Malda, menas, mada: Keitho Haringo žymė mūsų kultūroje

Regis, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų gatvėse gausu žmonių, dėvinčių žymaus amerikiečių dailininko Keitho Haringo kūrybos dizaino rūbus. Ar jie pažįsta šį menininką, ar tik mėgaujasi jo ikoniškomis tapusiomis dinamiškomis figūromis?

Šiame straipsnyje – apie K. Haringo palikimą: kaip krikščioniškas auklėjimas atsiliepė vėlesnėje jo kūryboje, kaip ši pranoko meno pasaulį ir ilgainiui tapo neblėstančia mados tendencija.

Le freak, c’est chic: Jėzumi apsinešę fanatikai

Keithas Haringas augo protestantų šeimoje per patį šeštojo dešimtmečio įkarštį. Kiekvieną vasarą praleisdavo krikščioniškose stovyklose, uoliai eidavo į mišias ir godžiai skaitydavo Bibliją. Todėl nenuostabu, kad pasitikdamas paauglystės aušrą Keithas susižavėjo Jėzaus judėjimu (ang. Jesus movement). 

Amerikoje septintajame dešimtmetyje kilęs Jėzaus judėjimas buvo laisvas krikščionių, dažnai pravardžiuojamų „Jėzaus fanatikais“ (ang. Jesus freaks), tinklas. Jis iš dalies kilo iš tuometinės pasipriešinimo kultūros ir hipių judėjimo, o nemažą dalį pirmųjų narių sudarė buvę narkomanai – vis dėlto neatsitiktinai tuomet išpopuliarėjo frazė „Apsinešti Jėzumi“. Dėl tokio slengo ir neformalios kalbos Jėzaus judėjimas įsitvirtino kaip visiems prieinamas. Fanatikai didelį dėmesį skyrė skurde gyvenantiems žmonėms šelpti (pavyzdžiui, savo namuose kurdavo prieglaudas) ir asketiškam gyvenimo būdui puoselėti. Iš čia randasi judėjimo priešiškumas institucinei Bažnyčiai, kuri fanatikų buvo kritikuojama dėl tariamo materiališkumo. Fanatikų požiūris buvo toks radikalus, kad jie Bažnyčią netgi laikė „šėtono sinagoga“.

„Aš buvau apsėstas [judėjimu]. Buvau laikomas keistuoliu. <…> Bandžiau įtikinti kitus gimti iš naujo, ir tai tik erzino žmones“, – vėliau prisiminė K. Haringas. Susidomėjimas Jėzaus judėjimu jam išblėso paauglystės metais, tačiau pasaulėvaizdis paliko stiprų pėdsaką visam gyvenimui. Baigęs gimnaziją netrukus jaunasis menininkas įstojo į Vizualiųjų menų mokyklą (The School of Visual Arts) ir persikraustė iš mažo jaukaus Pensilvanijos miestelio į didįjį Niujorką. Tai buvo miestas, kurį jis pamilo, ir ši meilė, matysime, buvo abipusė.

Art is for Everybody: menas visiems žmonėms

K. Haringo jaunatviškas spindintis žvilgsnis pro apvalius rožinius akinius netrukus prigeso, kai šis stojo į akistatą su tikruoju gyvenimu. Išgyveno skaudų dvasinį laikotarpį, kai atsiskleidė kaip homoseksualus vyras ir staiga patyrė, kaip dalis krikščioniškos bendruomenės jį atstumia, diskriminuoja, demonizuoja. Kaip pavyzdį paminėsiu Amerikoje per pačią AIDS epidemiją tarp radikaliųjų krikščionių plitusią klaikiai amoralią mintį, kad Dievas sukūrė ŽIV, idant pasmerktų homoseksualius asmenis. Pats K. Haringas sirgo ŽIV (ir, deja, nuo jos kovoje krito), todėl negaliu net įsivaizduoti, koks sopulys spaudė jam krūtinę, kai kadaise artimi žmonės staiga paliko jį likimo valiai. 

Tačiau visa tai jo nesustabdė, kaip tik skatino kurti visomis prasmėmis. „Menas priklauso visiems“ tapo jo gyvenimo kūrybos moto – tikėtina, kylančio iš minėto Jėzaus judėjimo prieinamumo. Niujorke K. Haringas išgarsėjo piešdamas kreida ant popierinių nenaudojamų reklamos biuletenių metro stotyse. Važiuodavo nuo vienos stoties iki kitos pakeliui palikdamas trumpalaikių kūrinių, kuriuos netrukus panaikindavo reklamų klijuotojai. Tai buvo prieš institucijas nukreiptas, demokratijos persmelktas menas, nereikalaujantis muziejaus bilieto.

Priešindamasis elitinėms meno galerijoms, K. Haringas 1986 m. įkūrė atributikos parduotuvėlę „Pop Shop“. Joje pardavinėjo savo meną įvairiais masinės gamybos pavidalais (drabužiais, plakatais, sagėmis), turėdamas tikslą vėlgi paversti meną prieinamą visiems (sagę už dolerį bet kas gali nusipirkti, o tūkstančius kainuojančią drobę – gink Dieve, ne). 

Jo menas priklausė visiems, įskaitant vaikus. K. Haringas dažnai vesdavo piešimo dirbtuves mokyklose ir / ar muziejuose nuo Niujorko iki Tokijo, neretai kurdavo viešojo meno projektus, įtraukiančius jaunus žmones. Teigiama, kad daugelis menininko autorinių freskų išties buvo sukurtos su įvairių mokinių pagalba. Amžininkai prisimena, jog viešai piešdamas K. Haringas visada su savimi turėdavo lipdukų, sagių ir spalvinimo knygelių, kad galėtų juos išdalinti jauniems savo kūrybos gerbėjams. 

K. Haringą derėtų apibūdinti ir kaip veiklų visuomenės veikėją, aktyvistą. 1980-ųjų kreko kokaino epidemija Amerikoje paskatino menininką įsitraukti į kampaniją, skirtą kovai su narkotikų vartojimu. Pasitelktos įvairios kūrybinės priemonės, kaip antai freskų, nemokamai dalijamų informacinių ar prevencinių plakatų kūrimas bei platinimas.

Panašiu metu K. Haringas savo kūryba kovojo su staigiai šalį sudrebinusia AIDS epidemija. Jis nutapė daugybę drobių ir freskų šia tema, kūrė informacinius plakatus, pavyzdžiui, su šūkiais „tyla = mirtis, neišmanymas = baimė“, ar tokius, kuriuose reklamuojamas saugus seksas bei prezervatyvų naudojimas. Tokiais būdais menininkas didino šios tabu ligos matomumą ir skleidė informaciją, kaip išvengti užsikrėtimo. Verta paminėti, kad K. Haringas prieš mirtį savo vardu įsteigė fondą, kuris ir šiandien remia, finansuoja vaikų labdarą bei organizacijas, kovojančias su AIDS. 

(Kritiškas) (krikščioniškas) K. Haringo menas

Julia Gruen, buvusi asistentė ir dabartinė K. Haringo fondo direktorė, pabrėžia menininko dvasingumą, kurį jis išsaugojo iki pat paskutinės kelionės Juozapato pakalnės link, kad ir kokių skaudžių išgyvenimų buvo patyręs. Žvelgiant į visą K. Haringo kūrybos kolekciją akivaizdžiai matyti daug krikščioniškos ikonografijos ir religinių motyvų. 

Vienas žinomiausių K. Haringo kūrinių yra „Švytintis kūdikis“ (Radiant Baby, 1990 m.), anksčiausiai aptinkamas jo metro piešiniuose, kaip antai „Be pavadinimo (gimimas)“ (Untitled (Nativity), 1983 m.), kur vaizduojama kalėdinė Jėzaus gimimo scena. „Nuo kūdikio nusidriekusios linijos, kurios nurodo į viduje slypinčią švytinčią dvasinę energiją, tarsi kūdikis būtų religinio paveikslo šventoji figūra, tiktai šis švytėjimas perteikiamas vizualine animacinio filmuko kalba“, – taip kūrinį apibūdina autorius.

Ši žyma aptinkama ir kituose kūriniuose. Vienas jų – „Be pavadinimo“ (Untitled, 1983 m.), kur švytintis kūdikis pavaizduotas virš šokančių nėščiųjų. Ryškios oranžinės, geltonos spalvos ir judančios figūros man asocijuojasi su šventiniu ritualiniu šokiu, kupinu gyvybės euforijos, išreiškia, paties menininko žodžiais, „tyriausią ir teigiamiausią žmogaus egzistavimo būtį“. Tačiau kitame kūrinyje, „Be pavadinimo“ (Untitled, 1983 m.), kūdikis yra apsuptas atominio debesies tarp šunų ir skraidančių angelų. Sodri juoda spalva ir visur išpaišyti iššokantys raudoni iksiukai, priešingai, kuria slegiančią nuotaiką. Kaip Natalie E. Phillips pastebi, šis kūrinys simbolizuoja tuometines baimes dėl atominio karo, sunaikinančio viską, kas žemiška (atkreipkite dėmesį, kad vieninteliai iksiukais neišbraukti lieka angelai). 

Antiinstitucinis Jėzaus judėjimo požiūris ir jo radikalumo kritika persmelkė K. Haringo kūrybą. J. Gruen teigia: „K. Haringas buvo kardinaliai nusiteikęs prieš fundamentalizmą ir ekstremizmą.“ Ji toliau aiškina, kad JAV prezidento Ronaldo Reagano metais paplito televangelizacija – sąvoka, apibūdinanti religinių televizijos programų išplitimą. Jose buvo manipuliuojama skurde gyvenančių žmonių jausmais, jie buvo finansiškai išnaudojami prižadant išganymą.

Šią temą puikai iliustruoja menininko kūrinys „Be pavadinimo“ (Untitled, 1985 m.), kur vaizduojamas grandine surakintas dviburnis penkiaakis monstras-kiaulė, laikantis gyvačių apraizgytą Bibliją, savo liežuviu sudarkantis žmogaus smegenis, perduriantis širdį, atimantis pinigus ir nukerpantis lytinus organus. Alexandros Kolossos žodžiais, šis monstras galėtų būti suprastas kaip religija, pavirtusi ją iškreipiančių ir kontroliuojančių institucijų įkaite. Burnų (iš kurių viena – televizoriaus ekranas) veiksmai nurodo į televangelizmo poveikį žmogaus gyvenimui. A. Kolossa liežuviu keliamą smurtą interpretuoja kaip žmogaus dvasinės, emocinės ir seksualinės autonomijos praradimą. 

Gana simboliška, kad paskutinis K. Haringo prieš mirtį sukurtas kūrinys stovi dabartinėje Šv. Jono katedroje Niujorke. Bronzinis altorius (1990 m.) vaizduoja Paskutinį teismą: vidurinėje triptiko dalyje matosi švytinti daugiarankė būtybė, laikanti ikonišką švytintį kūdikį. Šie apsupti krentančių, kylančių angelų, o apačioje tvenkiasi pašėlusiai šokanti minia. Natalie E. Phillips svarstymu, galbūt grįžęs prie religinės simbolikos menininkas apmąstė savo būsimą likimą anapus slenksčio ir tokiu būdu susitaikė su ateinančia mirtimi.

Vaikščiojantis menas

K. Haringo „Pop Shop“ palikimas jaučiamas net iki šių dienų. Būtent K. Haringas paskatino bendradarbiauti menininkus ir įmones kuriant atributikos prekes. Šiuolaikiniai menininkai, kaip antai KAWS, Takashi Murakami, Kenny Scharfas ir Damienas Hirstas, nusekė jo pėdomis, o tokios kompanijos kaip H&M, „Converse“, „Uniqlo“, „Zara“, „Lacoste“, „Disney“ ir aibė kitų yra sukūrusios savo drabužių linijas bendradarbiaudamos su K. Haringo fondu, kuris atitinkamai iš gauto pelno finansuoja savo labdaringą veiklą.

Todėl nenuostabu, kad gatvėse vis dažniau randasi vaikščiojančių meno kūrinių. Džiaugiuosi tuo: tokiu būdu K. Haringo palikimas išlieka gyvas, jo žinutė iki šių dienų jaučiama ir skleidžiama: Art is for Everybody!

Šaltiniai

Alexandra Kolossa, (2016), Haring, Taschen Gmbh, Köln. 

Jonathan Evens, Keith Haring: Personal Spiritual Imagery – Revd Jonathan Evens, Artlyst.com(2021 m. balandžio 13 d.).

Justin Hopper, A New, More Personal Jesus, CARNEGIE Magazine (2007 m. vasara).

Natalie E. Phillips, The Radiant (Christ) Child: Keith Haring and the Jesus Movement, American Art, 21 (3), (2007 m. ruduo). 

Rich Barlow-Boston U. How the AIDS crisis set off a moral debate, Futurity.com (2015 m. gruodžio 18 d.).