2021 10 17

Aldona Ruseckaitė

Aukštaitiškas formatas

Vidutinis skaitymo laikas:

20 min.
Vokas, užrašytas Vytauto Mačernio ranka, liudijantis Bronės Vildžiūnaitės gyvenimą Lagedžiuose. Aldonos Ruseckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

2021 10 17

Aldona Ruseckaitė

Aukštaitiškas formatas

Vidutinis skaitymo laikas:

20 min.

„Mačernis kelis kartus siūlėsi aplankyti Bronę…“ (Vytauto Mačernio 100-mečiui)

Tekstas perpublikuojamas iš Rytų Aukštaitijos žurnalo „Aukštaitiškas formatas“ (2021 m. Nr. 3)

Karštą liepos priešpietę mes trise dairomės po Anykščių rajono Juodžių kaimo laukus. Jau geltonuoja ražienos, tolumoje vienišuoja vėjų ir perkūnų nušlamintas klevas, už ražienų spalvomis pasipuošusi pieva, kuri nusileidžia iki Susienos upelio. Pasiryžtame ir mes nubristi iki jo, bet krūmynai ir didžiulės žolės mums pasipriešina, tenka apsigręžti.

Viskas tikra, nes šiame kaime gimęs Jonas Vildžiūnas (1), kažkada atvažiavęs į tuščius tėviškės laukus, panašiai pamatė: „Tai mano Juodžiai, o, tiesą sakant, kur buvęs kaimas, paties kaimo jau seniai nebėr… Nuo Dilio kalno atsivėrė kviečių laukas lygus, žalias kaip nudažytas. Virš lauko mėlynas dangus, negailestingai plieskia pačiame zenite pakilęs liepos saulės rutulys. (…) Bet viskas atgyja, viską pamačiau taip kaip regėjęs prieš daugel metų: išlikusius namus tame banguojančiame kviečių lauke, ir visą kaimą… Pakalnėje plytėjo pažliugusi, kimsota pieva su plyno vandens akivarais.“ (2)

Nebėra nė vienos kaimo sodybos, o, rodos, jų buvo dvylika. Mirė, išsikraustė, nukėlė. Tačiau prie vieškeliuko, kertančio šį nebesantį kaimą, stovi šiek tiek pakrypęs metalinis kryžius, įstatytas į Juodžių kaimo laukų akmenį, kuriame iškaltos datos – „1910–1990“. Kaimas gyvenęs maždaug tiek, kiek būna skirta žmogui. 

Tai kas mes tie trys esame ir ką čia veikiame? Svarbiausia šioje mūsų ekspedicijoje yra anykštėnė ponia Rūta Vildžiūtė – šis kaimas jos gimtinė, dabar ji įsipareigojusi prižiūrėti kryžių, pasodinti ir laistyti prie jo gėles, šią pareigą šventai vykdo. Kitas asmuo – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Jis užsiėmęs – braido po aukštas pievas, skina į glėbį nematytus žolynus kitos dienos vakarui, kai prie A. Baranausko klėtelės minėsime jauniausio literatūros klasiko Vytauto Mačernio šimtąsias gimimo metines ir prisiminsime jo meilę, jo sužadėtinę Bronę Vildžiūnaitę, kilusią iš šio Juodžių kaimo. Tada tie žolynai ir bus pamerkti. 

Rūta Vildžiūtė mums rodo: ten gyveno tas, o ten anas kaimynas, o štai ten Vildžiūnų gyventa… Atsisukusi į kitą kelio pusę, moteris pasakoja, kad antai ten irgi buvusi Vildžių (šiame kaime dažna pavardė – A. R.) sodyba – joje gyveno Bronės motinos Pranciškos Vildžiūnienės sesuo, dukterėčia pas tetą buvo dažna viešnia, nes ypatingai draugavo su savo pussesere Emilija Vildžiūte. Jonas ir Pranciška Vildžiūnai iš Juodžių kaimo, ieškodami geresnio gyvenimo, 1926 m. išsikraustė į Kauną. Jau buvo gimusi 1920 m. dukra Bronė ir 1923 m. sūnus Jonas. 1932 m. Kaune pasaulį išvydo dar viena dukra Gražina. Matyt, gimtinę kartais aplankydavo ir Jonas, ir Bronė, kadangi į akiratį yra pakliuvusios kelios nuotraukos, kuriose moteris nusifotografavusi Juodžių laukų fone tikriausiai su seserimi Gražina…

Tokia tebus įžanga. Prie šių vardų ir šio kaimo dar grįšime. 

Vytautas ir Bronė, išlikę greta tik vienos grupinės studentų nuotraukos fragmente. Aldonos Ruseckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Tą liepos 23-iosios popietę po vaikštynių ražienose ir pievose nusprendžiau išsiaiškinti pagrindinį dalyką. O kaipgi laikosi šio mano rašinio herojė Bronė Vildžiūnaitė? Susiskambinau su fotografu Ričardu Šakniu, gyvenančiu Kaune. Jo gimtinė – taip pat yra Juodžių kaimas, pasaulį čia išvydo 1942 metais. Žinojau, kad jis yra minimų Vildžiūnų giminaitis. Tad Ričardas papasakojo, jog Bronelė, nuo 2020 metų gruodžio 1 d. įkopusi į antrąjį šimtmetį, tebegyvena savo bute Vilniuje, žinoma, globojama socialinių darbuotojų, puikiai dar susigaudo visose situacijose, žino, jog Lietuva švenčia jos sužadėtinio Vytauto šimtmetį… 

Tačiau reikia grįžti į pradžią. Šiame straipsnyje netikslinga kalbėti apie poeto Vytauto Mačernio kūrybą, jos vertę, analizuoti ciklus ir atskirus eilėraščius, kadangi tokio pobūdžio profesionalių tekstų išties yra jau gana daug. Labiau traukia rašyti apie jį kaip įsimylėjusį jaunuolį ir apie jo mylimąją Bronę Vildžiūnaitę, viską pasukant Anykščių kryptimi, nors, deja, Vytautas Anykščiuose pas Bronę atvažiavęs nebuvo…

Poetas Vytautas Mačernis gimė 1921-ųjų birželio 5-ąją Žemaitijoje, Šarnelės kaime, už septynių kilometrų iki Žemaičių Kalvarijos. Šis miestelis V. Mačerniui buvo labai svarbus: jame gyveno artimi bičiuliai, čia buvo atvažiavusi ir Bronė Vildžiūnaitė. Jaunuolis baigė Telšių gimnaziją ir 1939 m. išvažiavo į Kauną, į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti anglų kalbos. Bronė jau seniai gyveno su tėvais laikinojoje sostinėje, irgi baigė gimnaziją ir tą patį rudenį įstojo į universitetą studijuoti teisės. 

Paradoksalu, iš kokių skirtingų socialinių sluoksnių buvo šie du jauni žmonės: Vytautas kilęs iš bajorų, didžiulis ūkis, daugybė žemės, miškų, tarnų, o Bronė – iš labai kuklių tarnautojų: tėvas – universiteto bibliotekos sargas, motina vertėsi lyg važinėdama Rygon, atsiveždama perpardavimui prekių. Ši šeima kairiųjų pažiūrų, socialinė lygybė jiems buvo svarbi. Bronė turėjo ypač revoliucinių pažiūrų pusbrolį Joną Vildžiūną. 

Tačiau, užbėgdama į priekį, noriu pasakyti, jog viskas susiklostė priešingai. Kai 1940 metais universitetą perkėlė į Vilnių, Bronė studijavo ir dirbo įmonėje buhaltere. Kartais savaitgaliais nueidavo padirbėti ir į studentų valgyklą, tad pinigų užsidirbti pavykdavo. Tuo tarpu bajoras Vytautas beveik negaudavo paramos iš namų, nes tėvas Vladislovas Mačernis žuvo 1938 metais, motina našlė Elzbieta turėjo išlaikyti dar penkis jaunesnius vaikus. O jų didžiulis ūkis buvo apleistas. Taip ir susiklostė, jog Bronė materialiai labai daug padėdavo ir Vytautui, ir savo broliui Jonui, kuris kartu su ja gyveno ir taip pat studijavo universitete. Mergina pirko maistą, gamino abiem vaikinams valgyti, Vytautui ir knygų, kurių jis labiau už viską norėjo, iš antikvariato leisdavo įsigyti, ir kokį drabužį ar batus nupirkdavo. V. Mačernis yra draugams skaudžiai prisipažinęs, kad jeigu vieną žiemą Bronė nebūtų padėjusi, jis būtų badu nustipęs… 

Štai čia vėl turime grįžti į Juodžių kaimą, kuriame gyveno Bronės teta Vildžiuvienė, motinos sesuo. Kaip jau minėta, Bronė artimai draugavo su pussesere Emilija Vildžiūte, kuri buvo dvejais metais už Bronę vyresnė, gyveno per karą pas tėvus Juodžiuose. 1977-aisiais yra užrašytas šios moters pasakojimas. Iš jo paaiškėja nemažai įdomių detalių, tačiau šiuo atveju kalbame apie materialinę paramą.

Brolis ir abi jo seserys: Jonas, Gražina ir Bronė Vildžiūnai 1999 m. Aldonos Ruseckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Tad pusseserė Emilija prisimena: „Mieste nieko neturėjo, o mes gyvenom ūky. Tai aš kiekvieną savaitę siųsdavau siuntinius. Ir, žinoma, kad ir Vytautui, tam Mačerniui, visą laiką įdėdavau. Jam niekas iš namų neatsiųsdavo, nieko ničnieko, jam laimė būdavo, kad aš nusiunčiu. Ir lašinių dėdavau, ir visokių miltų dėdavau, ir žirnių… Vienu žodžiu visa, kas reikalinga buvo maistui. Būdavo, nuvežu su arkliu, jie man tuščias dėžes atsiunčia, aš vėl pridedu ir vėl siunčiu. Tai Vytautas sakė: „Nu jau Emilija tai niekad nepabaigiama“, ir dar laiško gale pridūrė: „Kryžių šventoji ir Emilija lieka ta pati.“ (3) 

Juodžių kaimo lašiniai gelbėjo alkaną poetą… Vytautas su Emilija susipažino 1942-aisiais, kai ši vasarą atvažiavo pas Bronę į Vilnių. Į sostinę pirmą kartą. Tada Vytautas pasisiūlė jai aprodyti miesto įdomias vietas, kadangi jis dirbo Dailės muziejuje gidu. Emilija gal buvo truputėlį Vytautą įsimylėjusi, ją iš karto sužavėjo vaikino akys: „Mačerniui kalbant, aš visą laiką žiūrėjau į jį – koks nuostabus žmogus, kokios nuostabios akys, tokių akių labai retai yra.“ (4).

Jiedu ir susirašinėjo, Emilija gaudavo iš Mačernio laiškų į Juodžių kaimą, tačiau, karui besibaigiant, per sumaištis visa epistolika dingo. Vytautas su Emilija susibičiuliavo. Laiškuose Bronei jis perduodavo merginai linkėjimus. Tų metų gruodžio mėnesį E. Vildžiūtė gulėjo Vilniuje ligoninėje, V. Mačernis ją dažnai lankė, rūpinosi, kad pasveiktų, prisipažindavo, jog iš Bronės giminių „aš jam brangiausia buvau, jį užvis labiausiai mylėjau…“ (5). Po ligoninės mergina dar negalėjo išvažiuoti namo, nebuvo stipri, glaudėsi pas Bronę, o ši išeidavo į paskaitas, į darbą, tad Vytautas kiek galėdamas stengdavosi jai sudaryti draugiją. Jis ateidavo ir mokydavosi graikų kalbą, vaikščiodavo po kambarį, murmėdavo žodžius ir Emilijai išversdavo jų reikšmę, sakydavo: „Gal tau ne taip liūdna, kai aš čia murmu…“ (6)

V. Mačernis su Brone Vildžiūnaite artimiau susidraugavo, kai jau abiejų specialybės buvo perkeltos į Vilnių – maždaug 1940-ųjų pabaigoje. Bronė, kaip ir jos pusseserė Emilija, pirmiausiai pastebėjo gilias persmelkiančias Vytauto akis. Vėliau laiške poetas pajuokavo, kad jis merginos ilgai nepastebėjo, bet kai jau įsimylėjo, tai suprato, kad jiedu vienas kitam skirti taip, kaip kiekvienam žmogui yra skirta mirtis… Su Brone norėjo kartu leisti laiką, kai išsiskirdavo, jos be galo ilgėdavosi, kartais net pats ant savęs pykdavo, jog per daug ją myli. Merginai patikėjo visas paslaptis. 

Pusseserė Emilija prisiminimuose tarsi apibendrina: „Ir toks jau Vytautas vienas buvo. Jam kažkas tai iš namų buvo. Mama jo nelabai kažkaip mylėjo. Kad jam nė laiškų rašydavo, nieko iš namų. Vienas prieglobstis buvo Bronė. Vienintelis pasikalbėjimas buvo, aptarimas buvo – viskas su Brone. Ateidavo vakare ir jie abudu viską aptardavo…“ (7)

Štai „Septintojoje“ vizijoje, kurią parašė 1942 m. Vilniuje, V. Mačernis Bronei prisipažino, jog šviesiaplaukė mergaitė esanti ji: „Iš kiemo sužaliavusia veja išėję pasivaikščioti aukštos / šviesiaplaukės jų mergaitės / Staiga pajuto lengvą vėją supantis palaido rūbo vilnyse, / O vakaras vėsiais bernioko pirštais lietė jų lengvai tepridengtus pečius / Ir kėlė svaigulingą virpesį slapčia.“ (8) 

Ėjo įtemptas karo metų laikas, jauniems vyrams buvo pavojinga viešai bastytis, kadangi vokiečiai gaudė į darbus Vokietijon, reikėjo būti labai atsargiems. Ypač neramu pasidarė, kai 1943 m. kovo mėnesį vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą ir studijos nutrūko. Tuomet reikėjo turėti kokį nors dokumentą: darbo pažymėjimą ar atleidimą dėl sveikatos, antraip iš karto įkliūsi. 

Po universiteto uždarymo Vytautas Mačernis neturėjo kitos išeities, jis išvažiavo į Šarnelę, laiką leido tėviškėje ir labai ilgėjosi Bronės, nuolat rašė, kad spjausiąs į visus pavojus ir atvažiuosiąs pas ją į Vilnių, nes mergina vis dar dirbo buhaltere ir jai buvo ramiau. Bronė Vytautą ir gražiuoju, ir beveik piktuoju atkalbinėjo nevažiuoti, nerizikuoti, nes jį gali vokiečiai pačiupti. O gal ji turėjo vilties gauti atleidimo pažymėjimą, kokį gavo savo broliui Jonui.

Štai ką jis prisimena: „Kartais juokingi buvo tie vokiečių okupacijos metai. Švilpavau sau gimtuosiuose laukuose, ir ne aš vienas – ir daugiau buvo dykaduonių, subėgusių iš gimnazijų ir universitetų. Nebijojau nei represijų, nei gaudynių: mat sesuo buvo gavusi iš kompozitoriaus Stasio Šimkaus sūnaus tuščią atleidimo nuo kariuomenės blanką. Ji norėjo gauti dar tokį blanką jaunam poetui Vytautui Mačerniui, bet Šimkus pagrasino – tada atimsiąs ir man duotajį…“ (9) 

Algis Šimkus buvo baigęs Vilniaus universitetą ir įgijęs teisininko diplomą, pagal panašias studijas jiedu su Brone tikriausiai buvo pažįstami. Tad šiuo atveju įveikė giminystės kraujas, o ne meilė. Mergina pasirinko padėti broliui, o Vytautui irgi žiauriai reikėjo tokio atleidimo. Galbūt dėl to Bronė ir stabdydavo jį, būdavo atšiauroka, kad tik jis nevažinėtų, kelionėse neįkliūtų. V. Mačernis keliaudavo su visokiais padirbtais dokumentais, tačiau jo meilė Bronei pranoko visas baimes. 

1943 m. vasarą jis vis tiek atvažiavo į Vilnių, B. Vildžiūnaitė dėl to šiek tiek pyko, o Vytautas ieškojo išeities. Kadangi buvo dirbęs Dailės muziejuje gidu, tad, aplankęs kolegas, išgirdo, jog galima važiuoti į Kulautuvą, į gidų kursus, kurie ruošiami vokiečių kalba. Šią kalbą poetas mokėjo, barjerų nebuvo, nelabai trokšdamas, bet išvyko, nes buvo žadamas darbo pažymėjimas. Kursus baigė, deja, jokių pažymėjimų niekas neišdavė. Vėl liko ant ledo.

Galop tų pačių metų vasarą Vytautas ir Bronė nusprendžia susituokti. Juk ir Bronei jau laikas išvažiuoti iš Vilniaus, jau karo įvykiai verčiasi sovietų naudai, visiems tenka kažkur slėptis, nesimaišyti po akių. Santuokai iš miesto valdžios burmistro reikia gauti leidimą, juo rūpinasi nuotaka, nes ji gyvena Vilniuje. Leidimas yra, sutuoktuvių laikas – 1943 m. rugpjūčio 12 diena 10 valanda. Vytautas atvažiuoja iš Šarnelės su šviesiu kostiumu, atsiveža baltus marškinius, kaklaraištį. Ir su didele meile, ir su gražia viltimi. Štai jiedu susituoks ir išvažiuos į Šarnelę jau kartu, jis savo namiškiams pasakęs, jog iškeliauja tuoktis. O kur paskui gyvens – dar nuspręs. 

Tuo laiku pas Bronę vieši iš Kauno atvykusi mama Pranciška Vildžiūnienė ir vis dar tebesigydanti pusseserė Emilija Vildžiūtė. „Aš jau, nors ir koją skaudėjo, pasirėdžiau. Ir važiuosim jau. Motina išvirto, rėkia valerijonų, miršta. Jeigu Bronė ištekės – mirs. Bronytė pradėjo raudot. Sako – kaip aš dabar tekėsiu. Mama didžiausią aliarmą kelia… Vytautas verkia atsiklaupęs – „Viešpatie, Broneliuk, mes daugiau nebesusitiksime gyvenime… Mano širdis jaučia, aš kūnu jaučiu, aš jaučiau, kad mes neapsivesim…“ (10) 

Visi verkia: ir liudininke turėjusi būti Emilija, ir Vytautas, ir Bronė, kuri kartoja, kad negali prieštarauti motinos valiai. Susijaudinusi motina išvežama į ligoninę – sako, P. Vildžiūnienė kažkokią nervų ligą turėjusi. Toje sumaištyje Emilija bando Bronę įkalbėti, jog reikia vis tiek susituokti, motinai tuo tarpu nesakyti, su laiku ji pripras, susitaikys. Vėliau jiedu su Vytautu įgyvendins savo svajonę – bažnytinį santuokos sakramentą gaus Aušros Vartuose. Bet dukra išsigandusi, jog motina „pažadėjo“ mirti, purto galvą, nesiryžta, negali apgauti. Tačiau po mylimojo mirties Vytauto ir Bronės bendram draugui Juozui Jurkui laiške mergina skaudžiai prisipažino – ir kam gi reikėjo klausyti motinos? Jautė pavėluotą didelę nuoskaudą ir savo kaltę.

Viskas. Taškas padėtas. Iš tikrųjų Bronė ir Vytautas daugiau niekada nesusitiks, o ir to laiko nebus skirta daug – tik iki 1944 m. spalio 7 dienos. Bet iki to dar bus daug laiškų ir begalinio ilgesio.

Seserys Gražina ir Bronė Vildžiūnaitės ištuštėjusiame Juodžių kaime 1983 m. Aldonos Ruseckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Po neįvykusios santuokos jie visi išsiskirsto. Kitą dieną labai nuliūdęs V. Mačernis lydi geležinkelio stotyje Bronę, Emiliją, jau atsigavusią motiną Prancišką. Brolis Jonas Vildžiūnas anksčiau išvažiavęs į Anykščius ir kaimo mokykloje gavęs mokytojo darbą. Moterys irgi išvažiuoja į Anykščius – ten giminės, savas kraštas, kur gali būti saugiau? Po kelių dienų į savo tėviškę grįžta Vytautas, namiškiai mato – be žmonos, niekas nieko neklausia. Be to, motina Mačernienė marčios Bronės irgi nelabai troško – neturtinga, sūnus galėtų geresnę gauti. Taigi abi motinos tuo klausimu „sutarė“…

Tikriausiai pirmas eilėraštis, kurį Vytautas parašė po neįvykusios santuokos, buvo „Mano gyvenimas“ (Šarnelė, 1943.VIII.26):

/…/

Nežinau, ar tu paskui atsekt galėsi 

Gyvąjį Gyvenimą iš sąskambių trumpų,

Ar pajusi meilę jam, jau užmirštam eilių pavėsy,

Ar suprasi dalią buvus pilną vargo ir kančių, –

 

Bet žinau, kažkas švelniai palies tau širdį, 

Kai pažvelgsi praeitin giedrėjančiu žvilgsniu;

Kai saldi kaip vynas forma bus tave nugirdžius

Ir atpalaidavusi nuo išgyvenimų sunkių,

 

Tu suprasi, gyva – miršta, lieka tik daina,

Kaip nemirštantis paminklas dainiaus kapuose. (11) 

O jau 1943 m. rugpjūčio 31 d. poetas pradėjo rašyti savo didįjį ciklą – sonetus „Metai“, užtruks prie jų visus metus, bet savo planą – parašyti kiekvienam metų laikui po 24 sonetus – paliks neįvykdytą – nutrauks mirtis… 

V. Mačernis iki mirties gyveno Šarnelėje, dažnai nuvažiuodavo į Žemaičių Kalvariją, į Telšius, 1944 metų kovo mėnesį – netgi į Vilnių. O B. Vildžiūnaitė įsikuria Anykščiuose, į kuriuos lekia ir lekia Vytauto laiškai. Kažin ar kokia archyvinė namų ūkio knyga parodytų, kur gyveno Bronė, bet išdavė vienas geltonas vokas, likęs tuščias, matyt, laiškas nuo jo atsiskyrė. Tas vokas gal ir liko todėl, kad atsektume V. Mačernio laiškų kryptį… 

Reikia papasakoti trumpą istoriją. Kai Bronei Vildžiūnaitei jau buvo 95-eri metai, ji galop apsisprendė į Maironio lietuvių literatūros muziejų atiduoti per trisdešimt V. Mačernio meilės laiškų, rašytų 1941–1944 metais, ir tą leidimą tuoktis. Vargu ar man būtų pavykę visą gyvenimą saugotus mylimojo laiškus iš Bronelės išprašyti, nors ir labai draugiškai šnekučiuodavomės telefonu. Į savo butą moteris neįsileisdavo jokių svetimų žmonių, bet abi seserys Vildžiūnaitės – Bronė ir Gražina, senatvėje kartu gyvenusios Vilniuje – turėjo bendrą artimą draugę ponią Ireną, su kuria ir aš bendravau, susiskambindavau. 

Nė vienas iš trijų Vildžiūnų nesulaukė palikuonių, Gražinos ir Jono santuokos buvo trumpos, Bronė visai neištekėjo. Gražina susirgo ir 2016 m. iškeliavo iš šio pasaulio, Bronė liko be galo nuliūdusi, viena, o ponia Irena kasdien ją lankė ir vis kalbino, ragino atiduoti muziejui V. Mačernio laiškus. Pavyko. Pati ponia Irena juos rankinėje ir atvežė į muziejų. O tarp laiškų – tuščias geltonas vokas, ant jo užrašyta: M. M. Bronei Vildžiūnaitei Anykščiai Lagedžių kaimas. Atgalinio adreso nėra. Šis vokas galėjo ir nepasiekti muziejininkų akių, nes B. Vildžiūnaitė jį buvo atidėjusi išmesti, sakydama, jog neverta duoti tuščio voko. Bet ponia Irena vis tiek jį kyštelėjo į segtuvėlį prie laiškų. Deja, daugiau neišlikęs nė vienas vokas. 

Pirmiausia tos raidės M. M. – mano mylimajai, mano meilei, mylimai merginai? Kas besužinos… Apiblukęs vokiškas pašto antspaudas rodo kažkurių metų kažkurio mėnesio 12 dieną – žinoma, laikas gali būti platus – nuo 1943 metų rugsėjo iki 1944 metų vasaros. Laiškas turėjo pereiti daug rankų, kol pasiekė adresatą, jis galėjo juk pakliūti ir į Pranciškos Vildžiūnienės rankas, o ji apie tokį žentą nė pagalvoti nenori – net mirti pasiryžusi. O Vytautas vis tiek rašo M. M. ir nieko nepaiso! 

Beje, viename laiške prieš pat neįvykusias vestuves, rašydamas Bronei laišką iš Kulautuvos, Vytautas prisipažįsta: „Perduok Jonams, Emilei ir Gražinai, be to, mamai – svarbiausia jai – linkėjimus. O vis dėlto, Tavo mamos aš irgi pasiilgau…(1943.VII.18). (12) Vadinasi, bendravimas su P. Vildžiūniene buvęs draugiškas, tik kai į žentus – tada moterį apima siaubas… 

Buvęs Lagedžių kaimas – prie pat Anykščių geležinkelio stoties. Išlikęs beveik nepakitęs visas stoties kompleksas: dviaukštis stoties pastatas su autentiškais fasadais ir puošnia drožyba, vandens bokštas, prekių sandėliai, erdvi akmenimis grįsta prekių aikštė. Dabar čia karaliauja muziejininkai, įkurtas Siauruko muziejus, vasaros dieną gausu turistų. 

Anykščių krašto tyrinėtojas istorikas Antanas Verbickas man rodo tą vietą, kur galėjęs stovėti namas, kuriame gyvenusi Bronė. Dabar jau to namelio nebėra. Einant į darbą – į Balio Karazijos vyno fabriką (dabar „Anykščių vyno“ gamykla išlikusi ten pat – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gatvėje), kur, grįžusi iš Vilniaus į Anykščius, B. Vildžiūnaitė dirbo buhaltere, – tekdavo praeiti takeliu pro pat stoties pastatą, o tada bėgių pakraščiu keliauti tolyn, pasiekti tiltą per Šventąją. 

Vokas, užrašytas Vytauto Mačernio ranka, liudijantis Bronės Vildžiūnaitės gyvenimą Lagedžiuose. Aldonos Ruseckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Kol dairinėjamės, Antanas pamato būrį turistų, atkeliavusių į muziejų, mane paskubomis palieka ir jau kiek nutolęs ramiai sako – tai pasivaikščiokite tais Bronės keliais… Aš pasiekiu siauruko geležinkelio plieninį kniedytą 96 metrų ilgio tiltą, žvelgiu į Šventąją, ji čia tokia plati ir taip žemai. Spinduliuoja saulė, ramiai raibuliuoja bangelės, žydi vandens augalai, turškiasi antys, ant apatinės tilto dalies sėdi keli žvejai, laukia laimikio. Tiesiog rami, maloni taikaus laiko diena. O tada buvo karas…

Pereinu per tiltą, bet džiaugsmo nejaučiu, kažkokia keista baimė. Pagalvojau – o jeigu dar lėktų pro šalį traukinys, takai šonuose siauri, viskas tirtėtų, drebėtų – turbūt sustingčiau iš baimės. Nusileidžiu į kitą upės pusę, ten platūs asfaltuoti dviratininkų takai, tačiau iš šonų visokie krūmynai ir šabakštynai. Svarstau – gal anais laikais, kai Bronelė čia ėjo į darbą, buvo lygios pievos, ganėsi karvės ir avys, nebuvo pavojų ir baimių? Bet ne! Laikas buvo pavojingas ir baisus. O gal ji šiltuoju metų laiku į darbą važiavo dviračiu per kitą Anykščių pusę, o gal dar kaip kitaip buvo… 

Antrąkart per tiltą skuodžiu gana greitai, atlekia lyg išprotėjęs dviratininkas, vos spėju pasitraukti ir pripuolusi prie Antano Verbicko sakau – aš suprantu ir pateisinu, jeigu Bronelę „Kažkas“ po darbo tamsų rudens vakarą palydėdavo namo… Apie tą „Kažką“ dar grįšime, būtent taip kabutėse ir didžiąja raide jį įvardijęs savo prisiminimuose jos brolis Jonas Vildžiūnas.

O anuo laiku iš Šarnelės į Lagedžius lekia pilni ilgesio laiškai. Beje, laiškų V. Mačernis parašo ir į Juodžių kaimą Emilijai Vildžiūtei, kuri tuoj pat atsako. Ji laukia Vytauto laiškų, pažintis su juo merginai įdomi… O štai Bronė nėra tokia pareiginga. „Bet kodėl Tu taip mažai parašai? Kodėl Tu rašai po savaitės, kai gauni iš manęs laišką? Ar Tu neturi ko pasakyti man? Tavo visi laiškai yra trumpi, kaip atsiskaitymo rašteliai. (1944. 06.11)“ (13) Net ir pusseserė Emilija pripažįsta, jog Bronė kartais užsiožiuodavo, o Vytautas visą laiką būdavo nuolaidus. 

Deja, Bronei į Lagedžių kaimą išlikę tik penki mylimojo laiškai – ilgi, turiningi, bet tik tiek. Jų turėjo būti daug daugiau, matyt, kiti pasimetė. Tačiau ir tuose laiškuose Vytautas išdėsto savo nuotaikas, aprašo gyvenimą tėvų namuose, kalba apie vienatvę, apie tai, kad labai daug dirba, informuoja, ką skaito, kad tyrinėja filosofą Nietzchę, nes rašo diplominį darbą „Kristus ir Nietzche“.

Įdomu tai, kad jiedu vienas kitam siuntinėja knygas: V. Mačernis Bronei siunčia L. Tolstojaus „Aną Kareniną“, pataria, į kuriuos vaizdus, į kokias siužetines linijas labiausiai atkreipti dėmesį. Jos prašo atsiųsti knygą „L‘Art par l‘Image“ („Menas per vaizdą“): „Man prireikė Nietzchę studijuojant apie graikų dievus paskaityti… (1943 08 29)“. (14) Vytautas žino, jog šitą knygą Bronė parsivežė į Anykščius. Iš laiškų atsiveria labai svarbi informacija apie jaunojo poeto kūrybą: jis rašo „Metų“ sonetų ciklą, kai kuriuos eilėraščius įrašo į laiškus ir siunčia mylimajai. „Aš rašysiu ką nors ir siųsiu Tau. Tu pagelbėk man. Tos eilutės, kurios rėš ausį skaitant, išrašyk ir pasiųsk man. (1943.VIII.29).“ (15) Pasakoja ir apie kitus kūrybos grandiozinius planus. Ir įvairiausių meilės prisipažinimų, priekaištų, ilgesio į Anykščius skrieja kiekviename laiške. 

Be Tavęs aš nenormalus, bet… man skųstis, net kalbėti uždrausta. Kadaise mano žodžiai buvo Tau laimė, dabar, kada jų galėtų būti tiek daug, jie pasidarė įkyrūs. Kaip viskas pasaulyje keistai sutvarkyta. (1943.VIII.22)

Aš supratau, jog esu tikrai vienišas žmogus. Vien tik Tave teturiu… Aš visada trokštu su Tavimi būti laimingas, noriu pagyventi linksmai su Tavimi… Aš bijau, kad aplinkybės mus ilgam neišskirtų. Tu turi mamą, brolį, seserį, Emiliją… Aš bijau, kad laikas neatitolintų Tavęs, kad Tu nenuprastum nuo manęs… Aš žinau, Tave labai veikia svetimi. Tu labai pasiduodi svetimųjų įtakai…

Broneliuk, užmiršk visus ožius ir rašyk, tuo palengvinsi man. (1943.VIII.29)

Gyvenu užsidaręs, perdien pavargstu, bet naktim blogai miegu, be Tavęs aš ligonis… (1943. IX. 4) 

Aš norėčiau Tau priminti, jog, Broneliuk, jei Tu man nieko širdy priešingo neturi, Tu neik į žmones. Tau kurį momentą gali atrodyti, jog ten daug ką rasi, bet iš tikrųjų pačioje pradžioje mažiau negu paskutiniais momentais su manimi. O gal Tu suradai Dievas žino ką? Bet aš niekaip to negaliu įsivaizduoti. Man atrodo, ką Tu gali rasti kituose be manęs. O gal aš savo vienumoje nebegaliu nei Tavęs, nei Tavo galvojimo, nei Tavo gyvenimo besuprasti? (1944.VI.11) (16)

1944 metų birželio 11 dienos data parašyti du paskutiniai laiškai, o juk iki mirties dar keturi mėnesiai. Negi Vytautas daugiau Bronei nerašė? Tuo sunku patikėti, tikriausiai laiškai neišliko, kažkur pasimetė, o gal buvo labai skaudūs ir jų svetimųjų akys neturėjo matyti? Kas dabar besužinos… Tik štai Emilija Vildžiūtė savo prisiminimuose teigia, jog 1944 metų vasarą jos su Brone buvo nutarusios važiuoti pas Vytautą, jį aplankyti. Tikrai įdomu, kokiu transportu jos būtų pasiekusios Žemaitiją, spėčiau, jog susitikę visi būti Telšiuose, ten V. Mačernis turėjo labai artimų draugų, pas kuriuos galėjo ir pagyventi.

Tačiau kelionė pas V. Mačernį neįvyko, nes sunkiai susirgo Emilijos brolis, o Bronės pusbrolis, tų metų liepos 5 dieną jis mirė, merginas sutramdė liūdesys, o vėliau jau artėjo frontas – kur pasijudinsi… Bet kodėl nebuvo leista Vytautui atvažiuoti į Anykščius? Juk jis galėjo pabūti Juodžių kaime pas Emiliją, Bronė pas pusseserę buvo dažna viešnia. Sužadėtinė mylimojo nekvietė. 

Štai čia turime vėl grįžti į jos brolio Jono Vildžiūno prisiminimus ir pasiaiškinti, kas gi buvo tas „Kažkas“? Juk ir Vytauto paskutinio laiško fragmente jau yra tam tikrų atsargių užuominų, jis lyg nujautė, lyg žinojo, nes visur buvo pažįstamų, bendramokslių, parašydavo, pranešdavo. Ir vis dėlto – kodėl V. Mačerniui negalima daugiau nei per metus laiko aplankyti Bronės Anykščiuose? Mes nežinome nieko, ką Bronė rašė Vytautui, ji sako, kad visi laiškai dingo – tikriausiai…

„Mačernis kelis kartus siūlėsi laiškuose aplankyti Bronę kaime, bet ši nekvietė ir, man atrodo, kad ne dėl „Kažko“, o dėl to, kad gyvenome dūminėje pirkioje plūkta asla. Merginoms ne tik suknelės rūpi… Žiauria mirtimi numirė ir tas „Kažkas“, įsirėmus rąstui į galvą, tiesiog akyse griūvančiame name per bombardavimą Šiauliuose.“ (17)

Vargu ar brolis Jonas teisus dėl dūminės pirkios, plūktinės aslos – tikriausiai Anykščiuose būtų atsiradęs būstas ir su grindimis, ir vaikštynės nuostabioje gamtoje, be to, V. Mačerniui tokie dalykai absoliučiai nerūpėjo – jis troško pamatyti mylimąją Bronę. Vis dėlto greičiau priežastis buvo „Kažkas“…

Šią vasarą viešėdama Anykščiuose ėmiau visų klausinėti, kuriuose gamtos kampeliuose ar salėse karo metais vyko jaunimo gegužinės, šokiai? Bet tos kartos žmonių, kurie dalyvavo tokiuose pasilinksminimuose, jau beveik nebėra, o visi kiti gali paspėlioti – juk mieste ir jo apylinkėse tiek gražių vietų vasarą, o žiemą galima užsukti į Šaulių namų salę, kuri jauki, erdvi, nes šie namai nauji, statyti 1936 m. Tad laikas įvardinti ir „Kažką“, apie kurį jau sklido gandai, jog Bronę palydi iš šokių, jog abu matė vaikštant mieste… 

Anykščių gimnazijos pirmaklasiai, 1944 m. gegužės 17 d. nusifotografavę prie Šventosios su savo auklėtoju aviacijos karininku Juozu Karosu (centre). Trečias iš dešinės gale stovi būsimasis mokslininkas istorikas Antanas Tyla. A. Tylos asmeninio archyvo nuotrauka
Juozas Karosas – nepriklausomos Lietuvos aviacijos karininkas. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus rinkinių nuotrauka

Tai Juozas Karosas (1913–1944) – Lietuvos karo lakūnas, aviacijos leitenantas, pedagogas. Gimęs netoli Anykščių, Elmiškio kaime. Ar galėjo jį Bronė pažinoti anksčiau – galbūt, juk abu iš to paties krašto, nors universitete kartu nestudijavo: B. Vildžiūnaitė mokėsi Vilniuje, o J. Karosas – nuo 1942 metų atkurtame Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kurį taip pat 1943 m. kovo mėnesį vokiečiai uždarė, ir vaikinas grįžo į gimtinę, pradėjo Anykščiuose mokytojauti, buvo klasės auklėtojas, vokiečių kalbos mokytojas. Gražus, aukštas, šviesiaplaukis, gilių akių… 

Pusseserė Emilija negalėjo nežinoti šitos istorijos, bet ji buvo visa savo esybe už V. Mačernį, tad prisiminimuose apie J. Karosą nėra nė žodelio, tačiau Bronės brolis Jonas šią istoriją gerai matė ir ją bent šiek tiek įvardijo – „Kažkas“… 

Anykščiuose išlikę restauruoti mokyklų pastatai, kuriuose Juozas Karosas mokytojavo. Jeigu ši draugystė buvo labiau išplėtota, Pranciškai Vildžiūnienei vaikinas turėjo daug labiau patikti nei studentas V. Mačernis. Juozas jau gerokai vyresnis, su profesija, rimtas ir solidus, su įdomia, turininga biografija – baigęs karo aviacijos mokyklą, lakūnas, buvęs vokiečių nelaisvėje. Plačiausiai apie šį mokytoją yra parašęs jo mokinys, vėliau profesorius anykštėnas Antanas Tyla, kuris prisipažino, jog Juozas Karosas visam gyvenimui įsirėžė į atmintį, paliko pėdsaką mokyklos ir miesto istorijoje. 

Tačiau meilės ir draugystės santykiais tarp Bronės ir Juozo spekuliuoti negalime, informacijos nedaug, nors Alberto Dilio prisiminimuose fiksuojama: „Mįslė man atrodo vienas faktas, kuris tokio didelio poeto biografijai turėtų turėti didelės reikšmės.1944-ųjų metų vasarą praleidau Anykščiuose, savo gimtinėje. Buvo Joninės. Viename kaime susirinko į gegužinę jaunimas. Ten aš sutikau Bronę Vildžiūnaitę su buvusiu studentu, tuo metu mokytojaujančiu Anykščiuose, Juozu Karosu. Man atrodė, kad tarp jų buvo šis tas daugiau negu paprasti draugiški santykiai. Aš nežinau, ar šie santykiai buvo žinomi Vytautui. Juozas Karosas tą vasarą žuvo. Tą pati rudenį, kaip žinome, žuvo ir Vytautas. Po Juozo mirties Bronė vėl save ėmė laikyti Vytauto sužadėtine ir, kaip žinome, jai atiteko visas poeto literatūrinis palikimas. Gal šis faktas bus pridėjęs prie tos kūrybinės ir dvasinės desperacijos, kuri jaučiama paskutiniuose poeto eilėraščiuose.“ (18) 

Šis V. Mačernio bendrakursis gerai pažinojo Bronę, įvardijo ją kaip linksmo būdo, gražią šviesiaplaukę, praktišką moterį, siekusią ir V. Mačernį išmokyti gyvenimo praktiškumo.

Pati Bronė tikrai nenorėjo, kad ši istorija išplistų kiek plačiau. Juk Juozas Karosas dar 1944 metų vasarą, prisiartinus sovietinei kariuomenei, traukdamasis su draugu į Vakarus, apsistojo nakvynei Šiauliuose pas pažįstamus, o naktį kilo bombardavimas, pataikė į tą namą, Juozą sunkiai sužeidė ir jis ligoninėje mirė… Tai buvo liepos 23–24 dienos. Palaidojo jį paskubomis, Sukilėlių kalnelio kapinaitėse, kurios vėliau pavirto miesto parku su asfaltuotais takais, po vienu iš jų ir pasiliko Juozo Karoso palaikai… Kažin kada Bronė sužinojo apie šią mirtį? 

Vytautas Mačernis dar gyvas, tačiau paskendęs savo mintyse: karas keliauja į pabaigą, sovietų kariuomenė kartu su sąjungininkais stumia vokiečius atgal į savo irštvą, Lietuvos žmonės, ypač inteligentai, naiviai tiki, kad sąjungininkai dar dalinsis Europą taip, jog mūsų valstybė nepateks į sovietų nagus, ir tada rasis viltis atkurti nepriklausomą Lietuvą, kuriai vadovauti svajoja ir V. Mačernis: „Poetas nėra vien tik eilėraščius rašąs peckelis, bet tikras savo tautų dvasios įkūnytojas ir jos dvasinis vadas… Ateity jai turės vadovauti dvasios aristokratai, dvasios kunigaikščiai, žmonės kunigai iš pašaukimo…“ (19)

Bronė taip pat žino, jog Vytautas, baigęs universitetą, apgynęs diplominį darbą „Kristus ir Nietzche“, su profesoriaus Vosyliaus Sezemano rekomendacijomis išvažiuos studijuoti filosofiją į Paryžių, į Sorbonos universitetą. Mergina dar neįsivaizduoja, kaip čia dabar bus: jeigu būtų tada susituokę, ji kaip žmona galėtų išvykti kartu, o dabar? Bet jiedu dar gali susituokti, nors motina vis tiek prieštarautų… 

Gal šioje vietoje vertėtų prisiminti dar vieną V. Mačerniui skaudų įvykį, nes, kai svarstau, kodėl tada į Vilnių nevažiavo Bronė, ateina kelios priežastys: gal negalėjo pasitraukti keletą dienų iš darbo, gal bijojo vėl išgąsdinti motiną, kad išvažiavusi gali susituokti, o gal kažkokį šešėlį metė ir „Kažkas“? 

1944 m. kovo 28 d., nors jau buvo gana pavojingi karo veiksmai, profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas kvietė savo studentišką kuriantį jaunimą ir vyresnius rašytojus į Literatūros ir dainų vakarą, kuris vyko filharmonijoje. V. Mačernis į jį vykti labai norėjo, nes svajojo ir troško Vilniuje susitikti su Brone, ir ne tik pasimatyti, bet daug ką aptarti dėl jų ateities. Kokiais būdais jis mylimąją kvietė atvažiuoti: laiškais, telegramomis? 

Tačiau, kaip jau minėta, ji neatvažiavo. V. Mačerniui nuotaika krito iki žemės, paskutiniame laiške jis Bronei rašė: „…aš buvau sumanęs Vilniuje prieš literatūros vakarą išsilaikyti porą egzaminų. Bet Tu neatvykai, ir tas mane paveikė taip dezorganizuojančiai, jog aš nutariau, kam man čia dabar mokytis ir laikyti, kam man tie visi dalykai reikalingi. Esu vienas, vienas ir paliksiu, o man vienam kaip yra, taip tebūnie. (1944. VI.11). (20) 

Vytautas nepasipasakojo, kokį triumfą jis patyrė per tą vakarą Vilniuje. Pakviestas į sceną, jis skaitė trioletus ir sonetus, deklamavo juos mintinai, kadangi visą savo kūrybą mintinai mokėjo, o pabaigus skaityti klausytojai taip plojo, švilpė ir trypė, kad jis keletą kartų turėjo sugrįžti ir vėl skaityti, skaityti. Ir pats poetas, ir kiti buvo apstulbinti, jog žmonės taip priima jo poeziją. Jis laimėjo neskelbtame poetų konkurse aukščiausią vietą, buvo viešai pripažintas, tačiau V. Mačernis džiaugsmu nespindėjo – šioje salėje nebuvo jos, Bronės, ir todėl visi rodėsi svetimi ir nesvarbūs… 

Tačiau grįžęs į Šarnelę jis, kaip galima spręsti, rado mielą Bronės laiškelį, į kurį jai atsakė: „Gavęs Tavo laišką, ėmiau mokytis, t. y. ruoštis egzaminams. (…) Dabar aš ėmiau su noru mokytis, tik nežinia, kas čia rudenį beišdygs, ar bus laiko? (1944. VI.11).“ (21)

Pralėkė paskutinioji vasara, iš kurios nelikę Vytauto laiškų, tik pluoštas liūdnų eilėraščių. Mačernių sodyboje nuo karo baisumų apie porą mėnesių slapstėsi Panevėžio dramos teatro aktoriai: Vaclovas Blėdis, Donatas Banionis ir režisierius Juozas Miltinis. Tolumoje jau dundėjo frontas, sovietų kariuomenė stūmė iš Lietuvos vokiečius, draugai, kaimynai, bendradarbiai susirinkę būreliais svarstė: ką daryti? 1940–1941 metais jau pajutę siaubingą sovietų agresiją, dabar žmonės bijojo sugrįžtančių raudonųjų. Teatro aktoriai į Vakarus trauktis lyg neketino, tad jie išsiskirstė kas sau, beliko tik D. Banionis. V. Mačernis svarstė, dvejojo, kankinosi – priežasčių buvo daug, bet viena svarbiausių – Bronė. Jokio ryšio nebuvo. Kaip ji – ar trauksis, bet tikriausiai ne, jų šeima buvo kairiųjų pažiūrų, nebūtų už ką ištremti, jų niekas nejudins. O jeigu jis pasitrauks, ar kada gyvenime jiedu besusitiks? 

Vis važinėdavo Vytautas į Žemaičių Kalvariją pas draugus, ypač pas Paulių Jurkų, kuris buvo tvirtai pasiryžęs trauktis į Vakarus. Ir jo žmona Monika Bernatavičiūtė, buvusi artima Vytauto ir Bronės studijų bičiulė, kvietė jį sėstis į tą vokiečių mašiną, kuria pati iškeliavo. Prieš tai ji paklausė Vytauto, ar jis pasiilgęs Bronės. O taip, labai – atsakė jaunuolis ir karštai pareiškė – kai dabar po karo susitiks, tai niekada neišsiskirs. 

Kai 1944 m. spalio 7 d. vėlyvą popietę Mačernis arkliuku atlėkė į Žemaičių Kalvariją pasakyti draugams, kad nesitraukia, pasilieka gimtinėje, miestelis jau alsavo tuščias, kas traukėsi – pasitraukė su vokiečiais, o kiti užsidarinėję langines slapstėsi nuo pavojų, žvalgėsi pro plyšius. Nieko neradęs, Vytautas apgręžė arklį Šarnelės link, tačiau netoli Šv. Veronikos koplytėlės sprogo atsitiktinis sviedinys, atlėkęs nuo Sedos, skeveldra pataikė Vytautui į smilkinį, ir jis mirė. Namiškiai palaidojo paskubomis netoli sodybos ant Žvyrynėlio kalno – laikinai. Bet nieko nebūna amžinesnio…

Bronė nieko nežino. Nėra jokių ryšių, karo pabaigos chaosas didžiulis. Lapkričio mėnuo. Studentai kyla į Vilnių tęsti studijų. B. Vildžiūnaitė nuvažiuoja iš Anykščių, universiteto raštinėje parašo visus reikalingus pareiškimus ir už save, ir už Vytautą Mačernį. Gerai moka padirbti jo parašą, ne kartą visokius popierius tvarkė. Studentai susirenka į paskaitą, nors daug bendramokslių nėra, kur jie? Auditorijos duris lėtai atidaro profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, kiek patylėjęs praneša: karui baigiantis Žemaitijoje žuvo Vytautas Mačernis, prašyčiau pagerbti tylos minute… 

Viena istorija baigiasi, prasideda jau kita. Bronė nebetęsia studijų, kiek vėliau baigia Pedagoginį institutą ir tampa istorijos mokytoja, ilgus metus darbuojasi Kauno mokyklose. Artimieji liudija – visą gyvenimą ant jos stalo žvelgė įrėmintas Vytautas Mačernis…

O, mylimoji, mano slaptas ilgesys – 

Būt vėjo genamam plačiajam vandenyne, 

Kad vėl po daugel netikrų dienų 

Išlipt galėčiau vėl naujam žemyne.

/…/

O, mylimoji, nepasmerk manęs,

Jei iš kelionių tolimų aš nebegrįšiu…

(eil. „O, mylimoji…“) (22)

Kelionės, rodos, buvo netolimos, bet jos neįvyko…

Skaudžiai ir jautriai savo prisiminimus užbaigė Emilija Vildžiūtė, į kurios gyvenimą taip pat įsipynė V. Mačernis. „Aš baisiai verkiau, baisiai gailėjau Vytauto. Koks mielas buvo žmogus… Mes dar prieš išsiskiriant sakėm, kad jei kuris mirsim, tai kiti atvažiuosim kapo aplankyt, o jeigu tu mirsi, mes nuvažiuosim Žemaitijon. Tai va, šiemet važiuoju aplankyt jo kapo…“ (23) 

Emilija kapo važiavo aplankyti tik 1977 metais, o Bronė pirmą kartą ten pabuvo 1945 metų birželio 5 dieną, per mylimojo gimtadienį, kai Elzbieta Mačernienė jau buvo ištremta į Sibirą. 

Taip praeina istorija ir laikas, nusinešdamas su savimi daugybę įvykių, palikdamas spėliones, mįsles ir niekada iki galo neišaiškinamas paslaptis.

Šio tyrinėjimo iniciatorius buvo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, vertingos archyvinės informacijos pateikė muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius. Dėkoju jiems už galimybę dar labiau pamilti Anykščius.

Juodžių kaimo kryžius 2021-ųjų vasarą. Aldonos Ruseckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Šaltiniai:

1 – Jonas Vildžiūnas (1923–2009) – Juodžių kaime gimęs Bronės Vildžiūnaitės brolis, filologas, žurnalistas, leidėjas, redaktorius, vertėjas. Vilniuje, studijuodamas universitete, kartu gyvenęs su seserimi Brone, daug bendravęs su poetu Vytautu Mačerniu.

2, 9, 17 – Jonas Vildžiūnas, „Atsiminimų epizodai“, 2003 m., 130 p., neskelbti. 

3, 4, 5, 6, 7, 10, 23 – Emilijos Vildžiūtės (Bronės Vildžiūnaitės pusseserės), Juozo d., gimusios 1918 m. Juodžių kaime, gyvenusios Anykščių rajone Zaviesiškių kaime, pasakojimas, įrašytas į magnetofono juostą 1977 m. balandžio 13 d. Tekstas saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, neskelbtas.

8, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 19, 20, 21 – Vytautas Mačernis. Kn.: „Po ūkanotu nežinios dangum“: poezija, proza, laiškai. Vilnius, „Vaga“, 1990 m.

18 – Albertas Dilys (1920–2000) – kalbininkas, vertėjas, kartu su Vytautu Mačerniu studijavęs Vilniaus universitete, pažinojęs Bronę Vildžiūnaitę.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu