„Man dabar asmenybės yra tie žmonės, kurie moka protingai patylėti“. Pokalbis su režisiere V. Streiča

Trečią kartą šiame teatre kuriamas Fredericko Loewe’o ir Alano Jay Lernerio scenos meno veikalas, kuris 1956 m., vos parodytas Niujorko Brodvėjaus teatre, pelnė ištikimą žiūrovų meilę, tapo visų laikų populiariausiu amerikiečių miuziklu, sėkmingai keliavo po Europą, pavergė publiką ir išliko šiandien laukiamas, trokštamas matyti ir vėl.

Su naujosios „Mano puikioji ledi“ miuziklo interpretacijos autore V. Streiča – apie tai, ką kviečia patirti muzikinė Elizos Dulitl istorija.

Gerbiama Viktorija, pasidalinkite, kieno idėja KVMT statyti miuziklą „Mano puikioji ledi“? Kodėl trečią kartą, kodėl būtent dabar veikalas ir vėl atgimsta teatro scenoje? Ką juo norima pasakyti?

Idėja priklauso KVMT vyr. dirigentui Jonui Janulevičiui ir teatro vadovui Benjaminui Želviui. Jie norėjo po teatro remonto grįžti į sceną su dideliu pastatymu. Taip pat norėta po kelių šiuolaikinių miuziklų pastatymų grįžti prie miuziklo ištakų, t. y. klasikinio miuziklo. Atvirai sakant, dėl „Mano puikiosios ledi“ žanro vis dar nesutariama – vieni laiko tai paskutine operete, kiti – klasikiniu miuziklu.

„Mano puikiosios ledi“ muzikos autorius – Frederickas Loewe‘as, libretą parašė Alanas Jay Lerneris pagal George‘o Bernardo Shaw pjesę „Pigmalionas“. Apie ką šis kūrinys Jums?

G. B. Shaw „Pigmalionas“ – pjesė, kurioje autorius nagrinėja labai daug temų. Viena vertus, ši pjesė yra filosofinis traktatas apie visuomenę, socialines klases, moterų teises ir edukaciją. Bet meilės temos G. B. Shaw savo pjesėje negvildeno. Jis net yra parašęs pjesės post scriptum, kur argumentuoja, kodėl Eliza negali likti su Higinsu.

Bet F. Loewe‘as ir A. J. Lerneris į tai nekreipė dėmesio ir pavertė šią istoriją miuziklu apie meilę. Tai matydamas vargšas G. B. Shaw turbūt pasiustų. Aš labai ilgai laikiausi G. B. Shaw principų ir norėjau išlikti ištikima jam, bet statydama pamačiau, kad be romantinės linijos tai bus tik rietenų kupina istorija. Visų pirma, nors originalo tekstų palikta daug, visi filosofiniai nuklydimai librete išbraukiami. Ir tai yra teisinga, nes miuziklo žanre, jeigu ir filosofuojama, tai daroma taikliai bei greitai.

Man šis kūrinys yra apie dviejų sielų transformaciją: moters – išorinę, vyro – vidinę. Apie siekiamybes – žmogus siekia išlįsti iš duobės, kurioje yra, arba jis toje duobėje surengia smagią šventę sau ir aplinkiniams. Apie pedagogą – kaip lengva įsimylėti savo mokinį, kai pamatai savo darbo vaisius jame. O šiaip mano kodinis pavadinimas – tai istorija apie sociopatą, kuris baudžiamas meile.

Šioje istorijoje pilna archetipinių istorijų: tiek Pelenės, tiek auksinės žuvelės ir, be abejo, Pigmaliono.

„Mano puikioji ledi“ premjera KVMT turėjo pasirodyti dar kovo 27 d., tačiau dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos buvo atidėta. Pasidalinkite, kaip kūrėte spektaklį. Kokių buvo kilę iššūkių, išbandymų – galvojant ir apie visuotinę grėsmės, nerimo, nežinios atmosferą, ir apie patį kūrinį?

Taip, tai pirmas kartas, kai teko dirbti tokiomis sąlygomis. Atsimenu paskutinį rytą prieš karantiną – kovo tryliktąją. Iki premjeros buvo likusios dvi savaitės. Vadovas atėjo per pertrauką ir paskelbė, kad dviem savaitėms turime užsidaryti. Repeticijos metu jausmas buvo identiškas, patirtam Sausio 13-ąją einant į mokyklą – siaubas ir keistai malonus virpesys.

Atsisveikindami vis dar tikėjomės, kad greitai susitiksime, o susitikome tik rugpjūčio trečiąją. Artistams viską reikėjo prisiminti beveik iš naujo, bet, manau, mūsų spektakliui viskas išėjo į naudą. Kažkas nematomo subrendo per tą laiką. Atrodo, premjerai esame pasiruošę ir nėra to amžinojo „kaip trūksta dar vienos savaitės“…

Sutinku, kad toks dalykas kaip nuomonės formavimas buvo visais laikais, bet, kai jis buvo nematomas, galėjai kuo nors šventai tikėti. Šiandien, kai visi formuoja nuomonę apie save ir kuria idealų savo įvaizdį, nebeliko kuo tikėti ir pasitikėti.

Reikšminė miuziklo idėja – tapsmas asmenybe. Kas, Jūsų manymu, šiuolaikiniame pasaulyje kalba apie asmenybę? Kokios, Jūsų nuomone, individui yra būtinosios savybės, kad jis vertingai reikštųsi pasaulyje? Klausiu turėdama galvoje ir gyvenimo tikrovę, ir scenos menų pasaulį – teatrą, kuriamą fikcinę realybę. Kokios svarbiausios savybės aktoriui, taip pat režisieriui šiuolaikinėje visuomenėje?

Gyvename tokiu laiku, kai reikštis ir išreikšti savo nuomonę turi teisę kiekvienas. O galimybių tam yra apstu – socialiniai tinklai sprogsta nuo tokios saviraiškos. Mane tai ne tik vimdo, bet ir gąsdina – kaip šioje visoje nuomonių ir asmenybių maišalynėje išgirsti tikrai protingo ir dėmesio verto žmogaus nuomonę?

Kiek filtrų tais presocialinių tinklų laikais reikėjo pereiti, kad viešai pasisakytum apie ką nors? Bet kaip tada išsigrynindavo tiesos, kokios trumpos ir taiklios jos buvo! Sutinku, kad toks dalykas kaip nuomonės formavimas buvo visais laikais, bet, kai jis buvo nematomas, galėjai kuo nors šventai tikėti. Šiandien, kai visi formuoja nuomonę apie save ir kuria idealų savo įvaizdį, nebeliko kuo tikėti ir pasitikėti. Man dabar asmenybės yra tie žmonės, kurie moka protingai patylėti.

Kaip ir minėjote, miuziklas „Mano puikioji ledi“ yra apie moters – Elizos Dulitl – virsmą, kurį ji patiria per lavinimąsi, socializaciją. Ką šiandien reiškia moteriškumas? Pasidalinkite, kaip jaučiasi moteris kūrėja – Jūs – režisierė, kai dauguma Jūsų kolegų – režisierių – yra vyrai? Ar dabar vis dar esama lyčių skirties, priešpriešos?

Sutinku su nuomone, kad šiandien feminizmas jau yra išsigimęs. Pieš statydama spektaklį pažiūrėjau dokumentinį filmą „Raudona piliulė“, sukurtą apie vyrų teises. Jame kalbama apie tai, kad būtent vyrai šiais laikais praranda savo teises. Pradėjau žiūrėti su ironija, bet pabaigoje likau sukrėsta – labai daug tiesos.

Bet yra ir kita medalio pusė – kiekvienoje šalyje požiūris į moterį yra skirtingas. Amerikoje jau negalima darbovietėse pasakyti komplimentą moteriai, nerizikuojant tapti „me too“ metų herojumi. Pas mus vis dar vyrauja sovietinis požiūris, kai vadovaujanti moteris išvadinama boba ir bet koks jos nepatogus sprendimas traktuojamas kaip lyties arba klimaksinio amžiaus apraiška. Bet, jeigu vyras padarys labiau nepagrįstus arba kvailesnius sprendimus, niekada neišgirsite apie jį sakant: „Ko iš jo norėti, jis juk diedas!“

Nėra ko slėpti – būna atvejų, kai man būtent dėl lyties reikia įdėti dvigubai daugiau pastangų, kad įtikinčiau vyrus daryti tai, ko reikalauju.

Šiame kūrinyje Elizai Dulitl vienas pagrindinių uždavinių – išmokti kalbą, sklandžiai, deramai kalbėti anglų kalba. Kiek ir kaip savo interpretacijoje tai ryškinate, kiek tai leidžia lietuviškasis libretas, kiek pati lietuvių kalba paslanki kalbiniam žaismui?

Mes scenoje kalbame lietuviškai ir negalime derintis prie anglų kalbos įmantrybių. Turime ieškoti savo atitikmenų. Originaliame tekste užkoduota labai daug kalbinių rebusų, kurie senajame vertime buvo praleisti. Tad ėmiausi drastiško sprendimo ir iš naujo išverčiau libretą. Angliškai Eliza ir jos aplinka kalba Londono darbininkų vadinamuoju kokni akcentu.

Gatvinį žargoną girdime kasdien gatvėje, turguje, parduotuvėse. Tad mūsų pastatyme visa Elizos aplinka kalba lietuvišku gatviniu slengu – tekste daug neliteratūrinių pasakymų, tarmių samplaikos. Pastatymo pradžioje iškilo klausimas: ar vartoti tarmes, ar slengą? Skirtumas tarp lietuvių ir britų – mes labai vertiname ir saugome savo tarmes, britai – gėdijasi… Tad nenorėjau spektaklyje tarmišką kalbėjimą paversti gėdos objektu. O gatvinė kalba tikrai nedaro mums garbės…

Kas Jums yra lietuvių kalba? Kaip, Jūsų vertinimu, ji gyvuoja šiandien – teatro scenoje, gyvenimo tikrovėje? Kiek šiuolaikiniams žmonėms, Jūsų manymu, reikšminga mokėti kalbą, ją lavinti, puoselėti, kaip vieną tų reikšminių asmenybei elementų?

Nors ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija daug kam sukelia didelį galvos skausmą, kartais ir man pačiai, bet, manau, kad ji atlieka šventą pareigą. Lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje, tad mes turime ją išsaugoti. Visiškai sutinku, kad ir televizijos, ir radijo laidose privaloma taisyklingai kalbėti – mes kasdien turime girdėti lietuvių kalbos etaloną.

Aš – latvė, tad dažnai žiūriu žinias iš Latvijos, ten retai kada išgirsi taisyklingą latvių kalbą. Latvijoje net nėra kalbos komisijos… Kadangi turiu gerą fonetinę klausą, man netaisyklingas kalbėjimas sukelia skausmą ir pasipiktinimą.

Be abejo, kalba yra gyva, ir ji kinta. Jeigu lietuvių kalba nepasidavė rusicizmams, manau, kad ją šiandien reikia saugoti ir nuo anglų kalbos invazijos. Deja, persistengia visos pusės – vieni iki absurdo sulietuvindami bet kokius tarptautinius terminus ir kasmet keisdami kirčiuotes, kiti – jau nesugebėdami įvardyti kasdienių veiksmų ir savo jausmų lietuviškais žodžiais.

Dėl miuziklo gyvavimo Lietuvoje – mes dar turime kovoti su visuomenės nuomone, kad tai lengvas, pramoginis žanras. Bet tiek statytojai, tiek artistai vargo į jį įdeda ne mažiau už kitus, tai daugiausia prakaito reikalaujantis žanras.

Režisuojate jau ne pirmąjį miuziklą, kodėl būtent šio žanro kūrinius renkatės? Kaip regite miuziklo žanro gyvavimą Lietuvoje – kas džiugina, ko pasigendate, ko linkėtumėte, norėtumėte?

Tai gal sutapimas, kad iš keturių mano režisuotų spektaklių trys – miuziklai. Visus spektaklius man pasiūlė statyti, pati jų nesirinkau. Tikrai norėčiau prisiliesti prie operos. Kelerius metus buvau Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos operos studijos režisierė – su studentais pastačiau kelias operas. Pati labai daug ko išmokau būtent iš šio meno. Mėgstu visus muzikinius žanrus ir mokausi ko nors nauja iš kiekvieno.

Dėl miuziklo gyvavimo Lietuvoje – mes dar turime kovoti su visuomenės nuomone, kad tai lengvas, pramoginis žanras. Bet tiek statytojai, tiek artistai vargo į jį įdeda ne mažiau už kitus, tai daugiausia prakaito reikalaujantis žanras.

Kodėl verta eiti susitikti Elizą Dulitl, išgyventi drauge su ja muzikos kalba perteiktą šios merginos istoriją?

Kaip spektaklio pabaigoje Higinsas atsako į Elizos klausimą, kodėl ji turėtų pas jį grįžti: „Dėl smagumo!“

Ir dėl to, kad tai ne banali Pelenės istorija, nes visas smagumas prasideda po to, kai mūsų princas ir princesė grįžta iš pokylio!