Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 08

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Manipuliacijos krikščionybės vardu: ar mokėsime neužkibti?

Simonas Bendžius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nors artimiausi valdžios rinkimai – savivaldos ir merų – vyks tik kitų metų kovą, rogės vasarą pamažu jau ruošiamos. Įvairūs žmonės bei judėjimai save nuolat pristato feisbuke ar savo internetinėse laidose, kai kurie gyvai susitinka su galimais rinkėjais. Visada pasidaro įdomu, kai valdžios siekiantys asmenys užsimena apie „krikščioniškas vertybes“, kuriomis jie pasiryžę vadovautis ar apginti.

Viena vertus, džiugu, kai politikoje dalyvauja dori, sąžiningi krikščionys – Dieve, jiems padėk. Iš kitos pusės, visada reikia išlikti budriems, nes šventais dalykais gali būti lengvai manipuliuojama.

Ryškus to pavyzdys, mano įsitikinimu, nutiko liepos pabaigoje. Lietuvos šeimų sąjūdis (toliau – LŠS) Kaune surengė susitikimą su visuomene, paskui keliose žiniasklaidos priemonėse pasirodė LŠS nario Algimanto Rusteikos informacinis pranešimas su šiam judėjimui būdingais dviprasmiškais teiginiais (pavyzdžiui, Rusijos karas prieš Ukrainą vadinamas „prasidėjusiu didžiųjų mūšiu dėl pasaulio perdalinimo“). Tačiau kur kas įdomesnė pranešime pateikta nuotrauka.

Susitikimas įvyko ne kur kitur, o Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje. Nuotraukoje matome, kaip LŠS atvirai prijaučiantis kunigas Robertas Grigas kalba į mikrofoną, o šalia sėdi LŠS tarybos nariai. Fone – didelis Nukryžiuotasis ir Šventosios Šeimos ikona. Pridėkime vieną iš informacinio pranešimo teiginių – „Mūsų šaliai, mūsų šeimoms ir tikėjimui ir vėl išbandymo metas“ – ir gauname aiškią žinutę: mes esame tie, kurie giname krikščioniškąjį tikėjimą, prisidėkit prie mūsų. Tuo labiau kad, kaip matote, su mumis yra kunigas, mus priima Kauno arkivyskupija, taigi – Bažnyčia su mumis.

Vienas pagrindinių Lietuvos šeimų sąjūdžio veidų Artūras Orlauskas. Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Turint omenyje visą nelengvą šleifą, kuris velkasi paskui LŠS, jų prisistatymas tokioje vietoje ir su tokiais simboliais man atrodo skandalingas. Ir ne man vienam. „Bernardinai.lt“ žiniomis, šis renginys Kauno Kurijoje vertinamas kaip „incidentas“ ir „manipuliacija Bažnyčios autoritetu“. Teigiama, kad nei arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, nei Kurija nieko nežinojo apie LŠS susitikimą su visuomene, judėjimo nekvietė nė kardinolas Sigitas Tamkevičius. Tai kaip jie čia pateko?

Pasirodo, Kauno arkivyskupijos konferencijų salę iki šiol galėjo išsinuomoti bet kas, nepriklausomai nuo savo pažiūrų ir siekių. Patalpa pasitarnauja kaip diplomų įteikimo šventės vieta, čia vyksta įvairūs susitikimai, diskusijos, knygų pristatymai ir t. t. Minėti Nukryžiuotasis ir Šventosios Šeimos ikona čia visada būdavo. O norintiesiems užsisakyti salę, tereikia kreiptis į šalia esančių Svečių namų administratorių. Taigi, Kurija net nežinodavo, pavyzdžiui, koks renginys jų patalpose įvyks šiandien ar rytoj. Ir nebūdavo reikalo tikrinti. Tačiau dabar, kaip teigiama, pirmąkart įvykus tokiam nesusipratimui, kuris kerta per arkivyskupijos autoritetą, salės nuomos tvarka turės būti peržiūrima.

Kodėl nesusipratimas? Nes, pagal katalikišką doktriną, Bažnyčia, kaip institucija, taip pat – jos dvasininkai negali viešai agituoti nė už vieną politinę partiją ar grupę. Taip pat reikia vengti situacijų, kai visuomenei gali kilti įspūdis, kad Bažnyčia būtent užsiima agitacija. Deja, pasirodžius minėtam LŠS tekstui, dalis žmonių galbūt patikėjo, kad Kauno arkivyskupija yra šio judėjimo rėmėja. Tuo labiau, kad renginyje dalyvavo ir katalikų kunigas.

„O kaip čia susigaudyti, kas ką remia? Juk jie ir atstovauja krikščioniškoms vertybėms, ar ne?“ – gali paklausti skaitytojas, ypač tas, kuris mažiau susipažinęs su bažnytiniais reikalais. Tokie klausimai labai reikalingi. Tad siūlyčiau keletą gairių kurios man asmeniškai padeda atsirinkti, kiek politinei jėgai (ar bet kuriai į krikščionybę nurodančiai organizacijai) bei asmenims iš tikrųjų rūpi krikščioniška pasaulėžiūra.

Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

Pasidomėkime politinių grupių programomis ir teiginiais

Nepulkime išsyk žavėtis tais būsimais ar esamais politikais, kurie sako, kokie jie yra tikintys. Visada pravartu stabtelti. Jeigu kažkas sako, kad „ginsime krikščioniškas vertybes“ – ką jie turi omenyje? Ar yra kur nors apie tai paaiškinta? Jeigu dalyvaujate gyvame susitikime – užduokite šiuos klausimus. Kokios konkrečiai tos vertybės? Kodėl krikščioniškos? Ką reiškia „ginsime“?

Mat tokie terminai kaip „Dievas“, „tikėjimas“, „krikščionybė“, „krikščioniškos vertybės“ ir pan. skirtingiems žmonėms gali turėti visai skirtingas prasmes. Praktikuojančiam krikščioniui jos reikš viena, o tiesiog tikinčiam – veikiausiai kita. Štai duodami priesaiką Seime dauguma valdžion išrinktų vyrų ir moterų ištaria: „Tepadeda man Dievas.“ Tačiau, jei kiekvieno paklaustume, kokį Dievą jie turi omenyje, turbūt tik maža dalis atsakytų apie krikščionišką Trejybinį Dievą, prieš du tūkstantmečius apsireiškusį Jėzuje Kristuje. „Dievas“ šiame kontekste yra tokia abstrakti sąvoka, kad gali reikšti praktiškai bet ką – Dievą kaip absoliutą, „asmeninį Dievą“, „Dievą savyje“, Dievą kaip pasaulio tvarką, Dievą-Visatą, dievą Perkūną ir t. t.

Todėl teisinga klausti ir domėtis, kiek krikščioniško mokymo yra partijų, kurių pavadinime matome žodį „krikščionys“ programose – turime tokių. Arba idėjose tų judėjimų, kurie kalba kryžių bei ikonų fone.

Prisimenu 2010 m. įkurtą tokią Krikščionių partiją. Žmonės tada atkreipė dėmesį, kad joje nelabai yra tų krikščionių, o ir partijos programoje – nė vieno žodelio apie krikščionybę. Portalo „15min“ paklaustas, kaip tai suprasti, partijos lyderis Gediminas Vagnorius paaiškino, kad toks pavadinimas atsirado dėl… puoselėjamo modernaus konservatizmo ir socialiai orientuotos rinkos nuostatų: „Mūsų partija yra centro–dešinės politinė jėga, todėl jos pavadinimas yra klasikinis Vakarų Europos valstybėse šios pakraipos partijoms būdingas krikščioniškas pavadinimas.“

Labai įdomi krikščionybės interpretacija. Tokia įdomi, kad penkių krikščioniškų Bažnyčių vadovai tąkart viešu laišku ragino partiją pasikeisti pavadinimą. Kiek vėliau neliko ne tik pavadinimo, bet ir pačios organizacijos: ji tiesiog įsiliejo į Darbo partiją ir buvo išregistruota.

Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Pasidomėkime asmenybių biografijomis ir pasisakymais

Jeigu žmogus žada atėjęs į valdžią ginti šeimą, orumą ir krikščioniškas vertybes – pasidomėkime, kiek to gynimo yra jo paties gyvenime. Jeigu skundžiasi, kad politiniai oponentai su juo elgiasi nepagarbiai – kiek jis pats rodo pagarbos kitiems?

Puikiai suprantu, kad visi esam vargetos nusidėjėliai – ypač aš. Kita vertus, krikščionys įpareigoti nesitaikstyti su šia būsena ir kelti sau aukštesnius moralės standartus, nes, jei būsim silpnavaliai ar veidmainiai, kiti, matydami mūsų pavyzdį, nusisuks ne tik nuo mūsų, bet galbūt ir nuo paties Dievo. Taigi, vertėtų klausti: ar tas krikščionybės gynėjas nieko neprisidirbo? Ar jis / ji tikrai skleidžia Bažnyčios mokymą? Ar, jei buvo paslydęs, atsiprašė, atgailavo? O gal nuolat kartoja savo dideles nuodėmes, nusikaltimus ir klaidas – ir to nesigėdija? Čia kalbu ne apie to žmogaus pasmerkimą: galiausiai teisia pats Dievas. Tačiau pareiga išsirinkti sąžiningus lyderius jau palikta mums, paprastiems žmonėms.

Taip pat atkreipkime dėmesį į nebūtinai religinę politinio aktyvisto pasaulėžiūrą: kaip jis žiūri į pasaulio aktualijas, kaip supranta gėrį ir blogį. Vienas man skaudžiausių dalykų šiandien – matyti pasisakymus tų krikščionių, kurie palaiko Rusiją ar visaip teisina jos kruviną banditizmą. Ir kai „krikščioniškų vertybių“ „gynimas“ nuo Vakarų „prievartos“ tampa kirilišku agresijos Ukrainoje pateisinimu.

Pasidomėkime, ką iš tikrųjų sako Bažnyčios mokymas

Šita gairė, ko gero, yra sudėtingiausia, nes užima daugiausia laiko. Katalikų Bažnyčios mokymas, formavęsis per du tūkstantmečius (ir, kaip gyvas organizmas, besiformuojantis iki šiol), nėra trumpas taisyklių rinkinys, kuris visada aiškiai ir griežtai nurodytų, kaip vertinti vieną ar kitą situaciją. Šis mokymas yra platus – jis atsispindi Katekizme, Bažnyčios kanonų kodekse, Vatikano II susirinkimo dokumentuose, popiežių enciklikose, vyskupų konferencijų laiškuose ir t. t. Galų gale, Bažnyčios mokymo nesuprasime, jei nebūsime skaitę paties svarbiausio „dokumento“ – Šventojo Rašto.

Cathopic.com nuotrauka

Kita vertus, kartais nebūtina išmanyti visko (tiesą sakant, abejoju, ar kas nors išmano viską). Jeigu kyla abejonių dėl konkrečių temų, internete galima pasitikrinti, kaip Bažnyčia oficialiai pasisako vienu ar kitu klausimu. Turbūt paprasčiausia paieškoje įvesti raktinį žodį (pvz., rinkimai, karas, savigyna, abortai ar pan.) ir dar pridėti „Katekizmas“. „Google“ jums turėtų pateikti norimą Katekizmo ištrauką su domima tema – o joje, tikėtina, bus nuorodų ir į Bibliją bei kitus Bažnyčios dokumentus.

Pradedantiesiems rekomenduočiau įsigyti su katėmis nieko bendra neturintį jaunimo katekizmą „YouCat“ – jei „normalus“ Katekizmas yra beveik tūkstančio puslapių storumo knyga, tai paprasčiau ir trumpiau parašytas „YouCat“ galėtų būti gera įžanga į Bažnyčios mokymo pažinimą. Žinoma, šiomis temomis klausinėkite ir savo draugų bei pažįstamų krikščionių, kurie įsigilinę labiau už jus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir galiausiai dar vienas svarbus momentas: tai, kad kur nors viešai kalba kunigas ar praktikuojantis katalikas, nebūtinai reikš, jog jo pasisakymai atspindės Bažnyčios mokymą – ypač turint omenyje tokią įelektrintą sritį kaip politika. Apie tai, kad kiekvienas katalikas, net ir popiežius, gali turėti savo (nebūtinai teisingą) asmeninę nuomonę ir kaip tai vertinti, esame rašę anksčiau.

Norėtųsi tik pabaigoje grįžti prie LŠS renginio Kauno Kurijoje pavyzdžio: nesu girdėjęs, kad kas nors abejotų kun. Roberto Grigo nuoširdumu, pamaldumu ar krikščionišku gyvenimu. Tačiau dėl jo (ar bet kurio kito dvasininko) politinių simpatijų galime drąsiai diskutuoti. Ir kelti klausimą, ar tikrai dera Bažnyčios autoritetą naudoti nevienareikšmiškai vertinamo judėjimo populiarinimui.

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?