkybėmis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.