Malda, brolystė ir šaltas dušas

Tokia priemonė yra, ir ji labai konkreti – JAV katalikai sukūrė vyrams skirtą programą „Exodus 90“. Kunigas Brianas Doerris iš pradžių ją išbandė kartu su seminaristais Merilende, o dabar ji skirta tiek dvasininkams, tiek ir pasauliečiams. Esmė paprasta: vyrai susiburia į grupę, nusiperka mokamą mobiliąją programėlę (9 eurai mėnesiui) ir pagal jos taisykles bando gyventi 90 dienų. Tikslas: kaip ir Izraelio tautai, išėjusiai iš Egipto nelaisvės, tapti laisvu vyru, vyrų dėl kitų.

Ši programa – tikras iššūkis. Ne toks, kokius esame pratę matyti feisbuke (žinot, iš serijos „pasidalink perskaitytų knygų dešimtuku“, „įkelk vaikystės nuotrauką“ ar pan.) – juos „iššūkiais“ sunku būtų ir pavadinti. Tuo metu „Exodus 90“ pareikalaus pastangų. Akcentuojami šie trys dalykai:

Malda. Kiekvieną dieną reikės skirti bent 1 valandą maldai, skaitant dienos Šventojo Rašto ištraukas ir programos parengtus skaitinius iš Išėjimo knygos bei meditacijas.

Askezė. Smagioji „Exodus 90“ dalis. Tol, kol vykdysite programą, bus būtina atsisakyti saldumynų, alkoholio, saldžių gėrimų, televizijos ir filmų, kompiuterinių žaidimų, užkandžiavimo; internetu ir išmaniuoju telefonu galima naudotis tik darbui ir komunikacijai – jokio naršymo „šiaip sau“. Ir visa tai reikės daryti 90 dienų (tik sekmadieniais ir švenčių dienomis galima viena kuri nors išimtis). Taip pat reikės reguliariai pasportuoti, miegoti bent 7 valandas per parą. O, vos nepamiršau – dar yra pasninkas trečiadieniais ir penktadieniais. Ko dar nepaminėjau? Ogi kasdienio privalomo šalto dušo! Juk sakiau, kad tai normalus iššūkis.

Brolystė. Kartą per savaitę gyvai arba nuotoliniu būdu būtina visai grupei pasidalinti patirtimi, papasakoti, kaip sekasi (ar nesiseka) laikytis įsipareigojimų. Taip pat grupėje pasidalinama poromis: kiekvienas narys turi po vadinamąjį „inkarą“ – palydintį kitą narį, su kuriuo turi susiskambinti kiekvieną dieną.

Na kaip? Norint, kad „Exodus 90“ pasibaigtų per gavėnią ir Velykas (kas labai rekomenduojama), startuoti reikėtų sausio 14-ąją (taigi liko 2 savaitės). Daugiau informacijos anglų kalba – oficialioje programos interneto svetainėje. O jeigu dar abejojate ar galvojate, kad neįmanoma – tai žinokit, kad Lietuvoje jau yra katalikų vyrų, kuriems pernai ši užduotis pavyko. Savo įspūdžiais jie dalijosi „Bernardinai.lt“ advento pokalbio metu.

Kas gyvenime svarbiausia

„Prisipažinsiu – aš atėjau į programą dėl disciplinos, – sako Vilniaus universiteto studentas Ignas Kriaučiūnas. – Kai esi jaunas, kur tik galima ieškai iššūkių. Nebuvau išimtis.“

Vaikinas pasakoja, kad tų iššūkių ieškojimas sustiprėjo prieš trejus metus. Ignas pradėjo sportuoti, grūdintis, reguliuoti valgymo įpročius, įstojo į savanorišką karinę tarnybą, kurią atlieka iki šiol: „Pradėjau daryti žingsnius, kad tapčiau tikru vyru. Mano manymu, „tikras vyras“ nėra subjektyvi sąvoka, ji kaip tik daug ką pasako.“

Apie „Exodus 90“ Ignas išgirdo iš kunigo Gabrieliaus Satkausko. „Kai jis man paskambino, buvau labai užsiėmęs, dirbau sode. Supykau, kad kažkas man trukdo ne laiku ir ne vietoj. Bet, kai papasakojo, kas tai yra, supratau, kad tai labai laiku ir labai vietoj. Iškart nesutikau prisijungti, bet, pažiūrėjęs programą, pajutau, kad tai gali būti tai, ko man reikia. Ne vien dėl disciplinos, bet dar labiau dėl bendrystės“, – prisimena studentas. Tuo metu tęsėsi karantinas, Ignas buvo apsistojęs gimtojoje Marijampolėje, toli nuo bendraminčių – ir ėmė jaustis vienišas. O sužinojęs, kad „Exodus 90“ suteikia ir ugdo bendrystę, pašnekovas pajuto, kad tai gali būti gera priemonė, kaip lengviau siekti disciplinos.

„Prasidėjo iššūkis, ėjimas tuo keliu. Jo viduryje, maždaug 45 dieną, sėdžiu po vieno nuotolinio grupės susitikimo ir staiga pagalvoju: palauk, čia ne disciplina esmė! Esmė čia yra malda ir šventumas. Tada – bendrystė, o disciplina tėra kaip priedas, kuriai malda suteikia prasmę. Tai yra mano didžiausias įspūdis, atsineštas iš programos“, – dalijasi Ignas.

„Exodus 90“ jam padėjo suvokti, kokie yra gyvenimo prioritetai: „Teoriškai lyg ir žinojau tai, Bažnyčioje daug kartų girdėjau – bet čia pats tai patyriau. Tai lyg antras Sutvirtinimas, arba pirmojo tąsa, užbaigtis. Pajutau, kad jau subrendau kaip katalikas, fiziškai ir dvasiškai šiek tiek atkentėjęs. Išėjimo tradicija yra labai vyriška – Australijos aborigenai turi tradiciją išeiti į laukinę gamtą, kur bendrauja su dvasiomis ir patiria išbandymų. Tad panaši išėjimo „krikščioniška versija“ man ir įvyko.“

Šios programos kūrėjai siekia, kad po 90 dienų viskas nepasibaigtų – kad malda, askezė ir brolystė paliktų įspaudą vyro sieloje. Ignas prisipažįsta, kad, pabaigęs programą, vis dėlto daugumos buvusių pasiryžimų nebesilaiko – tačiau iki šiol jo gyvenime išliko… šaltas dušas, kuriuo vaikinas netgi mėgaujasi: „Neįsivaizduojat, koks tai nepakartojamas dalykas! Atgaivina ryte, nereikia nė kavos.“

Džiaugsmas dėl mažų dalykų

„Jums gerai, jūs tai vyrai esat… O apie kunigus sako, kad mes net ne žmonės“, – juokauja kunigas Viktoras Kudriašovas, kitas „Exodus 90“ išbandęs pašnekovas. „Tačiau turiu tūkstančius dvasinių vaikų. Kai parapiją palieku, žmonės verkia, iš paskos eina. Tad išgyvenu dvasinę tėvystę, nors jaunas esu. Bet kadangi plikas, tai visi vadina dvasišku tėveliu…“

Vilniaus Šv. Rapolo parapijos vikaras pasakoja, kad į jį kreipėsi grupė vyrų, norėjusių pradėti programą – ieškojo dvasininko, kuris juos lydėtų. O tai reiškia kartu su jais dalyvauti iššūkyje: „Iš pradžių nenorėjau – galvojau, čia ne kunigams, aš juk turėjęs šimtus rekolekcijų, man dzin. Bet pabaigoje man buvo kaip filme „Šindlerio sąrašas“, kai pagrindinis veikėjas klausė savęs, kodėl neišgelbėjo daugiau žmonių. Taip ir man – taigi galėjau pakviesti ir tą, ir kitą vyrą! Kodėl nepakviečiau?..“

Taigi iš pradžių skeptiška kunigo Viktoro nuomonė pasikeitė – šiandien jis teigia, kad „Exodus 90“ yra verta dėmesio naujovė, kuri pašnekovui padėjo eiti gyvenimo keliu, pažinti save ir savo trūkumus, atmesti savo nuodėmes. „Išmoksti pasitikėti Dievu, o ne vien savimi. Išeiti iš Egipto nelaisvės, pereiti dykumą ir pasiekti Pažadėtąją žemę. Tikslas – kad vyras taptų vyru dėl kitų: dėl žmonos, vaikų. Aš stengiuosi toks būti dėl parapijos ir kitų žmonių, kuriems tarnauju“, – sako dvasininkas.

Jis džiaugiasi, kad tas 90 dienų pavyko dvasiškai lydėti vyrus, paraginti pokalbiui ar eiti išpažinties. Kas nepavyko – būti iki galo sąžiningam sau: „Ai, šiandien gal to ar ano nedarysiu, nėra nuotaikos… Ir pavasarį labai sunku po šaltu dušu lįsti. Keletas vyrų taip ir atkrito, nes pamatė, kad negalės visavertiškai dalyvauti programoje. Visi tie dalykai ir man buvo sunkūs. Bet tikrai buvo verta.“

V. Kudriašovui taip pat įsiminė, kad, einant savaitėms, vyrai išmoko švęsti ir džiaugtis mažais dalykais. „Angliškoje instrukcijoje perskaitėme, kad per šventes ir sekmadienį galima kurį nors vieną dalyką „atpalaiduoti“ – ar suvalgyti saldumyną, ar atsisakyti šalto dušo, ar prie telefono daugiau laiko praleisti. Tai mūsų vyrai kaifavo, kad sekmadienį nereikia į šaltą dušą eiti… arba pusę torto suvalgyti. Bet taip pat viduryje programos perskaitėme paraginimą sekmadienį ar per šventes pietų pasikviesti kitų žmonių – šeimos narių, draugų, kaimynų. Tai irgi buvo gerai.

Dar labai patiko, kai vyrai dalijosi apie savo žmonas, kurios juos ragindavo: tu laikykis pasiryžimų! Kodėl nesilaikai?“ – šypsosi kunigas Viktoras.

Paskatinimas iš šono

Trečiasis vyras, kuris nesigaili dalyvavęs „Exodus 90“, – tai Raimondas Šiupienis, programuotojas, dviejų dukrų tėtis. Jis netyčia pamatė programos reklamą, perskaitė iššūkio taisykles ir pagalvojo: kodėl gi ne. Raimondas lanko vyrų maldos grupę, ne kartą yra dalyvavęs piligriminiuose vyrų žygiuose, tad ir šita iniciatyva jam pasirodė reikalinga ir įdomi.

Pašnekovai pokalbio metu ne kartą minėjo kunigą Gabrielių Satkauską – pasirodžius žiniai apie „Exodus 90“, jis, ko gero, buvo labiausiai dėl to užsidegęs ir kvietė vyrus dalyvauti. Gerą entuziazmo dozę netikėtai gavo Romualdas: „Pirmą dieną grupėje pasidalinom „inkarais“ – gavau Gabrielių… Su juo telefonu pavyko bendrauti 80 iš 90 programos dienų. Visai gerai pavyko!“

„Iš pat pradžių svarbiausias dalykas man buvo malda. Yra įsipareigojimas per dieną melstis 1 valandą, į kurią įeina trumpos Šventojo Rašto ir meditacijų ištraukos programėlėje. Dėl to keldavausi 5 valandą ryto, kad pasimelsčiau, o paskui eidavau į Mišias. Buvo labai gera patirtis“, – juokiasi pašnekovas.

Na, o patirta bendrystė (ir gėdos jausmas) Raimondui padėjo laikytis maldos ritmo, šalto dušo ir kitų disciplinos reikalaujančių dalykų: „Kadangi reikia kiekvieną dieną susiskambinti su „inkaru“, tai tada būtų gėda pasakyti, jog kažką praleidai… Arba savaitgalį, kai visi nuotoliniu būdu susirinkdavome ir pasakodavome, kaip mums sekasi, tai juk nesakysi, kad nieko nedariau. Nori nenori privalai laikytis disciplinos.“

Geriau – gyvi susitikimai?

Visi trys kalbinti vyrai prasitarė, kad norėtų šiemet vėl dalyvauti iššūkyje. Raimondas norėtų grįžti prie disciplinų, Ignas jau pradėjo „žvejoti“ savo aplinkos žmones.

Tuo metu kunigas Viktoras svarsto apie Šv. Rapolo parapijos, kurioje tarnauja, vyrų galimybę susiburti programai. Ir, jei tik įmanoma, kad kassavaitiniai susitikimai vyktų ne virtualioje, o gyvoje erdvėje: „Geriausiai tai daryti gyvai ir prie savo parapijos – kad žmonės jau iš anksto pažinotų vienas kitą ir šitaip būtų didesnis pasitikėjimas vieno kitu.“