2021 07 10

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

M. Prousto „Apie skaitymą“: būtis ant dvasinio gyvenimo slenksčio

Marcel Proust, „Apie skaitymą“. Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius. Vilnius: „Hubris“, p. 84.

„Galbūt nėra tokių su pilnatve išgyventų mūsų vaikystės dienų kaip tos, kada mes lyg ir negyvename, leisdami jas su mėgstama knyga.

Visa, kas, regis, jas užpildė kitiems ir ką atmetėme kaip niekingą kliūtį dieviškam malonumui: žaidimą, vardan kurio mus pačioje įdomiausioje vietoje sutrukdydavo draugas, bitę ar saulės spindulį, kurie įkyrėdavo mums ir priversdavo pakelti akis nuo puslapio ar persėsti į kitą vietą, pavakarius, kuriuos mus priversdavo pasiimti su savimi ir kuriuos palikdavome neliestus ant suolelio, kai tuo tarpu saulė virš mūsų galvų kaitino vis silpniau mėlyname danguje, vakarienę, dėl kurios tekdavo grįžti namo ir per kurią mes tik ir galvojome, kaip kuo greičiau grįžti ir baigti pradėtą skyrių, – visa tai, ką skaitymas mums būtų leidęs patirti kaip nepatogumą, priešingai, mumyse jis įspaudė tokį švelnų prisiminimą (mūsų šiandieniniu supratimu, kur kas vertingesnį už tai, ką tada skaitėme su tokia meile), kad jeigu šiandien dar tenka pavartyti tas andainykštes knygas, jos tėra tik išsaugoti prabėgusių dienų kalendoriai, ir mes ieškome kaip jų puslapiuose atsispindi buveinės ir tvenkiniai, kurių jau nebėra.“ (p. 7)

Tai didžiojo prancūzų rašytojo Marcelio Prousto esė „Apie skaitymą“ pradžia. 2021 m. liepos 10-ąją minimas jo 150-asis gimtadienis. Kūrėjai savo kūryba paneigia nebūtį ir mirtį. Jie tampa amžini ir savimi byloja amžinybę kaip pačią tikriausią tikrovę. Skaitydamas dar kartą kadaise jau skaitytą kūrinį, nusikeli – sugrįžti ne tik į amžiams užfiksuotą fikcinę realybę, bet ir į tą būtąjį, kadaise patirtą laiką skaitant.

Tik kiek šiandien žmonių, juolab vaikų, savas dienas įprasmina giliąja skaitymo praktika, tampančia ne tik tavo laiko patvirtinimo ir išsaugojimo galimybe, bet ir būtį išplečiančia patirtimi? Kai esi ne tik dabar ir čia, bet daug daugiau – kai gyveni vieno ar dažnai net daugelio kitų personažų istorijas, kad ir fikcines. Pasirodo, kad jos daug ilgaamžiškesnės, todėl dar tikresnės, vertesnės, labiau brangintinos už materialiąją žmogaus buitį, efemerišką nelyg žiedlapio ar drugio sparno virpėjimas saulės spindulio momentiškame nyksmo blyksnyje.

„Kas neprisimena – kaip ir aš – to skaitymo per atostogas, kai ištisą dieną tekdavo ieškoti vienos užuoglaudos po kitos, kad galėtum pakankamai ramus ir netrikdomas atsiskirti su knyga. Ryte grįždamas iš parko, kai visi būdavo išėję „pasivaikščioti“, aš prasmukdavau į valgomąjį, kur, dar likus nemažai laiko iki pietų, galėjo įžengti nebent palyginti tyli senoji Felisi ir kur manęs laukė pagarbiai į skaitymą žiūrinti bendrija – išpieštos lėkštės, sukabintos ant sienos, kalendorius, kurio vakarykštis lapelis ką tik buvo nuplėštas, sieninis laikrodis ir ugnis, kurie šapena ir nereikalauja atsakymo ir kurių švelni beprasmė kalba nenustelbia kaip žmonių šneka knygos žodžių. <…> Nelaimei, virėja ateidavo dengti stalą gerokai iš anksto; bet nors ji būtų tai dariusi tylomis! Tačiau jai rūpėjo pasakyti: „Jums taip nepatogu; o jei jums pristumčiau stalą?“ Ir tik tam, kad atsakyčiau: „Ne, labai ačiū“, tekdavo kaipmat atsitraukti nuo knygos ir susigrąžinti iš toli savo balsą, kuris ir suglaustomis lūpomis tyliai greitomis kartojo akimis perskaitytus žodžius; tekdavo sustabdyti tą balsą, ištraukti jį iš savęs tam, kad mandagiai atsakyčiau: „Ne, labai ačiū“, suteikti jam įprastinio gyvenimo regimybę, atsakymo intonaciją, kurias jis prarado.“ (p. 8–9)

Gilusis skaitymas, kai fikcinis gyvenimas ir jį supantis pasaulis pranoksta materialiąją tikrovę, tampa tokia prabanga, retenybe. Rodos, jis nereikalauja nieko, tik sutelktumo, atidos ir vidinės pastangos, o gal pašaukimo atsidėti knygai, kad būtum pakerėtas kalbos magijos, kad mėgautumeisi pagunda gyventi ne tik čia ir dabar, bet ir ten bei tada.

M. Prousto esė „Apie skaitymą“ yra įžanga į iki šiol nepranoktą romanų ciklą „Prarasto laiko beieškant“ (À la recherche du temps perdu; parašytas 1906–1922 m., publikuotas 1913–1927 m.).

Tas ieškomas prarastasis laikas iš tiesų yra amžinai išsaugotas literatūroje, nes tas, kuris rašo – mato, mentaliai patiria daugiau, svarbiausia – jis tai geba užfiksuoti žodžiais. Esė „Apie skaitymą“ M. Proustas iš tiesų reiškiasi kaip žodžio, kalbos virtuozas. Už tai padėka vertėjui Vytautui Bikulčiui, prancūzišką tekstą išvertusiam į lietuvių kalbą. Dar svarbiau tai, kad M. Proustas – meistriškas magas,  ne tik matantis, išjaučiantis supančią erdvę, bet ir įsileidžiantis į vidų.

„Tačiau kaip tik šiuose daiktuose, kurie čia stovėjo ne dėl mano patogumo, bet, regis, radosi dėl savo malonumo, man ir slypėjo mano kambario grožis. Ilgos baltos užuolaidos slėpė nuo akių lovą, stovėjusią lyg ir šventovės gilumoje; visa apklotų kojoms iš šilkinės taftos, gėlėtų dygsniuotų antklodžių, siuvinėtų lovatiesių, batistinių pagalvių užvalkalų krūva, po kuria dieną lova išnykdavo it altorius po girliandomis ir gėlėmis Marijos mėnesį ir kurią vakare, kad galėčiau atsigulti, atsargiai padėdavau ant krėslo, kur jie sutikdavo praleisti naktį; šalia lovos trejybė, kurią sudarė stiklinė su mėlynais piešiniais, tokia pati cukrinė ir grafinas <…>. <…> galiausiai trys sluoksniai užuolaidų – mažų iš tiulio, didesnių iš muslino ir pačių didžiausių iš kanifaso – visuomet švytėjo baltumu it saulės apšviesta gudobelė, tačiau iš esmės gerokai nervino mane, nes atkakliai atsisakydavo šliaužti medinėmis lygiagretėmis, kabindavosi viena už kitos, o visos drauge už lango, kai tik norėdavau jį atidaryti ar uždaryti, <…> su šia operacija, iš pažiūros tokia paprasta – atidaryti ar uždaryti lango rėmą, – niekada nesusidorodavau be kieno nors iš namiškių pagalbos; visi tie daiktai, kurie ne tik negalėjo atitikti nė vieno mano poreikio, bet net šiek tiek ir trukdė juos patenkinti, aiškiai čia padėti ne tam, kad jais kas nors pasinaudotų, pripildė mano kambarį minčių, tam tikra prasme asmeninių, ir lyg išreiškė savo pasitenkinimą, kad pasirinko gyventi čionai ir kad jiems čia patinka, kaip dažnai nutinka medžiams, augantiems laukymėje, ir gėlėms, besistiebiančioms pakelėse ar besiraizgančioms ant senų sienų. Jie užpildė jį tyliu ir įvairiu gyvenimu, paslaptimi, kurioje mano asmenybė sykiu pasimesdavo ir būdavo pakerėta; jie paversdavo šį kambarį savotiška koplyčia <…>.“ (p. 15–18)

Šiame fragmente ryški atida aplinkai, savajai erdvei, kiekvienam daiktui joje, žinant, kad išorė ir vidus sąveikauja. „Apie skaitymą“ atsiveria tas daugelio trokštamas, ieškomas, pasąmoningai besiilgimas prarastasis laikas, kai gyvenimo ritmas leido mąstyti ir įsijausti į visa, ką darai, kas supa tave. Kai gyventa suvokiant, kad tu ir tavo gyvenimas yra patirčių kolekcija, nugulanti, įsismelkianti ir tampanti asmenybės sandu. Individo unikalumą galima suvokti kaip sudaužytų veidrodžių šukių koliažą. Jų atspindžiuose – tas pats paprastai nepaprastas gyvenimas. Tik jo įstabumas – kaskart vis naujai surinktos šukės.

„Palieku gero skonio žmonėms galimybę papuošti savo buveinę juos žavinčių šedevrų reprodukcijomis ir išlaisvinti atmintį nuo rūpesčio išsaugoti jiems brangų vaizdą, patikėjus jį drožinėto medžio rėmams. Aš palieku gero skonio žmonėms laisvę paversti kambarį savo skonio veidrodžiu ir pripildyti jį tik tokių daiktų, kuriems tas skonis gali pritarti. O aš jaučiu, kad gyvenu ir mąstau tik kambaryje, kur viską tveria ir byloja visiškai kitokie negu mano gyvenimai, man priešingas skonis, kur aš nerandu jokių savo sąmoningų minčių, kur mano vaizduotė įsiaudrina, pasinerdama į ne-manęs gelmes; <…> kur vakare, kai atidarau savo numerio duris ir pastebiu, kad pažeidžiau bet kokį ten likusį padriką gyvenimą, kurį akiplėšiškai griebiu už rankos, o kai uždarau duris, einu su juo toliau, iki stalo ar lango; po to sėduosi su gyvenimu nesivaržydamas, lyg ir stokodamas vietos ant kanapos, kurią padirbdino departamento pagrindinio miesto baldų apmušėjas, anot jo, pagal Paryžiaus skonį; kai žengdamas basomis kojomis svetimu kilimu, visur prisiliečiu prie nuogo gyvenimo, kuris savo artumu kelia nerimą, kai dėlioju šen bei ten savo daiktus, vaidindamas šeimininką šiame kambaryje, kuris iki kraštų kupinas kitų sielos, išsaugančios net malkų stovo formą ir jų sapno žymę užuolaidų piešinyje; kai eini visas virpėdamas užstumti velkę, esi įsitikinęs, kad užsklendi tą paslaptingą gyvenimą <…>.“ (p. 20–21)

Ši teksto ištrauka – kūrėjo manifestacija. Ne vien dėl meistriškai įvaldytos kalbos, minčių tėkmės raiškos, kuri priverčia vis grįžti žodžiais nutiestu minčių taku, bet ir dėl to, kas sakoma. Gyvenimas kaip pati tikriausia, aistringiausia meninė kūryba: ne būti viso to, ką jau žinai, apsuptyje, ne girdėti tau pritariančius balsus, bet priešingai – būti nuolatinėje naujovėje. Nors ji prieštaringa, tačiau verta be prietarų leistis į pažinimą, nes tik taip kuriasi asmenybė. Būtent apie tai ir kalba M. Proustas.

„Apie skaitymą“ – ne skaitymo praktikos naudos ir vertės argumentų rinkinys, ne studija, kurioje pateikiama skaitymo metodika ar praktiniai patarimai, kaip skaityti. Ne, tai pats tikriausias skaitymas kaip gyvenimas, kuriame susijungia praeitis, dabartis ir visa plačiausia belaikė erdvė. M. Prousto tekste „Apie skaitymą“ – tiesa, tokia artima kiekvienam skaitančiajam. Iš tiesų gyventi daug gyvenimų vienu metu – vertybė, kuria apdovanoja literatūros menas.

Net ne knyga, ne tai, kas ir kaip joje parašyta, yra esmė, o pats gyvenimas skaitant. Gyvenimas kaip skaitymas ir skaitymas kaip gyvenimas – skaitytojo būtis – patirčių žavesys, kai amžinas alkis, troškulys skatina patirti vis ką nors daugiau, naujo, neatrasto.

Kūrėjo pastangos reikalauja adekvačių, lygiaverčių patyrėjo pastangų, kad jis, regėdamas aukščiausią grožį, jį įsileistų ir perkurtų, realizuotų savo kūrinio, kuriame sublimuojasi visos turimos patirtys, pajautos, žinios, versiją. Todėl skaitymas kas kartą yra ne tik sužinojimas, daugiau ar mažiau tiesioginis patyrimas kito gyvenimo, pasaulėvokos ir pasaulėjautos, bet ir išplėtimas savojo kuriant.

„Pažvelk! Išmok matyti! Ir tą pačią akimirką jis išnyksta. Tuo skaitymas vertingas ir sykiu nepakankamas dalykas. Nereikia teikti pernelyg didelės reikšmės tam, kas tėra tik tam tikros disciplinos pradžia. Skaitymas stovi ant dvasinio gyvenimo slenksčio; jis gali mus įvesti į jį, bet pats juo nėra.“ (p. 42–43)

2020–2021 m. žmonija buvo ir tebėra išbandoma pandeminio laiko, kurio viena žymių – individų atribojimas, uždarymas vienoje – savoje – erdvėje. Neretas šį laiką mėgino išgyventi atsigręždamas į knygas, nirdamas į literatūrą, fikciniame pasaulyje ieškodamas peno sielai. Tačiau skaitymas reikalauja disciplinos, tai valios pasirinkimas gyventi skaitant, daugiau ne matyti, o išlaisvinti vaizduotę ir kurti.

Esė „Apie skaitymą“ M. Proustas tvirtina, kad knyga, jos veikėjai, jos autorius nėra bičiulis skaitytojui, nors ir gera taip manyti, nors iš tiesų dažnai gera turėti išmintingą bičiulį, tačiau skaitymas vis dėlto ne pašnekesys. Tai dialogiška veikla. Skaitymą galima suvokti kaip pašnekesį tyloje. Skaitymą galima traktuoti ne kaip bičiulystę, bet kaip rimtą draugystę, apvalytą nuo viso to, kas nereikalinga. Galbūt tai draugystės idealas.

„Visas tas draugystės nerimas išnyksta, kai žengiame į tą tyrą ir ramią draugystę, kuri yra skaitymas. <…> Šios tyros draugystės atmosfera – tyla, kur kas tyresnė už šneką. Nes mes kalbame kitiems, o tylime patys sau. Užtat tyloje – priešingai negu šnekoje – nerasi mūsų trūkumų, mūsų grimasų pėdsakų. Ji – tyra, ji iš tikrųjų oras, kuriuo kvėpuojame.“ (p. 60–61)

Tas oras skaitant yra kalba – tiltas, kuriuo eidamas gali susitikti autorius – kūrėjas, ir skaitytojas –  savo pastangomis, disciplinuota skaitymo praktika taip pat einantis, amžinai ieškantis to prarastojo laiko.

„<…> mes juose matome ne tik mums kaip mūsų amžininkų kūriniuose sukurtą grožį, kurį jiems suteikė juos kūręs protas. Jie įgyja ir kitą grožį, dar labiau jaudinantį, nes pati jų medžiaga – ją suprantu kaip kalbą, kuria jie parašyti, – yra lyg ir gyvenimo veidrodis. <…> Aplinkui visur knibžda nūdiena, bruzda mūsų dienos, spraudžiasi dūgzdamos prie kolonų, bet staiga sustoja ir išsilaksto it išbaidytos bitės, nes šios kolonos kaip aukšti ir laibi praeities intarpai priklauso ne dabarčiai, bet kitam laikui, į kurį dabarčiai įsibrauti draudžiama. Aplink rožines kolonas, kylančias link plačių kapitelių, spraudžiasi ir dūzgia mūsų dienos. Bet įsirėždamos į jas, kolonos jas praskiria, savo gležnais kūnais saugodamos neliečiamą Praeities vietą, – Praeities, kuri paprasčiausiai išnyra dabarties gelmenyse, įgijusi kiek nerealią spalvą, kai tam tikra iliuzija mums leidžia išvysti daiktus už kelių žingsnių, nors iš tikrųjų jie dūluoja už daugelio šimtmečių; visu savo stotu ji tiesiog kreipiasi į mūsų dvasią, ją kiek įkvėpdama, tarsi mūsų nestebintų pražuvėlė iš amžių glūdumos; ir vis dėlto ji čia, tarp mūsų, artima, paliečiama, apčiuopiama, sustingusi saulės akivaizdoje.“ (p. 69, 76–77)

Taip, ji iš tiesų apčiuopiama, ji – materializuota knyga. Visai paprastas leidinys, vos 84 puslapiai, tačiau jų prasminė, kultūrinė vertė neišmatuojama turimais matais. Leidyklos „Hubris“, vertėjo Vytauto Bikulčiaus, redaktoriaus Pauliaus Garbačiausko, dizainerio Tomo Mrazausko dėka šiandien galima įžengti į Marcelio Prousto regėtą pasaulį jo gyventuoju metu. Maža to – pasinerti į kūrėjo mintis ir plėtoti savo pastangas matyti, mąstyti ir jausti. Visa tai dovanoja skaitymas – būtis ant dvasinio gyvenimo slenksčio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien