2021 07 26

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Mamos, nesugebančios mylėti

Unsplash.com nuotrauka

Kai kurios mamos yra kaip kaitri saulė – jos šviečia, bet nešildo, o degina. Jos palieka gilias emocines žaizdas savo vaikams, kurie užauga slegiami nerimo, depresijos, nepasitikėjimo savimi ir pan. Tokias mamas amerikiečių psichologė psichoterapeutė Susan Forward vadina mamomis, kurios nemoka mylėti. Tobulų mamų nebūna, visos mamos daro klaidų, tačiau mylinti mama stiprins savo vaiko pasitikėjimą ir saugumą, jo nežalodama, nežemindama, nemanipuliuodama ir nesityčiodama. Tik bėda ta, kad mūsų kultūroje apie mamą viešai blogai kalbėti nevalia, tad žmonės visą kaltę dėl žalojančių tarpusavio santykių yra linkę prisiimti sau.

Tą apsimestinę mamos meilės „šventumo“ skraistę nusprendusi numesti S. Forward sako, kad emociniu požiūriu skaudžiausiai dukterų santuoką, karjerą ir motinystę paveikia pažeisti santykiai su mamomis. Savo knygoje „Mamos, nemokančios mylėti“ ji rašo: „Jei teko gyventi su nemylinčia mama, pasekmes jausite visą gyvenimą: kentės emocinis bendravimas, trūks pasitikėjimo savimi ir savigarbos…“ Autorė tokioms dukroms siūlo pamėginti išsiaiškinti tikrąją tiesą ir ieškoti problemų sprendimo. Lengva nebus – psichologai puikiai žino, kad mamos ir dukros ryšys yra pats sudėtingiausias.

Norėdama padėti išsiaiškinti mamos elgesį, savo skaitytojams psichoterapeutė pasiūlo atsakyti į klausimus. Pirmojo sąrašo klausimai padės išsiaiškinti, kas vyksta šiuo metu, o antrojo atskleis, kokius padarinius turėjo santykiai su mama. Net atsakius į visus klausimus teigiamai nereikia prarasti vilties – daug ką dar galima pakeisti.

Pirmąją knygos dalį sudaro penki skyriai, skirti aprašyti penkis nemokančių mylėti mamų tipus. Apie mamas knygos autorei pasakoja dukros – suaugusios moterys, kurios pas ją lankėsi psichoterapiniuose užsiėmimuose. Skaitytojas sužinos, kaip nuo skaudinančio mamos elgesio jos apsisaugodavo vaikystėje, kokias pasekmes tai sukėlė ir ką patiria bendraudamos su mamomis jau būdamos suaugusios. O antroji knygos dalis skirta įgytas žinias panaudoti gydymui, joje patariama, kaip keisti požiūrį į mamą ir save, kaip atgauti pasitikėjimą savimi, savigarbą ir viltį būti mylima.

„Noriu pabrėžti, kad tokia mama ryte nubudusi negalvoja: „Kaip šiandien galėčiau nuskriausti savo dukterį?“. Jų elgesį dažniausiai lemia nesąmoningos paskatos arba gąsdinančios emocijos: luošinantis nesaugumas, nepajudinamai tvirtas trūkumo pojūtis, stiprus nusivylimas gyvenimu. Mėgindamos išsivaduoti iš baimių ir liūdesio, jos naudojasi dukterimis, kad pademonstruotų galią, sumanumą arba valdžią. Visas šias mamas vienija nemokėjimas atjausti, o beribis egoizmas neleidžia suprasti, kaip skaudina toks elgesys“, – rašo S. Forward.

Patologiškai narcisistinė mama yra ypač nesaugi ir mato tik save. Tokį narcisizmą psichinės sveikatos specialistai vadina narcisistiniu asmenybės sutrikimu. Beje, jis pripažintas buvo tik 1980 metais. Šio sutrikimo priežastys kol kas neaiškios, greičiausiai nulemtos genų ar psichologijos. Tokį sutrikimą turinčios mamos elgiasi kaip „dramų karalienės“ – emocionaliai ir nepaaiškinamai. Linkusios nuolat nustelbti ir žeminti savo dukras, jos žaloja jų gyvenimus, tačiau pastarosioms svarbu suprasti, su kokiu žmogumi jos turėjo ir tebeturi santykį.

Knygos.lt

Kitas tipas – varginamai įkyrios mamos, „paaukojusios gyvenimą“ dukterų labui. Jos nuolat kišasi į dukrų reikalus, siekdamos tapti pagrindine jų gyvenimo ašimi. Tačiau tokiai mamai svarbiausias žmogus yra ji pati. Ji nepakenčia prieštaravimų, manipuliuoja, savo nuolatiniu nosies kišimu dažnai netgi griaudama dukters šeimą. Varginamai įkyri mama nori, kad santykiai su dukra vystytųsi tik pagal jos nustatytas taisykles, o ryšys, kurio viename gale stovi ji, stipri ir vadeles savo rankose laikanti mama, o kitame – „mažoji“ dukrelė, nesikeistų.

Trečias tipas – valdingos mamos, nuolat skelbiančios ultimatumus. Subtilumo čia nerasi nė su žiburiu, nurodymai išsakomi perspėjant, kokios pasekmės lauks. Toks valdingas elgesys tinka auklėjant mažą vaiką, kuriam griežtas mamos „Ne“ leis išvengti karštos viryklės ar judrios gatvės, tačiau vaikui augant tėvai turėtų pamažu jam suteikti vis daugiau laisvės ir teisės rinktis. Valdinga mama bus linkusi diktuoti net užaugusiai dukrai, nes tik laikydama ją po padu ji jaučiasi stipri. Kodėl jos taip elgiasi? Gal pačios buvo taip auklėjamos, o gal kenčia nuo sutuoktinių ar viršininkų, jausdamos, kad nieko negali pakeisti? Tokioms dukra taps „atpirkimo ožiu“, nuolatiniu kritikos ir žeminimo objektu.

Yra mamų, kurios kabinasi į savo dukras, apversdamos aukštyn kojomis natūralius mamos ir dukros santykius. Jas kamuoja depresija, priklausomybės, jos užsisklendžia savame pasaulyje, palikusios dukras, dar mažas mergaites, tvarkytis su realybe, rūpintis ne tik mažesniais broliais ar sesėmis, bet ir jomis. Tokios dukros dažnai didžiuojasi, pavadintos suaugusiomis ir atsakingomis ne pagal amžių, tačiau to kaina – atimta vaikystė ir nuolatinis rūpestis visais (ypač nevykėliais) suaugus.

Ir paskutinis tipas – „mamos, kurios nesirūpina, išduoda ir muša“. Tokias mamas, visiškai neprimenančias liūčių, beatodairiškai ginančių savo vaikus, S. Forward lygina su jūrų vėžliais, kurie, padėję smėlyje kiaušinius, vėl grįžta į jūrą. Atsidūrusios tolimajame nemeilės skalės gale, jos neužtikrina ne tik emocinių, bet ir fizinių vaikų poreikių. Jos ne tik neapsaugo dukrų nuo grobuonių, bet neretai smurtauja ir pačios. Bijodamos prarasti partnerius, jos užmerkia akis prieš dukterų seksualinį tvirkinimą. Baisiausia, kad patyrusi vaikystėje tėvų smurtą moteris gali kartoti tą nelemtą prievartos ratą jau prieš savo vaikus.

Pixabay.com

Kaip išgyti nuo žalojančių santykių su žmogumi, kuris turėtų būti pats artimiausias?

Forward nuomone, pirmiausia reikėtų suprasti, jog, kad ir koks būtų vaiko elgesys, jis tikrai nenusipelnė emocinio atstūmimo, gniuždymo, žeminimo ir skriaudimo, mamai siekiant pasijusti geriau. Kiekvienam būtų baisu suvokti, kad mama jo nemylėjo, todėl tokie neišmylėti vaikai verčiau renkasi kaltinti save, kad kažko nepadarė, buvo negeri, todėl nenusipelnė meilės. Ir būdami suaugę jie nori patikti savo tėvams, gaudo jų palankumo nuotrupas, nepastebėdami, kokią kainą tenka mokėti už tokias iliuzijas. Autorė, iš asmeninės patirties žinodama, kaip sunku susitaikyti su nemeile, tvirtina, kad tik išdrįsę matyti tiesą žmonės gali keisti savo gyvenimą.

Kai kuriais atvejais (ypač po fizinio ir seksualinio smurto) netgi būtina kreiptis į psichinės sveikatos specialistą, tačiau svarbu pasirinkti tokį, kuris nebijos nerti į sudėtingų šeimos santykių dumblą. Visiškai netiks siūlantis būti atlaidesniems, žvelgti į ateitį ir pamiršti praeitį. Teks nekreipti dėmesio į draugus ar giminaičius, kurie apeliuos į sąžinę: „Kaip gali taip kalbėti apie savo mamą? Ji tokia miela…“ Jie, nežinodami visos istorijos, vertina tik fasadinę jos pusę.

Pradėti reikia nuo melo ir tiesos atskyrimo – tam puikiai tiks popieriaus lapas, per vidurį nubrėžus vertikalią liniją, dalijančią lapą į dvi dalis: vienoje užrašyta MELAS, kitoje – TIESA. „Tuomet melui skirtame stulpelyje surašykite mamos kartotus ir skaudžiai žeidusius melagingus teiginius. Juos užrašykite taip, kaip buvo sakomi: „Esi…“ Ties kiekvienu melagingu teiginiu kitame – tiesos – stulpelyje parašykite kitą teiginį. Geriausias būdas kovoti su melu – pateikti konkrečių melagysčių įrodymą…“, – rašo S. Forward. Kai kam tai gali būti nelengva, nes sunku prieštarauti daug metų diegtam požiūriui. Tuomet praverstų įsivaizduoti pokalbį su brangiu žmogumi, save apibūdinančiu įsitikinimais iš melų stulpelio. Baigus rašyti, melo stulpelį autorė pataria nukirpti ir sudeginti, garsiai sakant, kad „štai dega daugybė melų, kuriuos paskleidė mama“. O teisingus teiginius galima pritvirtinti prie helio dujų baliono virvelės ir paleisti į orą, galvojant, kad jis susitiks su daugybe kitų dukrų paleistų balionų.

Sukilusios emocijos niekur nedings, tad itin naudinga jas išreikšti laiške. Toks būdas dukrai  padės perprasti santykius su nemylinčia mama. Rekomenduojama laiško struktūra yra tokia: a) Štai ką man padarei; b) Štai kaip tuo metu jaučiausi; c) Štai kaip tai paveikė mano gyvenimą; d) Štai ko iš tavęs noriu dabar. Tačiau laiško rašymas – tik pusė darbo. Kita pusė – jį perskaityti balsu sau arba gero linkinčiam žmogui. „Skaitant ir klausantis žengiamas milžiniškas žingsnis pirmyn, padedantis sugrąžinti tai, kas iš dukters buvo pavogta vaikystėje“, – rašo S.Forward.

Natūralu, kad apims sielvartas ir pyktis. Norint pagyti reikia išskirtinės šių abiejų emocijų galios, leidžiant joms išsilieti. O norint toliau normaliai gyventi ypač svarbu atsisakyti nepelnyto kaltės jausmo. Išdrįsus nebėgti nuo nemalonių jausmų ir suvokus jų slepiamas tiesas, dukrai pavyks netapti tokia pačia moterimi, kokia buvo mama.

Įsisąmoninus, kad dėl vaikystės kančių buvo kalta mama, su skaudinančiu mamos elgesiu taikstytis bus vis sunkiau. Teks išmokti apsisaugoti ir pasitikėti savimi, nes tai yra geriausia apsauga nuo skriaudimo. Autorė pasiūlo dukros teisių chartiją, kurios pamatinis punktas reikalauja teisės į pagarbų elgesį savo atžvilgiu. Jei mama nuolat užsipuola, dukra veikiausiai jau yra tapusi gynimosi specialiste, silpnesniąja puse. S. Forward siūlo pakeisti gynybinius žodžius nesiteisinimo teiginiais: „Iš tikrųjų?“, „Suprantu“, „Tai– tavo sprendimas“, „Turi teisę į savo nuomonę“, „Apie tai pasikalbėsime, kai nurimsi“ ir pan. Pradžioje bus sunku, bet vėliau kalbėti nesiteisinant bus vis lengviau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bendravimas nesiteisinant veiksmingai sustabdo konfliktą, bet, norint neprarasti ryšio su mama,  reikės nustatyti ribas. Lengva nebus, nes mylėti neįstengiančios mamos nepaiso jokių ribų tarp savęs ir dukros. Svarbu apsispręsti, ko nori, išsakyti aiškiai tuos norus mamai, pasiruošti atsakymą į mamos reakciją ir nuspręsti, kokių adekvačių pasekmių susilauktų jos elgesys. Mamos elgesį pakeisti gali tik ji pati, tačiau, jai ėmus elgtis kitaip, santykiai su dukra pasikeis.

Aišku, ne visos mamos priims naująsias žaidimo taisykles. Kai kurios, nesistengdamos suprasti, kad daro kažką ne taip, ims skaudinti dar labiau. Tad S. Forward pasiūlo keturias galimybes, kaip elgtis toliau: bendrauti nesiteisinant; tartis, kaip santykius pagerinti, siekiant kompromiso; bendrauti neįpareigojančiai, nuolat stengiantis, kad mama nepaliestų skaudžių vietų; santykius nutraukti.

„O jei vis dar jaučiatės draskoma vidinių abejonių ir kaltės, prisiminkite, kaip ilgai gyvenime buvote ta, kuriai duoti pažadai retai būdavo vykdomi, kurios poreikiai mažam kam rūpėjo. Nuskriaustoji jūsų dalis vis dar gyva, bet dabar jau gyja, nes pagaliau mato, kad jai ir visai savo esybei skiriate dėmesio. Nepamirškite to, pradėjusi galvoti, kad jūsų poreikiai ne tokie svarbūs, kaip kitų. Nuo to priklauso jūsų gera savijauta.“ (Susan Forward, „ Mamos, nemokančios mylėti“, „Vaga“, Vilnius, 2020).