Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Magiška austi: nuo tekstilės iki teksto…

Portretas.
Skirmantė Tirilytė. Arvydo Gudo nuotrauka

Tokiais žodžiais galima apibūdinti pasvalietės SKIRMANTĖS TIRILYTĖS gyvenimą. 1997 metais ji baigė Pasvalio 2-ąją vidurinę mokyklą. Panevėžio aukštesniojoje technikos mokykloje įgijo verslo administratorės ir audėjos specialybę.

Paskui Šiaulių universitete studijavo prancūzų ir lietuvių filologiją. Trejus metus dirbo Valstybinės sienos apsaugos tarnyboje, dabar – Pasvalio kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė. Fotografė, aktorė, poetė. Nuo 2002 metų Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė. 2019 metais išleido pirmąją eilėraščių knygą „Netobuli užkeikimai“.

Pirmiausia – apie profesinius vingius: kas juos lėmė?

Niekada nežinojau, kuo noriu būti. Būdama darželinukė, mamai sakiau, kad noriu būti kunigu… Mano svajonė sudužo į šipulius sužinojus, kad kunigais gali tapti tik berniukai. Vėliau norėjau būti mokytoja, nes mama dėstė matematiką. Tačiau šią svajonę „nužudžiau“ pati: visą vidurinės mokyklos laiką gyvenau su „mokytojos dukros“ etikete, nekenčiau kontrolinių ir matematikos olimpiadų, nors baigiau „Fotono“ (jaunųjų fizikų) mokyklą Šiaulių universitete.

Po vidurinės mokyklos ketinau studijuoti lietuvių kalbą Vilniaus universitete, bet pritrūko balų. Namiškiams pasakiau, kad jokių mokslų man nereikia. Bet kaipgi mokytojos dukra be mokslų sėdės namie? Atsidūriau Panevėžio aukštesniojoje technikos mokykloje (dabar Panevėžio kolegija), kur studijavau verslo administravimą su audėjo kvalifikacija. Nesuvokiama ir neįtikėtina! Pagal įgytą specialybę niekada nedirbau. Bet labai patiko austi – tai magiška!

Paskui įstojau į prancūzų ir lietuvių filologiją Šiaulių universitete. Baigusi studijas, keliavau tiesiai į darbo biržą: pasiūlė lietuvių kalbos mokytojos darbą vienoje iš Pasvalio mokyklų. Pareiškiau, kad niekada nedirbsiu mokytoja. Tada pasiūlė vykti į Šiaulių rinktinės Pasvalio pasienio užkardą: ten gavau raštvedės darbą, vėliau perkėlė į vyriausiosios specialistės pareigas (buvau atsakinga net už 25 Pasvalio užkardos tarnybines mašinas). Vėl nesuvokiama ir neįtikėtina! Griuvus sienoms, mane kvietė į aukštesnes pareigas Aviacijos rinktinėje Trakuose. Atsisakiau. Vėl teko keliauti į darbo biržą: šįkart pasiūlė laikinai pasidarbuoti Pasvalio rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriuje. Ten dirbau keturis mėnesius, po to įsidarbinau raštvede Pasvalio kultūros centre – čia dirbu iki šiol, tik dabar esu kultūrinės veiklos koordinatorė.

Ką manai apie profesinį pašaukimą – ar jis būtinas sėkmingam gyvenimui? Ar vis dėlto galima prisitaikyti, pritapti prie bet kokio darbo? Ar pati jautiesi esanti ten, kur gali realizuoti savo gebėjimus?

Nešaukė manęs nė viena konkreti profesija, tad negalėčiau teigti, kad profesinis pašaukimas būtinas sėkmingam gyvenimui. Nors dirbu ne pagal įgytą specialybę, man šis darbas tinka ir patinka. Žinau ir suprantu, ką darau. Patinka „popierinis“ darbas. Turiu ir kur profesinius gebėjimus realizuoti – iki gyvo kaulo kolegoms įgrystu su nuolatiniu kalbos klaidų taisymu…

Kada į Tavo gyvenimą atėjo literatūrinė kūryba? O gal reikėtų klausti – kada Tu atėjai į literatūros kūrėjų gretas?

Manau, kad gimiau ne su marškinėliais, bet su knyga… Niekada nesuplėšiau nė vienos knygos – dar ir dabar turiu visas vaikiškas knygeles. Klausydavausi tėčio skaitomų ir sekamų pasakų. O kai jis išraiškingai skaitydavo eilėraščius ar eiliuotas pasakas, klausydavausi išsižiojusi. Vieną eiliuotą pasakojimą apie šuniuką moku atmintinai iki šiol – jį tėtis skaitydavo daugybę kartų. Vėliau namuose atsirado pasakų plokštelės, kurių klausydavausi ištisas dienas. Pamenu, buvau kokių penkerių, kai pati sukūriau eilėraštį apie lapę. Turbūt tai pirmasis kūrybinis proveržis… Vėliau nebuvo poreikio rašyti, bet subyrėjo pirmoji draugystė – jaučiausi kalta, pradėjau rašyti dienoraštį, atsirado ir eilėraščiai. Kadangi esu labai uždaras žmogus, eilėraščiai tapo puikia galimybe pasakyti tai, ko niekada gal garsiai neištarčiau. Skauda – rašau, įžeidė – rašau, pykstu – rašau. Taip ir atsirado pluoštas eilėraščių. Perskaičiau viename Panevėžio laikraštyje apie kažkokį poezijos renginį, surinkau savo eilėraščius ir nusiunčiau. O kad keletą jų išspausdino, sužinojau tik jau pakviesta prisijungti prie Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“. Toks tas kelias į literatūrą.

Nors likimas man lėmė ne tik Tave mokyti lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir būti klasės auklėtoja, vis tiek Tavo kūryba buvo netikėtumas ir atradimas – vadinasi, neužteko aštuonerių mokyklinių metų Tave gerai pažinti. Ir atėjusi į literatų klubą nebuvai linkusi dalintis, todėl nustebino žinia apie laimėtą II vietą respublikiniame rašinių konkurse „Renkuosi gyvenimą“, kurį rengė Pilnų namų bendruomenė, įsikūrusi Varėnos rajono Panaros kaime. Ar dar prisimeni (tai buvo prieš dešimt metų), kas paskatino ten dalyvauti?

Po pirmojo apsilankymo Pilnų namų bendruomenėje pradėjau domėtis jos veikla, sekti naujienas internetiniame puslapyje. Taip sužinojau apie organizuojamą konkursą. Nusprendžiau dalyvauti jame todėl, kad buvo įdomu sužinoti, ar kitame Lietuvos krašte, ten, kur manęs niekas nepažįsta, mano rašliava gali kam nors patikti. Už rašinius balsavo internetinio puslapio skaitytojai, atskirai ir komisija. Laimėjau II vietą, gavau piniginį prizą, dovanų. Patikėjau, kad galiu rašyti. Giliai ir tyliai širdyje džiaugiausi.

Tikėjimas Dievu gydo žmogų – kas serga Juo, tas turbūt ir pasveiksta Jo veikiamas. Tikėjimas Dievu padeda gyventi – taip, jei tikėjimas yra tavo atramos, atspirties ir pabaigos taškas. Tikėjimas Dievu padeda suvokti būties prasmę – taip, jeigu tiki.

Minėtą konkursą organizavo Pilnų namų bendruomenės įkūrėjas, kunigas Valerijus Rudzinskas. Jis ir poetas, išleidęs penkis poezijos rinkinius. Ši charizmatiška asmenybė, be abejonės, viena iš traukos ten nuvykti priežasčių. Panaroje veikia katalikų bendrija, priimanti atstumtuosius ir nusivylusiuosius, sergančius priklausomybės ligomis ar siekiančius subręsti krikščioniškajam pašaukimui – kunigystei, vienuolystei. O koks Tavo pačios santykis su krikščionybe?

Visada blaškiausi ir blaškausi tarp pasaulio su Dievu ir pasaulio be Jo. Užaugau šeimoje, kuri nesilankydavo bažnyčioje ir nesimelsdavo. Būdama pas močiutę, girdėdavau, kaip meldžiamasi. Pamenu ir prosenelę, kuri neidavo į bažnyčią, bet šv. Mišių metu tyliai melsdavosi prie lango. Paklausta, kodėl neina į bažnyčią, atsakydavo netikinti kunigais. Močiutė po nepriklausomybės atkūrimo vėl pradėjo lankyti bažnyčią. Prasidėjo verkšlenimai dėl manęs, kad esu nekrikštyta. Būdama šeštoje klasėje, sąmoningai priėmiau krikšto sakramentą.

Prasidėjo tikėjimo pažinimo kelias, kuris baigėsi sulig pirma išpažintimi. Kam reikalingas tarpininkas, bendraujant su Dievu? Viskas atrodė kaip spektaklis. Dar tas parašiukų, kad buvai išpažinties, rinkimas… Nekalbu apie dabartines pinigines prievoles, kad vaikas gautų visus sakramentus. Skaičiau nemažai knygų, straipsnių apie krikščionybę, tikėjimą, bažnyčią. Kol kas daugiau klausimų nei atsakymų. Turbūt dar neradau tos vietos, kurioje galiu būti su Dievu, o gal Jis dar nerado manęs…

Pastarasis klausimas, turbūt supratai, susijęs ir su Tavo eilėraščiais. Juose – ir ieškojimas Dievo, ir kalbėjimasis su Juo, ir dvejonės… Turbūt ieškojai atsakymų į tikėjimo klausimus ir „Alfa“ kursuose, kuriuos Pasvalyje vedė kunigas Albertas Kasperavičius… Paneigtum ar patvirtintum teiginį, kad tikėjimas Dievu gydo žmogų, padeda gyventi, suvokti būties prasmę?

Kai nebetelpi savyje, nerandi atsakymų ir nėra ko paklausti, tada turbūt ir randasi eilėraščiai, susiję su Dievu. Tikėjausi rasti atsakymų ir „Alfos“ kursuose, bet juos vedė ne tas žmogus, kuris galėtų man paaiškinti (menka susirinkusių intelektualų grupelė kunigui buvo per kietas riešutėlis). Iš tikrųjų gana sunku kalbėti apie Dievą. Tikėjimas Dievu gydo žmogų – kas serga Juo, tas turbūt ir pasveiksta Jo veikiamas. Tikėjimas Dievu padeda gyventi – taip, jei tikėjimas yra tavo atramos, atspirties ir pabaigos taškas. Tikėjimas Dievu padeda suvokti būties prasmę – taip, jeigu tiki. Kol kas esu kažkur tarp „tikiu“ ir „nepripažįstu“, o eilėraščiuose – „Dievas“ ir „dievas“.

Kadangi šis interviu pristato Tavo eilėraščių publikaciją, dar norisi klausti apie kūrybą. Knygą išleidai su dailininku Arvydu Gudu, kuriam patikėjai „užkeikimus“ piešiniais, o savo tekstus pavadinai „netobulais“. Juk nelaikai visų 45 eilėraščių netobulais? Gal šis žodis – atviro, intymaus kalbėjimo (kai nesvarbi raiška, struktūra ir pan.) nuoroda? Ar teisūs tie, kurie teigia, kad Tavo eilėraščiai primena dienoraštį?

Nežinau, koks eilėraštis yra tobulas. Ar išvis galima tokį parašyti? Žaidžiau žodžiais, ir jie savaime sugulė į „netobulas eiles“. Tiesa, kad tai lyg ir nuoroda į tam tikrą kalbėjimą, lyg perspėjimas skaitytojui, kad knygoje nereikia ieškoti tobulo pasaulio, aprašyto tobulais žodžiais. Daugelyje eilėraščių nėra skyrybos ženklų – tegu kiekvienas atskiria ir išskiria tai, kas svarbiausia jam. O jei kai kam atrodo, kad eilėraščiai tarsi dienoraštis, galiu tik pasidžiaugti: vadinasi, užkabino, sujaudino, rado kažką artima ir pažįstama.

Negaliu nepaklausti apie bičiulystę su bardais, apie įsijungimą į bardų festivalį „Tai – aš“. Kaip tai prasidėjo, kodėl ir kaip vyksta?

Kažko ieškojau, norėjau naujos ir įdomios veiklos. 2012 m. radau kvietimą savanoriauti tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“. Užpildžiau anketą, gavau kvietimą į Vilniaus mokytojų namus. Taip prasidėjo draugystė su bardais. Tais pačiais metais į koncertus Skapiškyje ir Pasvalyje jau lydėjau festivalio dalyvius. Buvo ir baisu, ir be galo įdomu: žinomi Lietuvos aktoriai, dainininkai, atlikėjai iš Italijos, Farerų salų… Patyriau daug nuostabių akimirkų, nuotykių. Tikrai neįkainojama patirtis, kuri tęsėsi bene dar ketverius metus.

Paskui, įvykus tam tikroms permainoms su šio festivalio organizavimu, savanorystę jame pakeitė ta pati veikla bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose. Vienas pagrindinių jo organizatorių yra „Bardai LT“. Iki šiol kasmet rugpjūtį keturias dienas mielai praleidžiu Anykščiuose. Man tai puikus poilsio būdas, kai visiškai atitrūksti nuo kasdienybės, pakeiti aplinką. Tai pažintis ir bendravimas su įdomiais, žinomais žmonėmis. Tai galimybė daug ko išmokti, pasisemti patirties visais gyvenimo klausimais. Labai džiaugiuosi, kad galiu ne tik festivalyje bendrauti su Neda Malūnavičiūte, Giedriumi Arbačiausku, Andriumi Kaniava, Andriumi Kulikausku, Vidu Petkevičiumi ar Gediminu Storpirščiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pabaigoje – virtinė klausimų, manyčiau, dar plačiau atveriančių Tavo pasaulį: ką Tau reiškia teatras, fotoaparatas, mašina, žvejyba?

Teatras – laisvė nebūti savimi. Nebegaliu nueiti ir tiesiog pažiūrėti spektaklio – per daug įdėmiai stebiu, analizuoju, vertinu kiekvieną dekoracijos detalę ar aktoriaus judesį, žodį. Tam turbūt įtakos turėjo artimesnė pažintis su žinomais lietuvių aktoriais. O ir Pasvalio kultūros centro režisieriai Asta Simonaitė, Ramunė Uždavinienė ir Sigitas Paliulis randa, kaip mane išnaudoti savo spektakliuose. Sako, scenoje moku parodyti charakterį… Nežinau, kaip išeina, bet kartais smagu pabūti kitoj pusėj realybės.

Fotoaparatas – galimybė sustabdyti akimirką. Kartais būna, kad išeinu kur nors į laukus, prie upės, labai mėgstu fotografuoti kryžius – juos pastebiu net ten, kur nėra…

Mašina – susisiekimo priemonė. Labiau patinka, kai mane kas nors veža, o ne pati vairuoju. Ypač lyjant lietui arba naktį. Dažnai važiuodavome su tėvais prie jūros ar šiaip keliaudavome po Lietuvą ir Latviją. Grįžtant namo, jau sutemus, visada spoksodavau pro mašinos langą: matydama tolumoje, kažin kokioj palaukėje ar prie miško, šviečiantį svetimų namų žiburėlį, galvodavau, kad jeigu kas nutiktų, jeigu viena likčiau palaukėje, eičiau to žiburėlio link… Visada mašinoje turiu meškerę: žvejyba man – ramybė, priklausomybė, azartas, poilsis. Labai mėgstu žvejoti. Dažniausiai tai vyksta sodo tvenkinyje, kur maudosi karosai… Galiu penkias valandas prasėdėti ir vis tiek laiminga, nors ir be laimikio, grįžti namo.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.