2021 09 01

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

M. Nefas: „Mokytojai turi keistis. Jeigu jie nesikeis, tuomet nesikeis ir visuomenė“

Mindaugas Nefas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandien, rugsėjo 1-ąją, po vasaros atostogų į mokyklas sugrįžta mokiniai. Po antrus metus besitęsiančios pandemijos kontaktiniu būdu galės mokytis ne tik pradinių, bet ir vyresniųjų klasių mokiniai.

Tačiau kyla klausimas – kiek ilgai? Kodėl kontaktinis mokymas toks svarbus? Ar dėl sugriežtintų testavimosi reikalavimų (vakcinuotis negalintiems arba nesutikusiems mokytojams) dar labiau šoktels pedagogų trūkumo kreivė? Galiausiai, kaip galime prisidėti prie to, kad mokytojo profesija ir vėl būtų vadinama prestižine? Apie visa tai kalbėjomės su VDU licėjaus „Sokratus“ direktoriumi, humanitarinių mokslų (istorijos) dr. Mindaugu Nefu.

Kokiomis nuotaikomis pasitinkate naujus mokslo metus?

Prieš prasidedant mokslo metams visuomet yra įvairių nuotaikų. Antrus metus iš eilės tą įvairovę papildo COVID-19 pandeminė situacija. Dar prieš mėnesį galvojau gerokai pozityviau, buvau įsitikinęs, kad šįkart galėsime sėkmingai dirbti kontaktiniu būdu. Tačiau pastarąsias savaites stebint statistiką ir situacijos pokyčius, atsirado daugiau pesimizmo – atrodo, kad grįžimas prie nuotolinio mokymo yra gana realus. Viena vertus, tai nuteikia pesimistiškai. Kita vertus, tai – iššūkis, kurį turime išspręsti. Nenorėčiau, kad ugdymas nuotoliniu būdu truktų taip ilgai kaip pernai. Labai linkėčiau mūsų Vyriausybei supratingumo – reikėtų pagalvoti, kokią įtaką nutolimas nuo įprasto ugdymo proceso mokiniams turi ne tik trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje.

Išties teko girdėti mokytojus spėliojant, kiek ilgai šiais mokslo metais jie dirbsiantys kontaktiniu būdu. Kaip manote, ar moksleiviai žiemos sulauks tebesimokydami kontaktiniu būdu?

Nemėgstu apie tai spėlioti. Manau, kad švietimo bendruomenė – mokyklų vadovybės ir mokytojai – turi susitelkti ir rodyti pavyzdį. Jeigu teigiame, kad vakcinacija gali išgelbėti, tai turime (tie, kurie turi galimybę) vakcinuotis bei skatinti galinčius tai padaryti mokinius. Švietimo sistema turi padėti išbristi iš šios situacijos, o ne priešingai – gilinti šią problemą.

Mindaugas Nefas. Asmeninio archyvo nuotrauka

O kodėl taip svarbu mokytis kontaktiniu būdu? Tiek vaikai, tiek tėvai džiaugiasi, kad besimokant namuose pagerėjo pasiekimų rezultatai. Be to, dažnoje mokykloje pamokos per nuotolį yra trumpesnės nei kontaktiniu būdu.

Tai – labai didelė saviapgaulė. Kai sukuriama tokia apgaulinga iliuzija, vaikui daroma žala. Kontaktinis ugdymas visų pirma svarbus dėl socialinių kompetencijų ugdymo, bendravimo. Nepaisant to, kad technologijų yra aplink mus daug, mes esame linkę bendrauti tradiciniu būdu ir taip pasiekiame didesnį efektyvumą. Tuo tarpu mokantis nuotoliniu būdu nemažai mokinių atsiriboja nuo bendravimo. Jie tarsi yra prisijungę prie interneto, bet pamokoje nedalyvauja ir gali sugalvoti įvairiausių pasiteisinimų, kodėl neatliko užduočių, neišmoko ir pan.

Antra, manau, kad nors švietimo bendruomenė labai greitai ir gana efektyviai „peršoko“ prie nuotolinio mokymo (tai rodo, kad švietimo sistema nėra beviltiška ir turi daug potencialo), bet visa akademinė didaktinė struktūra yra pagrįsta kontaktiniu mokymu. Todėl nėra paprasta per trumpą laiką visą savo ugdymo turinį perkelti į elektroninę erdvę, išmokti kompetentingai taikyti įvairias nuotolinio ugdymo strategijas.

Pastebėjau, kad pernai atsirado nuotolinio ugdymo nuovargis. Atrodė, kad tuoj viskas turi baigtis… Tačiau matome, kad antrą rugsėjį pasitinkame pandemijos sąlygomis, todėl turime įdėti daugiau savo energijos, kelti savo kompetenciją.

Trečias dėmuo – kai kurių tėvų neatsakingas požiūris. Ypač kalbant apie penktokus ir vyresniųjų klasių mokinius, paprastai vyrauja požiūris – namuose vaikas turi kambarį, stalą, kėdę, kompiuterį, internetą, vadinasi, jis turi mokytis. Ir tu, mokytojau, sėdintis už keliasdešimties kilometrų, turi padaryti taip, kad vaikas mokytųsi.

Arba kita situacija, kai tėvai padaro už vaiką užduotis, gauna dešimtukus. Gauna tėvai, ne vaikai. Ir labai džiaugiasi, sako – koks protingas mano vaikas! Ir tokiu būdu parodo, kad savo vaiką visiškai nuvertina. Tėvai jį laiko nevykėliu, kuris pats nesugeba atlikti užduočių, todėl imasi daryti jas patys. Taip daroma didžiulė žala, vaikas ima jausti nevisavertiškumo kompleksą, silpsta jo savarankiškumas. Todėl svarbu, kad tėvai teiktų vaikams pagalbą, padrąsintų, patartų, būtų su jais, rūpintųsi, bet… neatliktų jiems skirtų užduočių.

Manau, kad nėra visuotinio supratimo, todėl nuotolinis ugdymas sukelia daugybę problemų. Vis dėlto nuotolinis ugdymas COVID-19 situacijoje mus išgelbėjo nuo visiškos pragaišties.

Šiais mokslo metais nepasiskiepiję mokytojai nebegalės testuotis kaupinių metodu kartu su mokiniais. Jiems kas dešimt dienų bus privaloma atlikti PGR testą. Kaip manote, ar šis reikalavimas gali tapti dar viena mokytojų trūkumo priežastimi? Kaip minėjote, nuotolinis ugdymas išgelbėjo nuo visiškos pragaišties, tačiau ko tikėtis tuomet, kai nebeliks kam mokyti?

Turime išskirti, kiek tokių mokytojų yra. Nes pateikiama statistika nurodo į bendrą švietimo įstaigų darbuotojų skaičių, įskaitant ir pagalbinį personalą. Pavyzdžiui, progimnazijose, gimnazijose nepasiskiepijusių mokytojų yra vienetai. Tačiau įdomu tai, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose nepasiskiepijusių darbuotojų yra kur kas daugiau. Visiškai suprantu žmones, kurie atsisako skiepytis dėl medicininių priežasčių. Suprantu tuos, kurie yra prieš invazinę mediciną ir tokių įsitikinimų laikėsi dar prieš koronaviruso pandemiją. Bet yra žmonių, kurie tiki paistalais, bijo, kad bus pradurta smegenų aura ar pan. Ir tuomet kyla klausimas – žmogau, jeigu tokiomis nesąmonėmis tiki, ko mokai vaikus?

Mano pažįstami mokytojai, kurie negali skiepytis dėl medicininių priežasčių, testuojasi. Jie taip pat nori būti saugūs. Šiuo metu kaip tik renkame duomenis, ar tėvai sutinka, kad jų vaikai mokykloje testuotųsi. Dauguma sutinka, tai reiškia, kad jie atsakingai vertina situaciją ir nenori, kad užkratas ateitų ir iki jų namų. Taigi šioje situacijoje nematau tragedijos, dėl kurios griūtų švietimo sistema, tačiau trumpalaikėje perspektyvoje tai gali turėti pasekmių.

Manau, kad kaip ir į kitus dalykus mes į švietimo situaciją esame linkę žvelgti pernelyg pesimistiškai. Švietimo sistema išties dėl mokytojų trūkumo – ant bedugnės krašto, bet jį sukėlė ne COVID, o kelis dešimtmečius trukęs nuolatinis mokytojo profesijos nuvertinimas ir nuolatinis „varymas“ ant pedagogus ruošusių institucijų. Šiandien mokytojų trūksta miesto mokyklose, o ką jau kalbėti apie mažus miestelius. Tai – problema, kuriai neskyrėme laiko kelis dešimtmečius, galvodami, kad ji kažkaip išsispręs. Kol kas tėra atliekamas „kosmetinis mokytojų trūkumo remontas“.

Mindaugas Nefas. Asmeninio archyvo nuotrauka

O nuo ko reikėtų pradėti šią problemą spręsti?

Aš manau, kad mūsų visuomenės elitas (politikai ir kiti visuomenės veikėjai) turėtų aktyviau kalbėti apie švietimo sistemą. Esu girdėjęs, kad Suomijoje prieš kelis dešimtmečius buvo sutarta, jog švietimas ir mokytojai nekritikuotini. Kritikuojamas gali būti tik asmuo, kuris neteisingai pasielgė. O pas mus vis dar gajus kolektyvizmas. Jeigu vienas mokytojas pasielgė netinkamai, tuomet – visi jie tokie. Didžiąją dalį žmonių, priklausančių bendruomenei, tai žeidžia.

Tad klausimas, ką mes, kaip švietimo bendruomenė, darome, kad tai pasikeistų? Jeigu nuolat burbėsime ir mokytojo profesiją vertinsime pesimistiškai, ar tai padės pritraukti naujų mokytojų? Be abejo, kad ne. Pamenu, kai mokyklose, kuriose dirbau, studentai atlikdavo praktiką, kai kurie kolegos jiems sakydavo: „Vis tiek jūs nedirbsite mokykloje“ arba „Tokio kelio jums nelinkiu.“ Tai reiškia, kad ir mes, patys mokytojai, sukuriame įspūdį, kad darbas mokykloje – didžiulė pragaištis.

Mes mėgstame šiek tiek utriruoti mokytojo profesiją, sakome – daug darbo, daug pasiruošimo. Aš mokytoju dirbu daugiau nei dešimt metų, tuo pačiu metu dirbdavau ne vienoje darbovietėje, bet rasdavau laiko ir į kiną, teatrą nueiti, ir krepšinį pažaisti, ir su žmona susipažinau dirbdamas mokytoju. Sutirštindami spalvas mes atstumiame daugybę potencialių mokytojų. Nes kam rinktis sritį, kuria ir patys jos nariai yra pasibaisėję.

Niekuomet mokytojo profesijos nesudievinau ir atvirkščiai – nežeminau. Manau, kad tai yra tokia pat profesija, kaip ir daugybė kitų – gerbtina, svarbi ir reikalinga. Galbūt taip manau todėl, kad esu kilęs iš mokytojų šeimos, ir mokytojo profesija pas mus niekada nebuvo perdėtai šlovinama ar leidžiama niekinti. Manau, kad ir dabar turėtume išlaikyti panašų, sveiką požiūrį.

Vadinasi, jeigu pakeistume retoriką valstybės lygmeniu, tuomet ši mokytojo profesija galėtų pretenduoti vadintis prestižine?

Bent jau nuo to reikėtų pradėti. Aišku, turi būti ir kitų tai pasiekti padedančių priemonių. O dabar mes visų pirma taikome tas kitas priemones (pedagogikos studentams skiriamos stipendijos, siūlomos nemokamos studijos), bet retorika nėra labai pasikeitusi. Ar esate girdėję, kad prezidentas viešai kreiptųsi į jaunus žmones, sakydamas: „Mes jūsų ieškom, ateikit“? Švietimo, mokslo ir sporto ministrė, natūralu, kad kviečia. Tai – jos sfera, ji supranta, jog tuoj bus šakės (juokiasi). Bet kiti, atrodo, nesupranta.

Mes galime Seimo pirmininkę, ministrę ar prezidentą vertinti vienaip ar kitaip, bet reikia pripažinti, kad jų ištartas žodis daugeliui žmonių turi poveikį. Jiems pradėjus apie tai kalbėti, greičiau keistųsi ir visuomenės požiūris. O dabar mes apie mokytojų rengimą kalbame iš pragmatinės pusės. Kviečiame studijuoti, nes mokama stipendija, o studijos – nemokamos. Atsiranda rizika, kad šias studijas pasirinks ne tie, kurie iš tiesų nori būti mokytojais, bet – pragmatikai, vėliau tapsiantys mokytojais amatininkais.

Kaip kad kariuomenėje – joje tarnauja daugybė žmonių, tačiau vieni įvardija tai kaip darbą, kiti – kaip tarnybą. Mokykloje situacija – panaši. Tie mokytojai, kurie eina į mokyklą kaip į tarnybą – tikri mokytojai. Tie, kurie eina į mokyklą kaip į darbą – jie yra mokytojai amatininkai. Čia nėra nieko blogo, tačiau jeigu mokytojai eitų į mokyklą kaip į tarnybą, galbūt švietimo situacija būtų šiek tiek kitokia. Mokytojai turi keistis. Jeigu jie nesikeis, tuomet nesikeis ir visuomenė. Tai – kaip užburtas ratas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ko konkrečiai mokytojai galėtų imtis tam, kad švietimo sistema keistųsi? Ir ar iš mokytojų iniciatyvos kylančios idėjos pokyčiams yra realios įgyvendinti praktiškai?

Aišku, mokytojai gali ir turi imtis iniciatyvos. Mokyklos bendruomenė, kaip mikrošvietimo sistemos bendruomenė, jau dabar turi daugybę galimybių įgyvendinti susitarimus, kurie keistų jų mokyklą. Įgyvendinus pokyčius mokyklos lygmeniu, galime kilti aukščiau – mokytojai gali bendradarbiauti miesto, rajono ar nacionaliniu lygmeniu.

Pavyzdžiui susitariame, kaip mokykloje vieni su kitais bendraujame, sutariame nestereotipizuoti. Galite sakyti, kad tai smulkmena, bet tai jau inicijuoja pokytį švietimo sistemoje. Tai gali daryti ir vienas mokytojas, tačiau taip – sudėtingiau, nes tai sunkiau perauga į didesnį pokytį. Yra ir daugybė kitų pavyzdžių. Tačiau esame linkę laukti, kad kažkas kitas už mus padarytų, todėl skundžiamės.