2021 05 17

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mafijos ekskomunikos komisija Vatikane: „Neįmanoma priklausyti mafijai ir Bažnyčiai“

Gatvės meno kūrinyje įamžinti Giovanni Falcone ir Paolo Borselino, du Palermo mafijos nužudyti teisėjai. www.avvisopubblico.it nuotrauka

„Tau mirtis, o man gyvenimas“ – tokiu šūkiu dešimtmečius vadovavosi Gaetanas Puzzangaro.

Jis – vienas iš keturių Sicilijos mafijos žudikų, 1990 m. rugsėjį amžiams nutildžiusių teisėją Rosario Livatino. Gaetanas, nereikšminga kriminalinio pasaulio žuvelė, pateko į istoriją, nes Canicatti’ „šeimos“ galvos kaimynystėje gyvenęs teisėjas, jo pravardžiuotas „šventeiva“, gegužės 9 d. buvo paskelbtas palaimintuoju. Be to, šis žudikas tapo vienu iš 45 liudytojų, patvirtinusių teisėjo gyvenimo nuoseklumą ir šventumą bei mafijos neapykantą jo tikėjimo liudijimui.

Beatifikacijos ceremonija vyko Agridžento (Agrigento) katedroje, minint istorinį popiežiaus Jono Pauliaus II gestą, kai jis 1993 m. šiame mieste apkabino gedinčius teisėjo tėvus ir viešai pasmerkė mafiją. Popiežius ragino „aiškiai atmesti mafijos kultūrą, kuri yra mirties kultūra, giliai nežmoniška, antievangelinė ir žmogaus orumo bei pilietinio sugyvenimo priešas“.

Rosario Livatino: „Kai mirsime, niekas neklaus, ar buvome tikintys, klaus, ar buvome įtikinantys.“

Būtent šis įvykis pažadino Gaetano sąžinę ir paskatino į vidinio išsilaisvinimo kelionę, apie kurią pasakojama dokumentiniame Ambrogio Crespi filme „Spes Contra Spem Liberi Dentro“ („Viltis, nesant vilties – vidujai laisvi“), skirtame Rosario Livatino atminimui. Neįtikėtinas malonės veikimas, paskatinantis auką ir žudiką susitaikyti ir susitikti. Pasirodo, stebuklai dar vyksta.

Pirmojo Bažnyčios istorijoje teisėjo Rosario Livatino beatifikacija sutapo su dar vienu be galo reikšmingu įvykiu.

Netikėtas paradoksas

Katalikų Bažnyčios karitatyvinę ir socialinę veiklą pasaulyje koordinuojanti Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterija sukūrė komisiją mafijai ekskomunikuoti. Darbo grupei pavesta „išanalizuoti temą, bendradarbiauti su viso pasaulio vyskupais, skatinti ir remti iniciatyvas“, rašoma pranešime spaudai.

Tai dar vienas kardinolo Petero Turksono vadovaujamos dikasterijos žingsnis šia kryptimi po to, kai 2018 m. rugpjūtį buvo pradėtas kurti pasaulinio masto tinklas prieš korupciją, organizuotą nusikalstamumą ir mafijas.

„Vienatvė, įvairios baimės ir nesaugumas“, kuriuos patiria daugybė sistemos apleistais save laikančių žmonių, tampa „derlinga dirva mafijoms klestėti“, enciklikoje „Fratelli tutti“ rašo popiežius Pranciškus. Tokia mafijozinė „šeima“ prisistato kaip užmirštųjų „gynėja“, nors išties siekia vien savo naudos. Tikriausiai ne veltui popiežius kalba apie organizuotą nusikalstamumą būtent mūsų dienomis, kai pandemijos užaštrintas visuomenės ir ekonomikos išsibalansavimas atneša papildomų ir per mažai įsisąmonintų grėsmių.

Benediktas XVI 2010-aisiais Palerme pavadino mafiją „mirties keliu“, o Pranciškus 2014-aisiais Kalabrijoje prabilo apie „ekskomuniką“. Garsiojoje birželio 21 d. homilijoje ‘Ndranghetą’ jis pavadino blogio garbintoja ir bendrojo gėrio niekintoja, pridurdamas, kad mafijozai „nėra bendrystėje su Dievu: jie – ekskomunikuoti“ – vadinasi, atskirti nuo Bažnyčios.

Tačiau siekiant konkretizuoti šią popiežių poziciją sielovadoje išryškėjo pribloškiantis paradoksas, kad nei Bažnyčios socialinis mokymas, nei Katekizmas, nei Kanonų teisė niekur nekalba apie mafijozų ekskomuniką.

„Išryškėjo būtinybė popiežiaus Pranciškaus pasisakymus ir mokymą paremti solidžiau“, – sakė grupės koordinatorius Vittorio V. Alberti. Savo knygose dikasterijos bendradarbis politikos filosofas Alberti taip pat yra analizavęs mafijos reiškinį.

Kun. Pino Puglisi: „Bijau ne smurtą skleidžiančiųjų žodžių, o dorųjų tylos.“ Kunigo nužudymas buvo atsakas į Jono Pauliaus II pareiškimą. paoline.it nuotrauka

Esminė darbo grupės užduotis – užtikrinti, kad visuotinėje Bažnyčioje kiekvienam taptų aišku, jog mafija nesuderinama su Evangelija, neįmanoma priklausyti ir mafijai, ir Bažnyčiai.

Nors bažnytinės teisės ir katekizmo apibrėžimai būtini, jų vienų neužtenka. Svarbiausia, pasak filosofo, yra plačiai skleisti ir įtvirtinti mafijai priešingą požiūrį. Svarbu paremti vyskupus, kurie įvairiose pasaulio vietose jau dirba šia kryptimi ir tiesiogiai susiduria su kriminalinio nusikalstamumo grėsme.

„Mums svarbiausias atrodo kultūrinis aspektas, tai yra būtinybė žadinti žmonių jautrumą šiai temai, kurti tinklą, analizuoti šias temas ir jas plačiai skleisti, paremiant popiežiaus žinią ir galutinai pašalinant bet kokią tam tikros katalikybės kompromiso su mafija galimybę, – Vatican News sakė Alberti. – Tai istorinis įvykis.“

Vienas iš grupės narių yra buvęs Italijos demokratų partijos lyderis Rosy Bindi, vadovavęs šalies parlamentinei antimafijos komisijai (2013–2018), ir kovos su mafija teisėjas Giuseppe Pignatone, kuris 2019 m. spalio mėn. tapo Vatikano tribunolo prezidentu.

Darbo komisijoje taip pat yra keli dvasininkai. Tarp jų yra du geriausiai žinomi Italijos kunigai, kovojantys su mafija – Luigi Ciotti ir Marcello Cozzi bei Sicilijos arkivyskupas Michele Pennisi, sulaukęs milžiniško žiniasklaidos dėmesio, atsakydamas bažnytines laidotuves mafijos bosams.

Kun. Raffaele Grimaldi, Italijos kalėjimų kapelionų generalinis inspektorius, ir Rumunijos graikų katalikų vyskupas Ioanas Alexandru Popas, buvęs Romos Rumunijos kolegijos rektorius (2007–2011), o šiuo metu Popiežiškosios teisėkūros tekstų tarybos narys. Monrealio arkivyskupas Michele Pennisi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Numatyta glaudžiai bendradarbiauti su kitais kurijos padaliniais, ypač su Tikėjimo mokymo kongregacija.

„Teisėjo, pasipriešinusio mafijai, kankinystės pripažinimas yra galinga Šventojo Sosto siunčiama žinia, kad mafija neturi nieko bendra su Evangelija, tad ir su Bažnyčia. Mums labiausiai rūpi, kad kartą ir visiems laikams būtų aišku, jog neįmanoma pasaulyje priklausyti mafijai ir būti Bažnyčios nariu.“

Remiantis šiais teiginiais bus atvertos naujos sielovados galimybės, ugdymo programa, pirmiausia skirta aukoms, dirbant su jais ir kalėjimuose, kalbantis su kaliniais ir palydint vilties link.

Vatikano pranešimas apie naują darbo grupę yra dalis dabartinio popiežiaus pastangų įveikti korupciją Bažnyčioje, įskaitant Vatikaną. Pranciškus pastaraisiais mėnesiais yra išleidęs keletą dekretų, kuriais siekiama sustiprinti kovą su nusikalstamumu pačioje Romos kurijoje.

Praėjusių metų spalį jis išplėtė Šventojo Sosto finansinės informacijos tarnybos (AIF) ir Vatikano teismo įgaliojimus kovoti su pinigų plovimu. Praėjusį balandį jis visus Šventojo Sosto pareigūnus įpareigojo užpildyti privačių interesų deklaraciją, kurioje jie turi pažadėti „tiesiogiai ar netiesiogiai „nedalyvauti“mokesčių rojuje įsikūrusioje įmonėje“. Visiems Romos kurijos ir Vatikano valstybės darbuotojams draudžiama vykdant savo pareigas priimti dovanas, kurių vertė viršija 40 eurų.

2017 m. interviu Vittorio Alberti kalbėjo apie korupciją, kaip buvimą „sulaužytam“ kartu su kitais (co-remperre, it.k.: laužyti, nutraukti). Kai vieno asmens vidinis sueižėjimas įtraukia į sugriuvimą bei griovimą ir kitus. Tad didžiausias priešnuodis tam yra „kurti kitokią kultūrą“, „ugdyti“ žmones.

Destrukciją sėjantieji dažnai remiasi informacijos infiltravimu, įpiršimu, manipuliavimu. „Ugdytojas, priešingai, siekia ištraukti iš asmens tai, ką jis jau turi savyje geriausio.“ Kultūra, ugdymas, formuojantis sąžinę, yra kelias į laisvę, demokratiją, teisingumą.